Visai netoli nuo šurmuliuojančios Vilniaus širdies, ten, kur miesto audinys pamažu užleidžia vietą ramesniam priemiesčio ritmui, slypi viena įspūdingiausių, tačiau ilgą laiką nepelnytai pamirštų Lietuvos vietų – Trakų Vokės dvaro sodyba. Tai ne tik pastatų kompleksas, bet ir gyva istorijos knyga, kurios puslapiuose įrašyti didikų Tiškevičių vardai, garsių Europos architektų talentas ir sudėtingi Lietuvos likimo vingiai. Šiandien Trakų Vokė – tai vieta, balansuojanti tarp didingos praeities šešėlių ir nedrąsios ateities vilties, kviečianti ne tik pasigrožėti architektūra, bet ir išgirsti jos tyliai pasakojamą istoriją.
Nors pavadinimas gali klaidinti, su Trakais ši Vokė turi mažai ką bendro, išskyrus kryptį. Dvaro ansamblis yra Vilniaus miesto dalis, patogiai pasiekiama ir vis dėlto tarsi atskirta nuo kasdienio skubėjimo nematomu laiko šydu. Kelionė čia – tai žingsnis į kitą epochą, kurioje dar gyva XIX amžiaus aristokratijos dvasia.
Nuo Paprastos Valdos Iki Grafų Rezidencijos: Tiškevičių Era
Trakų Vokės istorijos šaknys siekia dar senesnius laikus, tačiau tikrasis jos aukso amžius prasidėjo XIX amžiaus viduryje, kai šias žemes įsigijo viena įtakingiausių ir turtingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių – grafai Tiškevičiai. Lemiamas postūmis įvyko, kai Jonas Vytautas Emanuelis Tiškevičius, grįžęs iš ilgos kelionės po Europą, nusprendė čia įkurti pagrindinę savo giminės rezidenciją. Jis buvo neeilinė asmenybė – aistringas keliautojas, menų ir kultūros mecenatas, žmogus, kurio vizija pranoko laikmetį.
Būtent jo užsakymu Trakų Vokėje pradėtas kurti ansamblis, turėjęs prilygti ir net pranokti garsiausias Europos rezidencijas. Grafas norėjo ne tik namų – jis kūrė dinastijos simbolį, galios ir estetinio skonio manifestą. Jam talkino jo žmona, lenkų kunigaikštytė Izabela Hortenzija Hževuska (Izabella Hortensja z Rzewuskich), kurios išlavintas skonis ir meilė menui neabejotinai prisidėjo prie dvaro spindesio.
Tiškevičių valdymo laikais Trakų Vokė tapo ne tik prabangos, bet ir kultūrinio gyvenimo centru. Čia rinkdavosi to meto elitas, vykdavo prašmatnūs pokyliai, medžioklės, o dvaro rūmuose skambėjo muzika ir intelektualios diskusijos. Tai buvo vieta, kurioje pynėsi politika, menas ir aukštuomenės gyvenimo kronikos, palikdamos neišdildomą pėdsaką visos Lietuvos istorijoje.
Architektūros Šedevras: Varšuvos Karališkųjų Lazenkų Aidas
Kuriant Trakų Vokės dvaro rūmus, grafas Jonas Tiškevičius netaupė nei lėšų, nei ambicijų. Projekto įgyvendinti buvo pakviestas vienas žymiausių to meto Lenkijos architektų – italas Leandro Marconi. Šis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Marconi buvo gerai žinomas dėl savo neoklasicizmo ir neorenesanso stiliaus darbų, o grafui ypač imponavo jo projektuoti pastatai Varšuvoje.
Pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu Trakų Vokės rūmams tapo garsieji Varšuvos karališkieji Lazenkų (lenk. Łazienki Królewskie) rūmai. Panašumai akivaizdūs: kompaktiškas, simetriškas tūris, didingi portikai su kolonomis, elegantiškos proporcijos ir rafinuotas dekoras. Tačiau Trakų Vokė nėra aklina kopija. Marconi talentingai adaptavo idėjas, sukuriant originalų ir harmoningą kūrinį, puikiai derantį prie lietuviško peizažo. Rūmai iškilo 1876–1880 metais, tapdami vienu ryškiausių istorizmo architektūros pavyzdžių Lietuvoje.
