Rusų kinas – tai ne tik meno forma, bet ir sudėtingas, daugiasluoksnis veidrodis, atspindintis neramią ir didingą šalies istoriją, jos tautos sielos gilumą, skaudžius lūžius ir nepaprastą atsparumą. Tai fenomenas, išsiskiriantis savo monumentalumu, filosofiniu gilumu ir nuolatine kova tarp menininko laisvės ir valstybės kontrolės. Kelionė per Rusijos kinematografijos pasaulį – tai kelionė per carinės imperijos saulėlydį, sovietinės utopijos gimimą ir žlugimą, laukinį postsovietinį kapitalizmą ir dabarties Rusijos realijas. Tai pasakojimas apie menininkus, kurie, nepaisydami cenzūros gniaužtų, sugebėjo sukurti universalius, laikui nepavaldžius šedevrus.
Pradžia: Sidabro amžius ir pirmieji kadrai
Rusijos kinematografijos istorija prasidėjo dar carinės imperijos laikais, kone iškart po brolių Lumière’ų išradimo pristatymo Paryžiuje. Pirmieji seansai Sankt Peterburge ir Maskvoje įvyko jau 1896 metais, o netrukus atsirado ir pirmieji vietiniai kino kūrėjai. Ankstyvasis kinas buvo glaudžiai susijęs su literatūra ir teatru. Buvo ekranizuojamos klasikinės rusų literatūros kūrinių – Puškino, Dostojevskio, Tolstojaus – adaptacijos. Vienas ryškiausių šio laikotarpio režisierių buvo Jakovas Protazanovas, kurio filmai, tokie kaip „Pikų dama“ (1916) ar „Tėvas Sergijus“ (1918), pasižymėjo psichologiniu gilumu ir įspūdinga vaidyba. Šis laikotarpis, dažnai vadinamas „sidabro amžiumi“, pasižymėjo menine įvairove ir kūrybine laisve, kurią netrukus žiauriai nutrauks revoliucijos audros.
Sovietinis avangardas: Kinas kaip revoliucijos ginklas
Po 1917 metų Spalio revoliucijos kinas tapo vienu svarbiausių naujosios valdžios įrankių. Garsioji Lenino frazė „Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“ tapo sovietinės kultūros politikos kredo. Kinematografija buvo pasitelkta propagandai, masių švietimui ir revoliucinių idėjų sklaidai. Tačiau būtent šiame ideologiniame katile gimė vienas galingiausių meninių judėjimų kino istorijoje – sovietinis montažo avangardas.
Jauni, drąsūs ir talentingi režisieriai, tokie kaip Sergejus Eizenšteinas, Dziga Vertovas ir Vsevolodas Pudovkinas, ne tik kūrė propagandinius filmus, bet ir radikaliai keitė kino kalbą. Jie suprato, kad filmo prasmė gimsta ne pavieniuose kadruose, o jų susidūrime, jungtyje, ritme. Eizenšteino „Šarvuotis Potiomkinas“ (1925) su legendine Odesos laiptų scena tapo pasaulinės kinematografijos klasika, pademonstravusia montažo galią sukelti žiūrovui stipriausias emocijas. Jo epiniai filmai „Spalis“ ir „Aleksandras Nevskis“ įtvirtino jį kaip vieną įtakingiausių visų laikų režisierių. Tuo tarpu Dziga Vertovas su savo „kino-akies“ teorija ir dokumentiniu šedevru „Žmogus su kino kamera“ (1929) siekė užfiksuoti „gyvenimą netikėtai“, kurti kiną be aktorių ir scenarijų, atskleidžiantį tikrąją sovietinės tikrovės poetiką. Šis avangardistų kūrybinis sprogimas amžiams pakeitė kino gramatiką ir įkvėpė kūrėjus visame pasaulyje.
Nuo Stalino saulės iki „atšilimo“ vilties
Trisdešimtaisiais metais, įsigalėjus Stalino kultui, meninė laisvė buvo galutinai suvaržyta. Oficialia meno doktrina tapo socialistinis realizmas, reikalavęs vaizduoti gyvenimą ne tokį, koks jis yra, o tokį, koks jis turėtų būti komunistinėje ateityje. Filmai tapo schematiški, kupini ideologinių klišių, šlovinančių partiją, kolūkius ir didįjį vadą. Vis dėlto net ir šiame sustabarėjusiame fone gimė keli ryškūs darbai, pavyzdžiui, brolių Vasiljevų „Čiapajevas“ (1934), tapęs tikru kultiniu filmu ir etalonu visai kartai.
Po Stalino mirties, Nikitos Chruščiovo valdymo metais, prasidėjo vadinamasis „atšilimas“. Cenzūros gniaužtai šiek tiek atsilaisvino, ir kine vėl atsirado vietos žmogui, jo jausmams ir asmeninėms dramoms. Šio laikotarpio simboliu tapo Michailo Kalatozovo filmas „Skrenda gervės“ (1957) – jaudinanti istorija apie meilę ir praradimus karo fone. Šis filmas, laimėjęs „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje, sugrąžino sovietinį kiną į pasaulinę areną ir parodė, kad už „geležinės uždangos“ slypi ne tik propaganda, bet ir jautrus, humanistinis menas. Kiti svarbūs „atšilimo“ filmai – Grigorijaus Čuchrajaus „Baladė apie kareivį“ (1959) ir Marleno Chucijevo „Užkarda Iljičiui“ – tyrinėjo karo paliktas žaizdas ir pokario kartos viltis.
