Kai ištariame žodį „pitbulis“, daugelio žmonių sąmonėje iškyla prieštaringi vaizdai. Vieniems tai – agresyvus, nenuspėjamas ir pavojingas kovinis šuo, kurio reikėtų saugotis. Kitiems – ištikimas, mylintis ir neįtikėtinai atsidavęs šeimos narys, neteisingai demonizuotas visuomenės ir žiniasklaidos. Tiesa, kaip ir dažniausiai nutinka, slypi kažkur per vidurį, tačiau ji kur kas artimesnė antrajam požiūriui. Šiame išsamiame straipsnyje pasistengsime nugriauti mitų sienas ir pažvelgti į Amerikos pitbulterjerą (APBT) tokį, koks jis yra iš tiesų – į jo istoriją, charakterį, priežiūros ypatumus ir vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Tai pasakojimas apie šunį, kurio didžiausia stiprybė ir didžiausia silpnybė yra jo besąlygiška meilė žmogui.
Istorijos Vingiai: Iš Kur Kilo Pitbuliai?
Norint suprasti bet kurią šunų veislę, būtina atsigręžti į jos istoriją. Pitbulio šaknys siekia XIX amžiaus Angliją, Škotiją ir Airiją. Tuo metu populiari, nors ir žiauri, pramoga buvo jaučių pjudymas (angl. bull-baiting). Šiam „sportui“ buvo naudojami senieji anglų buldogai – galingi, raumeningi ir drąsūs šunys, pasižymintys neįtikėtinu tvirtumu ir žemu skausmo slenksčiu. Tačiau buldogams trūko greičio ir vikrumo. Siekdami sukurti tobulesnį kovotoją, veisėjai pradėjo kryžminti buldogus su judriais, atletiškais ir „žaismingais“ (angl. game – turint omenyje atkaklumą ir nepalaužiamą dvasią) terjerais. Taip gimė nauja šunų rūšis, vadinama „Bull and Terrier“.
Kai 1835 metais žiaurios pramogos su gyvūnais Anglijoje buvo uždraustos, pogrindyje išpopuliarėjo kita, dar žiauresnė veikla – šunų kautynės. „Bull and Terrier“ šunys, pasižymintys buldogo jėga ir terjero atkaklumu, tam puikiai tiko. Svarbu pabrėžti vieną esminį faktą, kuris formavo šiuolaikinio pitbulio charakterį: šunų kautynių ringe bet koks agresijos žmogui požymis buvo netoleruojamas. Šunų šeimininkai turėjo galėti bet kada įeiti į ringą, paimti savo ar net svetimą šunį ant rankų, jį nuplauti ar suteikti pagalbą, nebijodami būti užpulti. Bet koks šuo, parodęs menkiausią agresiją žmogui, buvo nedelsiant brokuojamas iš veisimo programos. Taip per daugelį kartų buvo išugdyta veislė, kuri, nors ir galėjo būti agresyvi kitiems šunims, buvo neįtikėtinai paklusni ir atsidavusi žmogui.
XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje imigrantai iš Didžiosios Britanijos atsivežė šiuos šunis į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia jie greitai išpopuliarėjo kaip universalūs ūkininkų pagalbininkai: saugojo namus nuo laukinių žvėrių, padėjo ganyti galvijus, medžiojo ir, žinoma, buvo ištikimi šeimos kompanionai. Amerikiečiai vertino jų intelektą, atletiškumą ir patikimumą. Veislė buvo pavadinta Amerikos pitbulterjeru. Ironiška, tačiau pirmoje XX amžiaus pusėje pitbulis buvo tapęs tikru Amerikos simboliu – mylimu šeimos šunimi, dažnai vadinamu „aukle“ (angl. Nanny Dog) dėl savo švelnaus elgesio su vaikais. Jie puikavosi ant žurnalų viršelių, reklamavo įvairius produktus ir netgi tapo karo didvyriais. Garsiausias pavyzdys – seržantas Stabijus (Sgt. Stubby), Pirmojo pasaulinio karo didvyris, dalyvavęs 17 mūšių, perspėjęs savo dalinį apie dujų atakas ir suradęs daugybę sužeistų karių.
Veislės reputacija ėmė keistis XX amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai šunų kovos vėl atgimė kriminaliniuose sluoksniuose, o žiniasklaida, ieškodama sensacijų, pradėjo kurti pabaisos įvaizdį. Pitbulis tapo patogiu atpirkimo ožiu, o jo vardas – neatsakingumo, žiaurumo ir pavojaus sinonimu.
Pitbulio Charakteris: Agresorius ar Šeimos Draugas?
