Pačioje Lietuvos sostinės širdyje, ten, kur Neris švelniai apkabina Vilnelės vandenis, plyti erdvė, kuri yra daug daugiau nei tiesiog miesto aikštė. Tai Vilniaus Katedros aikštė – tautos simbolis, gyvas istorijos metraštis, vieta, kurioje per amžius aidėjo karalių žingsniai, maldos, revoliucijų šūkiai ir džiugus laisvės alsavimas. Kiekvienas grindinio akmuo čia galėtų papasakoti neįtikėtinų istorijų apie pagoniškas apeigas, didingas karūnavimo ceremonijas, dramatiškus karus, sovietmečio tamsą ir atgimimo viltį. Tai ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos epicentras, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateities svajonės.
Pasivaikščiojimas po Katedros aikštę yra tarsi kelionė laiku. Čia didingai stovi Vilniaus arkikatedra bazilika, greta jos kyla varpinės bokštas, o viską iš aukštai stebi ant kalno stūksanti Gedimino pilis. Ši triada sukuria nepakartojamą ansamblį, tapusį neatsiejamu Vilniaus ir visos šalies įvaizdžiu. Tačiau po šiuo išoriniu grožiu slypi kur kas gilesni ir sudėtingesni istoriniai sluoksniai, kuriuos atverti – reiškia pažinti pačią Lietuvos sielą.
Pagoniškos šaknys ir pirmosios šventyklos
Dar prieš Lietuvai priimant krikštą, ši vieta turėjo ypatingą sakralinę reikšmę. Istorikai ir archeologai mano, kad būtent čia, Šventaragio slėnyje, stovėjo pagoniška šventykla, skirta dievui Perkūnui. Čia degė šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės, o kunigaikščiai atlikdavo svarbiausias religines apeigas. Legendos pasakoja, kad čia buvo deginami ir laidojami Lietuvos didieji kunigaikščiai. Ši vieta buvo laikoma šventa, mistine, kupina gamtos jėgų ir dievų galios. Būtent todėl, atėjus krikščionybei, pirmoji Katedra buvo pastatyta ant senosios pagoniškos šventovės pamatų – tai buvo simbolinis senosios religijos nugalėjimo ir naujo tikėjimo įtvirtinimo aktas.
Pirmoji medinė katedra, kaip manoma, iškilo dar karaliaus Mindaugo laikais XIII amžiaus viduryje, kuomet jis su visa šeima priėmė krikštą. Tačiau po Mindaugo mirties pagonybė vėl atgavo savo pozicijas, ir šventykla greičiausiai buvo perstatyta atgal į pagonišką maldyklą. Tikrasis lūžis įvyko 1387 metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila oficialiai pakrikštijo Lietuvą. Jo įsakymu pagoniška šventykla buvo nugriauta, o jos vietoje pastatyta nauja, gotikinio stiliaus mūrinė katedra. Nuo to laiko Katedra tapo pagrindine katalikybės tvirtove šalyje, Lietuvos vyskupų ir arkivyskupų buveine.
Architektūros evoliucija: nuo gotikos iki klasicizmo
Per savo ilgą istoriją Vilniaus katedra ne kartą kentėjo nuo gaisrų, karų ir potvynių. Po kiekvienos nelaimės ji būdavo atstatoma, rekonstruojama, įgaudama vis naujų architektūrinių bruožų, atspindinčių to meto madas. Ji buvo gotikinė, renesansinė, barokinė. Tačiau dabartinę, mums puikiai pažįstamą išvaizdą, Katedra įgavo XVIII amžiaus pabaigoje.
Po eilinio gaisro atstatymo darbams buvo pakviestas vienas žymiausių to meto architektų – Laurynas Gucevičius (lenk. Wawrzyniec Gucewicz). Būtent jo genialumo dėka gimė dabartinis klasicizmo šedevras. Gucevičius sukūrė harmoningą, didingą ir santūrų pastatą, kurio griežtas portikas su šešiomis dorėninėmis kolonomis ir frontonas su šventųjų skulptūromis tapo Vilniaus architektūros ikona. Architektas meistriškai sujungė senąją pastato struktūrą su naujomis klasicistinėmis formomis, sukuriant unikalų ir vientisą ansamblį.
Ant Katedros stogo esančios skulptūros – Šv. Stanislovas, Šv. Kazimieras ir Šv. Elena – taip pat yra neatsiejama pastato dalis. Originalios skulptūros, sukurtos Karolio Jelskio, sovietmečiu buvo nugriautos. Atkūrus nepriklausomybę, skulptoriaus Stanislovo Kuzmos dėka jos vėl sugrįžo į savo vietą, simbolizuodamos ne tik tikėjimo, bet ir tautos atgimimą.
Varpinės bokštas – buvęs gynybinės sienos sargas
Atskirai nuo Katedros stovintis varpinės bokštas yra dar vienas unikalus Katedros aikštės elementas. Jo istorija taip pat siekia gilius viduramžius. Manoma, kad apatinė, apvalioji varpinės dalis yra likusi iš XIII-XIV amžiaus gynybinės sienos bokšto, kuris saugojo Žemutinę pilį. Tai vienas seniausių mūrinių statinių Vilniuje. Vėlesniais amžiais bokštas buvo paaukštintas, pritaikytas varpinei, įgavo aštuoniakampę, o vėliau ir barokinę viršūnę.