Rūmų Išorė ir Interjero Prabanga
Rūmų fasadus puošia jonėninio orderio kolonados, o centrinį įėjimą akcentuoja keturių kolonų portikas, vainikuotas trikampiu frontonu su Tiškevičių ir Hževuskų giminių herbais. Šoniniai fasadai taip pat dekoruoti, sukuriant vientisą ir išbaigtą architektūrinį vaizdą. Pastato didingumą pabrėžia ir platus pandusas, vedantis link pagrindinio įėjimo – tai buvo ne tik estetinė detalė, bet ir praktinis sprendimas, leidžiantis karietoms patogiai privažiuoti prie pat durų.
Ne mažiau įspūdingas buvo ir rūmų vidus, nors šiandien apie buvusią prabangą galime spręsti tik iš archyvinių nuotraukų ir liudininkų pasakojimų. Interjeruose dominavo Liudviko XVI stilius. Vestibiulyje svečius pasitikdavo didingi marmuriniai laiptai, o sienas puošė giminės portretai. Salės buvo dekoruotos paauksuotu lipdinių dekoru, krištolo sietynais, veidrodžiais ir brangiais gobelenais. Kiekviena patalpa turėjo savo paskirtį ir unikalų apipavidalinimą: baltoji pokylių salė, raudonasis salonas, biblioteka su tūkstančiais retų knygų, valgomasis, galintis sutalpinti kelias dešimtis svečių. Deja, didžioji dalis šio turto buvo prarasta per karus ir sovietmečiu, paliekant mums tik tuščias, bet vis dar didingas erdves.
Édouardo André Kūrinys: Mišraus Stiliaus Parkas
Neatsiejama ir ne mažiau vertinga Trakų Vokės dvaro ansamblio dalis yra jį supantis parkas. Jo kūrimui Jonas Tiškevičius pasikvietė tikrą to meto landšafto architektūros žvaigždę – prancūzą Édouardą François André. Šis specialistas jau buvo pagarsėjęs visoje Europoje, o Lietuvoje jo vardas tapo kokybės sinonimu – būtent jis suprojektavo ir garsųjį Palangos parką, kuris taip pat priklausė Tiškevičiams.
André Trakų Vokėje pritaikė savo mėgstamą mišraus stiliaus koncepciją, meistriškai sujungdamas dvi skirtingas tradicijas:
- Reguliarusis (prancūziškasis) stilius: Arčiausiai rūmų, parterinėje dalyje, buvo sukurtos griežtos geometrinės formos, simetriškos alėjos, karpomų augalų grupės ir gėlynai. Ši parko dalis turėjo pabrėžti rūmų didybę ir tvarką, pratęsti jų architektūrines linijas gamtoje. Čia buvo įrengti fontanai, pastatytos skulptūros.
- Peizažinis (angliškasis) stilius: Toliau nuo rūmų parkas pamažu perėjo į natūraliai atrodantį kraštovaizdį. Čia buvo suformuoti vingiuoti takeliai, jaukios proskynos, dirbtiniai tvenkiniai su salelėmis ir tilteliais. Ši dalis kūrė romantikos ir laisvės įspūdį, kvietė ilgai vaikštinėti ir grožėtis gamtos vaizdais.
Parke buvo pasodinta daugybė retų, egzotinių medžių ir krūmų, atvežtų iš įvairių pasaulio kampelių. André sugebėjo sukurti ne tik gražų, bet ir ilgaamžį parką, kurio struktūra ir dalis vertingų želdinių išliko iki šių dienų. Pasivaikščiojimas po Trakų Vokės parką ir šiandien leidžia pajusti buvusią jo didybę, įsivaizduoti karietomis riedančius grafus ir alėjomis vaikštinėjančias damas.
Dvaro Ansamblis: Daugiau Nei Tik Rūmai
Trakų Vokės sodyba – tai ne tik rūmai ir parkas. Tai ištisas kompleksas pastatų, kurių kiekvienas turėjo savo funkciją ir prisidėjo prie bendros ansamblio harmonijos. Daugelis jų, nors ir apleisti, tebestovi iki šiol.