Tai – pati svarbiausia ir daugiausiai diskusijų kelianti tema. Taigi, koks yra tikrasis pitbulio charakteris? Pirmiausia, reikia atskirti du agresijos tipus: agresiją kitiems gyvūnams (ypač šunims) ir agresiją žmonėms. Dėl savo istorijos kai kurie pitbuliai gali turėti polinkį į agresiją kitiems šunims. Tai nereiškia, kad kiekvienas pitbulis puls kitą šunį, tačiau šeimininkas visada turi būti budrus ir atsakingas. Tinkama ir ankstyva socializacija gali ženkliai sumažinti šią riziką, tačiau šis genetinis polinkis gali išlikti.
Kalbant apie agresiją žmonėms, standartą atitinkantis, stabilios psichikos Amerikos pitbulterjeras yra vienas mažiausiai žmonėms agresyvių šunų. Jie buvo veisiami šimtmečius tam, kad besąlygiškai mylėtų žmones. Jų temperamentas yra stebėtinai stabilus. Amerikos Temperamento Testavimo Draugijos (ATTS) atliekami testai rodo, kad Amerikos pitbulterjerai išlaiko temperamento testus geriau nei daugelis kitų populiarių veislių, įskaitant auksaspalvius retriverius ar byglius. Testų išlaikymo procentas siekia apie 87%, o tai yra aukščiau vidurkio, kuris yra apie 83%.
Pagrindinės pitbulio charakterio savybės yra šios:
- Ištikimybė ir atsidavimas: Pitbulis yra neįtikėtinai prisirišęs prie savo šeimos. Jis padarys viską, kad įtiktų savo šeimininkui. Ši savybė paverčia juos lengvai dresuojamais, bet kartu ir pažeidžiamais – patekęs į blogas rankas, toks šuo gali būti išmokytas ir blogų dalykų.
- Meilė žmonėms: Jie trokšta žmogaus dėmesio ir artumo. Paliktas vienas ilgesniam laikui, pitbulis gali kentėti nuo išsiskyrimo nerimo. Tai nėra šuo, kurį galima palikti visai dienai kieme pririštą prie būdos. Jis nori būti pilnaverčiu šeimos nariu.
- Aukštas intelektas: Pitbuliai yra protingi šunys, greitai perprantantys komandas ir užduotis. Tačiau protas reikalauja stimuliacijos – jiems reikia ne tik fizinių, bet ir protinių iššūkių.
- Neįtikėtinas entuziazmas ir energija: Tai – gyvenimo džiaugsmu trykštantys šunys. Jie viską daro su šimtaprocentiniu atsidavimu – ar tai būtų žaidimas su kamuoliuku, ar glaustymasis ant sofos. Jų energijos lygis yra aukštas, todėl jiems būtinas reguliarus ir intensyvus fizinis krūvis.
- Atkaklumas (angl. gameness): Ši savybė, paveldėta iš kovinės praeities, dažnai klaidingai interpretuojama kaip agresija. Iš tiesų tai yra nepalaužiama dvasia, ryžtas ir gebėjimas nepasiduoti net susidūrus su sunkumais. Būtent dėl šios savybės pitbuliai yra puikūs sportininkai, tačiau ji taip pat reiškia, kad jie gali ignoruoti skausmą ar nuovargį, todėl šeimininkas turi stebėti, kad šuo nepersitemptų.
Sveikata ir Priežiūra: Ką Reikia Žinoti Kiekvienam Šeimininkui?
Pitbulis – tai atletas, todėl jo priežiūra reikalauja žinių ir atsidavimo. Tai nėra veislė pradedančiajam, tingiam ar neapsisprendusiam žmogui.
Fizinis Aktyvumas – Būtinybė, o ne Pasirinkimas
Pitbuliui nepakanka trumpo pasivaikščiojimo aplink namą tris kartus per dieną. Jam reikia intensyvaus fizinio krūvio, kurio metu galėtų išlieti susikaupusią energiją. Idealiai tinka ilgesni pasivaikščiojimai (bent valanda per dieną), bėgiojimas kartu su šeimininku, važiavimas dviračiu (šuniui bėgant greta), plaukiojimas ar aktyvūs žaidimai. Puikus būdas nukreipti jų energiją yra šunų sportas: „agility“ (vikrumo varžybos), svorių tempimas (angl. weight pulling), „flyball“ ar paklusnumo varžybos. Fiziškai neiškrautas pitbulis tampa nuobodžiaujančiu pitbuliu, o tai dažnai virsta destruktyviu elgesiu namuose – graužiamais baldais, inkštimu ir kitomis problemomis.
Dresūra ir Socializacija: Sėkmės Raktas
Dresūra ir socializacija yra du esminiai komponentai auginant bet kurį šunį, o pitbulio atveju jų svarba išauga dešimteriopai. Dėl neigiamos reputacijos, pitbulio šeimininkas negali sau leisti auginti nedrausmingo šuns.