Varpinėje šiandien kabo ne vienas istorinis varpas, o jos laikrodis, sumontuotas dar XVII amžiuje, yra vienas seniausių Lietuvoje. Jis neturi minutinės rodyklės – tik valandinę, primenančią apie lėtesnį, senųjų amžių laiko ritmą. Užkopus į varpinės viršų atsiveria nuostabi Vilniaus senamiesčio ir pačios Katedros aikštės panorama, leidžianti iš naujo įvertinti šios vietos didybę ir mastelį.
Požemiai: karalių ir didikų amžinojo poilsio vieta
Ne mažiau įdomi ir paslaptinga Katedros dalis slypi po jos grindimis. Katedros požemiai – tai karališkasis mauzoliejus, vieta, kur amžinojo poilsio atgulė garsiausi Lietuvos valdovai, jų šeimų nariai, vyskupai ir didikai. Čia ilsisi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (nors tikslūs jo palaikai nėra identifikuoti), jo žmona Ona, taip pat Žygimanto Augusto mylimoji, karalienė Barbora Radvilaitė, kurios romantiška ir tragiška meilės istorija jaudina iki šių dienų.
Požemiuose saugomi ir dviejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – palaikai. Čia taip pat palaidotas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos širdis. Tai vieta, kur tiesiogine prasme galima prisiliesti prie Lietuvos valstybingumo pamatų, pajusti praeities valdovų dvasią. Archeologiniai tyrimai atvėrė ir seniausių mūrinių šventyklų liekanas, įskaitant, kaip manoma, Mindaugo katedros grindų fragmentus.
Aikštė – tautos susibūrimų ir lūžių liudininkė
Katedros aikštė visada buvo ne tik religinis, bet ir visuomeninis, politinis bei kultūrinis centras. Čia vykdavo svarbiausi valstybės įvykiai: karalių karūnavimo iškilmės, užsienio ambasadorių priėmimai, kariuomenės paradai ir pergalės minėjimai. Čia šurmuliuodavo mugės, miestiečiai rinkdavosi išgirsti svarbiausių naujienų.
XX amžius Katedros aikštei atnešė dramatiškų pokyčių. Sovietinės okupacijos metais Katedra buvo uždaryta ir paversta Paveikslų galerija. Buvo bandoma ištrinti šios vietos sakralinę ir tautinę reikšmę. Paminklas Šv. Kazimierui buvo nugriautas, o aikštėje rengiami sovietiniai paradai. Tačiau net ir tamsiausiais metais žmonių širdyse Katedros aikštė išliko laisvės ir vilties simboliu.
Sąjūdžio laikais Katedros aikštė tapo pagrindine atgimstančios Lietuvos scena. Čia vyko masiniai mitingai, reikalaujantys nepriklausomybės. Būtent iš Katedros aikštės 1989 metų rugpjūčio 23 dieną nusidriekė Baltijos kelias – gyva žmonių grandinė, sujungusi Vilnių, Rygą ir Taliną ir visam pasauliui pademonstravusi trijų Baltijos tautų nepalaužiamą laisvės troškimą. 1988 metais Katedra buvo grąžinta tikintiesiems, o jos atšventinimas tapo vienu ryškiausių tautos dvasinio atgimimo simbolių.
Šiandienos aikštė: nuo stebuklų iki švenčių
Šiandien Katedros aikštė yra gyva, pulsuojanti vieta, mylima tiek vilniečių, tiek miesto svečių. Čia stovi paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilniaus įkūrėjui, žvelgiančiam į savo miesto ateitį. Šalia jo – viena magiškiausių Vilniaus vietų. Tai nedidelė grindinio plytelė su užrašu „Stebuklas“. Tikima, kad atsistojus ant jos ir tris kartus apsisukus pagal laikrodžio rodyklę sugalvotas noras būtinai išsipildys. Ši plytelė žymi vietą, kurioje baigėsi Baltijos kelias, ir tapo mažu, bet svarbiu vilties ir svajonių išsipildymo simboliu.
Aikštė yra nuolatinių renginių epicentras. Čia vyksta valstybinių švenčių minėjimai, kariuomenės paradai, Kaziuko mugės atidarymas, Sostinės dienos, dainų šventės. Žiemą Katedros aikštė virsta pasakiška Kalėdų miestelio erdve, kurios centre kasmet įžiebiama įspūdinga ir originali pagrindinė šalies Kalėdų eglė, pritraukianti minias žmonių iš visos Lietuvos ir užsienio.
Katedros aikštė yra daugialypė ir daugiasluoksnė. Ji yra ir maldos namų prieangis, ir istorijos arena, ir politinių manifestacijų tribūna, ir kultūrinių renginių scena, ir tiesiog jauki susitikimų vieta. Tai erdvė, kurioje kiekvienas gali rasti kažką sau: ramybę Katedros tyloje, įkvėpimą žvelgiant į Gedimino pilį, viltį stovint ant „Stebuklo“ plytelės ar bendrystės jausmą minioje per valstybines šventes. Tai vieta, kuri sujungia mus su protėviais ir įkvepia kurti ateitį. Tai – amžinai gyva Lietuvos širdis.