Vienas įspūdingiausių ansamblio elementų – neogotikinė koplyčia-mauzoliejus. Ji buvo pastatyta kiek anksčiau nei rūmai, apie 1870 metus, ir taip pat projektuota Leandro Marconi. Grakščių formų, su aukštyn kylančiais bokšteliais ir smailiomis arkomis, ji yra ryškus romantizmo architektūros pavyzdys. Čia, kriptoje, buvo laidojami Tiškevičių giminės nariai. Šiandien koplyčia, nors ir reikalaujanti restauracijos, yra vienas iš labiausiai atpažįstamų Trakų Vokės simbolių.
Prie įvažiavimo į dvaro teritoriją lankytojus pasitinka monumentalūs vartai, kuriuos kadaise puošė Tiškevičių herbai. Šalia jų stovi sarginės namelis. Toliau, aplink pagrindinį parterį, išsidėstę ūkiniai pastatai: arklidės, oficina (tarnų namas), ledainė, skalbykla ir kiti. Visi jie buvo statomi laikantis bendro stilistinio sumanymo, dažniausiai naudojant raudonų plytų mūrą, kuris gražiai kontrastuoja su baltais tinkuotais rūmais.
Likimo Vingiai: XX Amžius ir Sovietmetis
XX amžiaus audros neaplenkė ir Trakų Vokės. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Lenkijos įvykdytos Vilniaus krašto aneksijos, Tiškevičiai liko dvare, tačiau jo spindesys pamažu blėso. Paskutinis dvaro valdytojas Jonas Mykolas Tiškevičius žuvo 1939 metais, gindamas Lenkiją nuo sovietų invazijos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jo šeima buvo priversta pasitraukti į Vakarus, palikdama visą savo turtą ir paveldą.
Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas. Prasidėjo ilgas ir liūdnas jo nykimo etapas. Rūmuose ir kituose pastatuose buvo įkurdintos įvairios įstaigos: kurį laiką čia veikė Dotnuvos žemdirbystės akademijos filialas, vėliau – Žemdirbystės instituto Vokės filialas, buvo įrengti butai darbininkams. Unikalūs interjerai buvo sunaikinti, pritaikant patalpas administracinėms reikmėms, o dalis meno vertybių išgrobstyta arba tiesiog sunyko dėl nepriežiūros. Parkas taip pat buvo apleistas, tvenkiniai užžėlė, takeliai išnyko.
Nepaisant visko, pats rūmų ir kitų pastatų „kūnas” atlaikė negandų dešimtmečius. Nors ir sužalotas, apiplėštas ir apleistas, ansamblis išsaugojo savo autentišką struktūrą ir didingą dvasią, laukdamas geresnių laikų.
Trakų Vokė Šiandien: Tarp Praeities Šešėlių ir Ateities Vilties
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Trakų Vokės dvaras buvo grąžintas valstybės nuosavybėn, o vėliau perduotas Vilniaus miesto savivaldybei. Ilgą laiką trūko tiek lėšų, tiek politinės valios imtis kompleksinio šio unikalaus paveldo objekto atgaivinimo. Tačiau pastaraisiais metais pagaliau atsirado vilties ženklų.
Buvo parengti dvaro sodybos restauravimo ir pritaikymo projektai, pradedami pirmieji tvarkybos darbai. Visuomenė ir paveldosaugininkai vis garsiau kalba apie būtinybę prikelti šį ansamblį naujam gyvenimui. Vizijose Trakų Vokė matoma kaip daugiafunkcis kultūros, turizmo ir bendruomenės traukos centras. Rūmuose galėtų įsikurti muziejus, meno galerijos, renginių salės, restoranas. Atkurtas parkas vėl taptų mėgstama vilniečių ir miesto svečių poilsio vieta.
Šiandien Trakų Vokės dvaras yra atviras lankytojams. Nors į rūmų vidų patekti galima ne visada (dažniausiai ekskursijų ar renginių metu), pasivaikščioti po didingą parką, apžiūrėti ansamblio pastatus iš išorės ir pajusti šios vietos aurą galima bet kada. Tai puiki proga prisiliesti prie istorijos, pabėgti nuo miesto šurmulio ir savo akimis pamatyti perlą, kuris laukia, kada vėl sužibės visa savo prabanga. Trakų Vokė – tai ne tik praeities paminklas, bet ir ateities pažadas. Pažadas, kad mes, kaip visuomenė, sugebėsime įvertinti, išsaugoti ir naujam gyvenimui prikelti savo pačių istoriją.