Jei reikėtų išrinkti gėlę, kuri geriausiai atspindi lietuviško sodo dvasią, istoriją ir nostalgiją, tai neabejotinai būtų bijūnas. Daugelis mūsų vis dar prisimena močiutės gėlių darželį, kuriame birželio mėnesį sprogdavo didžiuliai, sunkūs, rasoti žiedai, skleidžiantys svaiginantį aromatą. Tačiau bijūnai (Paeonia) – tai ne tik praeities reliktas. Šiandien šie augalai išgyvena tikrą renesansą, tapdami modernaus aplinkos dizaino, prabangių vestuvių dekoracijų ir minimalistinių sodų ašimi.
Bijūnas nėra tiesiog gėlė, kurią pasodinate vienam sezonui. Tai investicija į ateitį. Teisingai pasodintas krūmas vienoje vietoje gali klestėti ir džiuginti šeimininkus 50 ar net daugiau metų, neretai pergyvendamas net patį sodininką. Būtent dėl šio ilgaamžiškumo ir nereiklumo bijūnai užsitarnavo „tinginio sodo karaliaus“ titulą, nors, tiesą sakant, tam tikrų karališkų įnorių jie turi.
Šiame straipsnyje panirsime giliau nei įprastos sodininkystės instrukcijos. Aptarsime ne tik, kaip teisingai pasodinti šiuos sodo aristokratus, bet ir kaip išvengti klaidų, dėl kurių jie metų metus atsisako krauti žiedus, kokias modernias veisles verta rinktis šiuolaikiniam gėlynui ir kaip bijūnus prikelti naujam gyvenimui.
Bijūnų klasifikacija: Ką iš tiesų auginame?
Prieš griebiantis kastuvo, būtina suprasti, kad bijūnas bijūnui nelygu. Nors dauguma įsivaizduoja klasikinį žolinį bijūną, pasaulis yra kur kas spalvingesnis. Pasirinkus tinkamą kombinaciją, jūsų sode bijūnai gali žydėti nuo gegužės vidurio iki pat liepos pradžios.
1. Žoliniai bijūnai (Herbaceous Peonies)
Tai pati populiariausia ir Lietuvoje geriausiai žinoma grupė. Jų antžeminė dalis rudenį nunyksta, o pavasarį iš šaknų vėl atželia raudoni, gyvybingi ūgliai. Jie pasižymi didžiausiu atsparumu šalčiui (neretai atlaiko iki -40°C), todėl puikiai tinka mūsų klimatui.
- Savybės: Mėgsta saulę, reikalauja atramų (dėl sunkių žiedų), ilgaamžiai.
- Legendinės veislės: ‘Sarah Bernhardt’ (klasikinis rožinis), ‘Festiva Maxima’ (baltas su raudonais potėpiais), ‘Red Charm’ (sodriai raudonas).
2. Sumedėję bijūnai (Tree Peonies)
Tai tikrieji sodo krūmai, kurių stiebai žiemą nenumiršta, o sumedėja, panašiai kaip alyvų ar rožių. Jie pražysta anksčiau už žolinius giminaičius ir pasižymi tiesiog milžiniškais žiedais, kurie gali siekti pietų lėkštės dydį.
- Savybės: Auga lėčiau, nemėgsta persodinimo, gali užaugti iki 1,5–2 metrų aukščio. Žiemą Lietuvoje juos kartais tenka pridengti, ypač jaunus augalus.
3. Itoh hibridai (Itoh Peonies)
Tai sodininkystės mokslo stebuklas – žolinių ir sumedėjusių bijūnų kryžminimo rezultatas, kurį 1948 m. sukūrė japonas Toichi Itoh. Šie augalai paėmė geriausias abiejų tėvų savybes: jie turi žolinių bijūnų atsparumą šalčiui (antžeminė dalis nunyksta) ir sumedėjusių bijūnų žiedų formą bei, svarbiausia, unikalią geltoną spalvą, kurios žoliniai bijūnai natūraliai neturi.
- Savybės: Labai tvirti stiebai (nereikia atramų!), dekoratyvūs karpyti lapai, ilgas žydėjimas.
- Žvaigždė: ‘Bartzella’ – ryškiai geltona, citrina kvepianti veislė, kuri yra tapusi šių hibridų etalonu.
Sodinimo menas: Kur slypi sėkmė?
Dažniausiai girdimas skundas: „Pasodinau bijūną prieš trejus metus, bet jis vis dar nežydi.“ 90% atvejų atsakymas slypi sodinimo gilyje. Bijūnai yra konservatoriai – jei jiems kas nors nepatiks starto metu, jie gali „ožiuotis“ metų metus.