Socializacija turi prasidėti kuo anksčiau. Mažą šuniuką reikia palaipsniui ir pozityviai supažindinti su kuo įvairesniais žmonėmis (skirtingo amžiaus, išvaizdos), garsais (miesto triukšmas, buitinė technika), vietomis (parkai, parduotuvės, kuriose leidžiama lankytis su gyvūnais) ir, žinoma, su kitais gyvūnais. Socializacija turi būti nuolatinis procesas visą šuns gyvenimą.
Dresūra turi būti paremta pozityviu skatinimu. Pitbuliai nori įtikti, todėl puikiai reaguoja į pagyrimus, skanėstus ir žaidimus kaip atlygį už teisingai atliktą komandą. Griežtos, jėga paremtos „senosios mokyklos“ auklėjimo priemonės šiai veislei yra visiškai netinkamos ir gali sukelti nepasitikėjimą ar net baimės agresiją. Šeimininkas turi būti ramus, pasitikintis savimi ir nuoseklus lyderis, nustatantis aiškias taisykles ir ribas.
Mityba, Kailio Priežiūra ir Sveikata
Pitbulio mityba turėtų būti subalansuota ir kokybiška, pritaikyta aktyviems, raumeningiems šunims. Svarbu stebėti šuns svorį, nes antsvoris sukelia papildomą krūvį sąnariams. Kailio priežiūra yra minimali – trumpą plauką pakanka kartą per savaitę perbraukti gumine pirštine ar šepečiu, kad būtų pašalinti negyvi plaukai. Maudyti reikėtų tik tada, kai tai būtina.
Nors pitbuliai laikomi gana sveika veisle, jie turi polinkį į tam tikras ligas. Dažniausiai pasitaikančios problemos yra klubo ir alkūnės sąnarių displazija, įvairios odos alergijos (ypač maistinės ir aplinkos), skydliaukės problemos ir tam tikros širdies ligos. Renkantis šuniuką, būtina kreiptis tik į atsakingus veisėjus, kurie atlieka savo veisiamiems šunims privalomus sveikatos tyrimus.
Pitbulis Lietuvoje ir Visuomenėje: Atsakingo Šeimininko Vaidmuo
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, požiūris į pitbulius yra nevienareikšmis. Nors jie nėra oficialiai priskirti prie pavojingų veislių, kurioms taikomi specialūs apribojimai, visuomenės nuomonė dažnai būna neigiama. Būtent todėl kiekvienas pitbulio šeimininkas tampa ir šios veislės ambasadoriumi.
Atsakingas pitbulio savininkas supranta, kad jo šuo visada bus stebimas atidžiau nei kiti. Todėl jis:
- Visada vedžioja šunį su pavadėliu. Tai – pagarbos ir saugumo ženklas aplinkiniams.
- Užtikrina, kad jo kiemas yra saugiai aptvertas. Pitbulis neturi lakstyti be priežiūros.
- Rūpinasi nuolatine socializacija ir dresūra. Gerai išauklėtas pitbulis – geriausias argumentas prieš mitus.
- Šviečia aplinkinius. Ramiai ir kantriai atsako į klausimus, leidžia (jei situacija tinkama) paglostyti savo šunį ir griauna stereotipus savo pavyzdžiu.
Didžiausią žalą veislei daro ne patys šunys, o neatsakingi žmonės, kurie įsigyja pitbulį dėl netinkamų priežasčių: kaip statuso simbolį, norėdami atrodyti „kietesni“ ar netgi piktų kėslų vedini. Tokie žmonės neskiria laiko auklėjimui, nesupranta veislės poreikių ir dažnai skatina agresyvų elgesį. Būtent jų augintiniai patenka į laikraščių antraštes ir formuoja neigiamą visuomenės nuomonę.
Pabaigos Žodis: Šuo – Tai Šeimininko Veidrodis
Amerikos pitbulterjeras yra išskirtinė veislė, apipinta legendomis ir mitais. Tai ne monstras, gimęs kandžiotis, ir ne pliušinis žaisliukas. Tai stiprus, protingas, be galo mylintis ir atsidavęs šuo, kuriam reikia stipraus, protingo, mylinčio ir atsidavusio šeimininko. Jų potencialas yra beribis – jie gali būti nuostabūs šeimos nariai, puikūs sportininkai, terapijos šunys ar net gelbėtojai. Tačiau tam, kad šis potencialas būtų atskleistas, reikia didžiulio indėlio: laiko, kantrybės, žinių ir atsakomybės.
Galų gale, pitbulis, kaip ir bet kuris kitas šuo, yra savo šeimininko veidrodis. Jis atspindės meilę, kurią gauna, rūpestį, kurį jaučia, ir ribas, kurios jam nustatomos. Prieš nusprendžiant į savo gyvenimą priimti šį nuostabų atletą, svarbu sąžiningai atsakyti sau į klausimą: ar aš esu pasirengęs būti tokiu šeimininku, kokio šis šuo yra vertas? Jei atsakymas teigiamas, pitbulis gali tapti pačiu geriausiu ir ištikimiausiu draugu, kokį tik galima įsivaizduoti.