Tinkamas laikas – ne pavasaris
Nors sodo centruose pavasarį gausu vazonuose susodintų bijūnų, geriausias laikas sodinti ir persodinti bijūnus plikomis šaknimis Lietuvoje yra rugpjūčio pabaiga – rugsėjo spalis. Tuo metu augalas ruošiasi ramybės periodui, formuojasi siurbiamosios šaknys, todėl jis geriau prigyja. Pavasarinis sodinimas dažnai sustabdo augalo vystymąsi vieneriems metams, nes jis visą energiją skiria ne šaknų auginimui, o lapų masei.
Vieta: Karaliui reikia erdvės
Bijūnai nemėgsta konkurencijos. Nesodinkite jų po dideliais medžiais ar krūmais, kurie pasisavins drėgmę ir maisto medžiagas. Jiems reikia atviros, saulėtos vietos (bent 6 valandas tiesioginės saulės per dieną). Pavėsyje bijūnas augs, augins gražius lapus, bet žiedų kraus mažai arba visai nežydės. Taip pat venkite vietų, kur kaupiasi vanduo – užmirkusios šaknys yra greičiausias kelias į augalo žūtį.
Šventoji 3–5 centimetrų taisyklė
Tai pati svarbiausia dalis. Sodinant žolinį bijūną, pumpurai (akutės) turi būti uždengti ne daugiau kaip 3–5 cm žemės sluoksniu. Jei pasodinsite per giliai – bijūnas „aptings“, augins tik lapus ir nežydės. Jei per sekliai – pumpurai žiemą gali nušalti, o vasarą išdžiūti.
Pastaba Itoh ir sumedėjusiems bijūnams: Juos galima sodinti kiek giliau, kad skiepo vieta būtų po žeme – tai skatina savų šaknų formavimąsi.
Duobės paruošimas
Kadangi bijūnas vienoje vietoje augs dešimtmečius, duobę ruoškite sąžiningai. Ji turėtų būti bent 50×50 cm dydžio. Dugną pagerinkite kompostu, perpuvusiu mėšlu (jokiu būdu ne šviežiu!), įmaišykite šiek tiek kaulų miltų ar pelenų (bijūnai mėgsta šarminę arba neutralią dirvą ir nekenčia rūgščios terpės). Jei jūsų dirvožemis sunkus molis – būtinai įrenkite drenažą iš žvyro ar skaldos.
Priežiūros strategija: Mažiau yra daugiau
Bijūnai yra paradoksalūs augalai: jie mėgsta būti prižiūrimi, bet nekenčia būti „užmylėti“. Per didelis rūpestis jiems gali pakenkti labiau nei jo stoka.
Laistymas: Retai, bet gausiai
Viena dažniausių klaidų – dažnas ir paviršutiniškas laistymas (purškimas). Tai skatina ligų, ypač grybelinių, plitimą. Bijūnus reikia laistyti retai (sausros metu – kartą per savaitę), bet labai gausiai, liejant vandenį tiesiai ant šaknų zonos, stengiantis nesušlapinti lapų. Vienam brandžiam krūmui gali prireikti 10–20 litrų vandens. Drėgmė ypač svarbi pavasarį, kai formuojasi pumpurai, ir rugpjūtį, kai formuojasi kitų metų žiediniai pumpurai.
Tręšimas: Azoto spąstai
Būkite atsargūs su azotu. Jei pertręšite azotinėmis trąšomis, turėsite milžinišką krūmą su sodriai žaliais lapais, bet be žiedų, be to, toks augalas taps neatsparus ligoms. Geriausia tręšti kompleksinėmis trąšomis su daugiau fosforo ir kalio.
- Pavasaris: Kai tik pasirodo ūgliai, galima pabarstyti nedidelį kiekį kompleksinių trąšų.
- Po žydėjimo (liepa): Tai kritinis momentas. Augalas išeikvojo energiją žydėjimui ir pradeda krauti kito sezono pumpurus. Tuo metu jam būtinas kalis ir fosforas.
Skruzdėlės – draugai ar priešai?
Pamatę skruzdėles, ropojančias ant bijūnų pumpurų, daugelis sodininkų griebiasi insekticidų. Sustokite! Tai vienas didžiausių mitų. Skruzdėlės bijūnams nekenkia. Priešingai, tarp jų vyksta simbiozė. Bijūnų pumpurai išskiria saldų nektarą, kuriuo maitinasi skruzdėlės. Valgydamos šį sirupą, jos padeda pumpurui lengviau atsidaryti ir saugo jį nuo kitų kenkėjų. Kai žiedas išsiskleidžia, skruzdėlės paprastai pasitraukia.
Didžiausias priešas: Pilkasis puvinys (Botrytis)
Jei pavasarį pastebėjote, kad jauni ūgliai staiga suglemba, pajuosta ir pasidengia pilku pelėsiu, arba pumpurai paruduoja ir neišsiskleidžia – jūsų bijūną užpuolė Botrytis paeoniae. Tai dažna grybelinė liga, ypač drėgnais pavasariais.
Kaip kovoti?
- Higiena: Rudenį būtina nupjauti visus žolinių bijūnų stiebus iki pat žemės ir juos sunaikinti (nedėkite į kompostą). Grybelis žiemoja ant senų stiebų likučių.
- Vėdinimas: Sodinkite bijūnus taip, kad aplink juos laisvai cirkuliuotų oras.
- Profilaktika: Pavasarį, ūgliams pasiekus 10–15 cm aukštį, galima nupurkšti fungicidais arba vario preparatais.
Bijūnų dauginimas ir persodinimas: Operacija „Šaknys“
Bijūnai nemėgsta būti judinami, tačiau kartais tai būtina – jei krūmas paseno, nustojo žydėti arba tiesiog norite jį padauginti. Kaip minėta, geriausias laikas tam – rugpjūtis.
Iškasti seną bijūną – rimtas fizinis darbas. Jo šaknys gali siekti giliai, jos trapios ir lengvai lūžta. Iškasus kerą, nuplaukite žemes vandens srove – taip geriau matysite „akutes“ (pumpurus). Palikite kerą pavėsyje apdžiūti porą valandų – šaknys taps elastingesnės.
Dalinant kerą, svarbu, kad kiekviena dalis (aleksas) turėtų bent 3–5 stiprias akutes ir gerą gabalą gumbinės šaknies maisto atsargoms. Seną, sumedėjusią centrinę šaknį dažnai tenka pašalinti, nes joje gali slėptis puvinys. Pjūvio vietas pabarstykite trinta medžio anglimi, kad dezinfekuotumėte.
Kodėl bijūnai – tai daugiau nei grožis?
Bijūnai sode atlieka ne tik estetinę, bet ir emocinę funkciją. Tai augalai, kuriantys struktūrą. Net ir peržydėję, jų tamsiai žali, karpyti lapai išlieka dekoratyvūs iki pat šalnų, sudarydami puikų foną vėliau žydintiems augalams – ežiuolėms, flioksams ar hortenzijoms. Rudenį daugelio veislių lapai nusidažo raudonu ar bronziniu atspalviu.
Skintos gėlės namams
Bijūnai – vienos brangiausių ir geidžiamiausių skintų gėlių. Norint, kad vazoje jie išsilaikytų ilgiau:
- Skinkite juos anksti ryte, kai žiedai dar vėsūs.
- Geriausia skinti „zefyro“ stadijoje – kai pumpuras jau nuspalvintas ir minkštas (kaip zefyras), bet dar neišsiskleidęs.
- Nuskynus, pašalinkite apatinius lapus, kad jie nemirktų vandenyje.
- Vandenį keiskite kasdien.
- Jei norite pristabdyti žydėjimą (pvz., šventei), nuskintus sausus pumpurus „zefyro“ stadijoje suvyniokite į laikraštį ir padėkite į šaldytuvą. Taip jie gali išbūti net porą savaičių. Išėmus, pakirpus kotus ir pamerkus į šiltą vandenį, jie išsiskleis per parą.
Unikalios ir vertos dėmesio veislės Lietuvai
Be jau minėtų klasikų, verta pasidairyti įdomesnių variantų, kurie pavers jūsų sodą išskirtiniu:
- ‘Coral Charm’: Tai chameleonas. Pražysta ryškia koraline spalva, o žydėjimo pabaigoje išbąla iki kreminės ar beveik baltos. Pusiau pilnaviduris, labai stilingas.
- ‘Buckeye Belle’: Viena tamsiausių veislių. Tamsiai vyšninė, beveik šokoladinė spalva ir pusiau pilnaviduriai žiedai su ryškiai geltonais kuokeliais viduryje.
- ‘Bowl of Beauty’: Japoniško tipo žiedas. Išoriniai vainiklapiai rožiniai, o vidurys pripildytas smulkių, kreminių latakėlių. Atrodo itin egzotiškai.
- ‘Hillary’ (Itoh): Keičia spalvą nuo tamsiai rožinės iki švelniai kreminės su tamsesniu viduriuku. Viename krūme vienu metu gali būti skirtingų atspalvių žiedų.
Pabaigai: Kantrybės pamokos
Auginti bijūnus – tai mokytis kantrybės. Pirmaisiais metais po pasodinimo rekomenduojama nugnybti pasirodžiusius pumpurus (kad ir kaip skaudėtų širdį). Tai leidžia augalui visą energiją skirti šaknų sistemos formavimui, o ne žiedui. Už šią auką augalas jums atsidėkos dvigubai gausesniu žydėjimu ateinančiais dešimtmečiais.
Bijūnai nėra lepūnėliai, kuriems reikia kasdienio dėmesio. Tai stiprūs, orūs ir savarankiški augalai. Suteikite jiems gerą startą, tinkamą vietą ir netrukdykite augti. Mainais gausite sodo karalių, kuris kiekvieną vasaros pradžią pavers jūsų kiemą prabangia puota akims ir sielai. Tai augalas, kuris jungia kartas, primena apie lėto gyvenimo grožį ir moko mus, kad tikrieji dalykai bręsta lėtai, bet išlieka ilgam.