Meistras Andrejus Tarkovskis: Kinas kaip malda
Kalbant apie rusų kiną, neįmanoma nepaminėti Andrejaus Tarkovskio – titano, genijaus, kurio kūryba peržengė bet kokias nacionalines ar ideologines ribas. Tarkovskis kūrė ne filmus, o kino poemas, filosofines meditatyvias keliones į žmogaus sielos, atminties ir tikėjimo gelmes. Jo filmai – tai lėtas, hipnotizuojantis reginys, kuriame kiekvienas kadras nutapytas su neįtikėtinu kruopštumu ir prasme. Kūriniuose „Andrejus Rubliovas“, „Soliaris“, „Veidrodis“ ir „Stalkeris“ režisierius kėlė amžinuosius klausimus apie meno prasmę, ryšį tarp mokslo ir dvasingumo, aukos ir išganymo temas.
Tarkovskio santykiai su sovietine valdžia buvo itin sudėtingi. Jo filmai buvo sunkiai prieinami masiniam žiūrovui, cenzūruojami ir dažnai tiesiog „padedami į lentyną“. Režisierius buvo kaltinamas misticizmu, formalizmu ir ideologiniu nepatikimumu. Galiausiai, negalėdamas laisvai kurti tėvynėje, jis pasirinko emigranto dalią ir paskutinius savo filmus „Nostalgija“ bei „Auka“ sukūrė užsienyje. Nepaisant to, Andrejus Tarkovskis išlieka didžiausiu rusų kino dvasiniu autoritetu, menininku, kuris įrodė, kad kinas gali būti toks pat gilus ir dvasiškai turtingas menas kaip poezija, muzika ar tapyba.
Sąstingio hitai ir „Perestroikos“ vėjai
Leonido Brežnevo valdymo laikotarpis, vadinamas „sąstingiu“, pasižymėjo tam tikru stabilumu ir kartu visuomenės apatija. Tačiau būtent tada suklestėjo komedijos žanras. Režisierių Leonido Gaidajaus ir Eldaro Riazanovo filmai tapo neatsiejama sovietinio žmogaus buities dalimi. Tokios komedijos kaip „Briliantinė ranka“, „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“, „Kaukazo belaisvė“, „Likimo ironija, arba Po pirties“ ar „Tarnybinis romanas“ buvo žiūrimos milijonų, o jų frazės tapo liaudies folkloru. Šie filmai, nors ir apolitiški, subtiliai pašiepdavo sovietinę kasdienybę, biurokratiją ir deficitą, suteikdami žmonėms galimybę pasijuokti iš save supančios absurdiškos realybės. Šiuo laikotarpiu tarptautinės šlovės sulaukė ir Vladimiro Menšovo melodrama „Maskva netiki ašaromis“ (1980), laimėjusi „Oskarą“ kaip geriausias filmas užsienio kalba.
Michailo Gorbačiovo inicijuota „Perestroika“ atnešė į kiną naujų, gaivių vėjų. Cenzūra susilpnėjo, ir filmų kūrėjai pagaliau galėjo atvirai kalbėti apie anksčiau draustas temas: stalinizmo nusikaltimus (Tengizo Abuladzės „Atgaila“), socialines problemas, jaunimo nihilizmą (Vasilijaus Pičulo „Mažoji Vera“), sovietinės sistemos absurdą. Kinas tapo aštrių socialinių ir politinių diskusijų arena, atspindinčia byrančios imperijos agoniją.
Postsovietinis chaosas ir naujoji Rusija: Nuo „Brato“ iki „Leviatano“
Sovietų Sąjungos žlugimas įstūmė Rusijos kiną į gilią krizę. Valstybinis finansavimas išseko, kino teatrai buvo uždaromi arba paverčiami kazino ir automobilių salonais. Tačiau šiame chaose gimė naujas, brutalus ir sąžiningas kinas, atspindintis „laukinio kapitalizmo“ realybę. Šio laikotarpio kultiniu simboliu tapo Aleksejaus Balabanovo filmas „Brolis“ (Brat, 1997). Paprasto vaikino Danilos Bagrovo, grįžusio iš Čečėnijos karo ir bandančio rasti savo vietą naujojoje Rusijoje, istorija rezonavo su milijonais. Filmas, persmelktas melancholijos, žiaurumo ir savotiško teisingumo paieškų, tapo visos kartos manifestu.
Atsigavus ekonomikai ir sustiprėjus valstybės vaidmeniui, XXI amžiaus Rusijos kine išryškėjo dvi pagrindinės tendencijos. Viena vertus, sugrįžo valstybės finansuojami didelio biudžeto patriotiniai blokbasteriai apie Antrąjį pasaulinį karą („Stalingradas“, „T-34“) ar sporto pergales. Kita vertus, iškilo nauja autorinio kino kūrėjų karta, pelniusi tarptautinį pripažinimą už aštrią socialinę kritiką ir bekompromisį meninį žvilgsnį.
Ryškiausias iš jų – Andrejus Zviagincevas. Jo filmai „Sugrįžimas“, „Išvarymas“, „Jelena“, o ypač „Oskarui“ nominuoti „Leviatanas“ (2014) ir „Nemeilė“ (2017), piešia niūrų šiuolaikinės Rusijos portretą. Zviagincevas, pasitelkdamas biblines alegorijas ir nepriekaištingą kino kalbą, tyrinėja dvasinę tuštumą, korupciją, šeimos irimo ir mažo žmogaus bejėgiškumą susidūrus su negailestinga valstybės mašina. Jo kūryba – tai skaudus ir galingas liudijimas apie moralinį šalies klimatą.
Kiti svarbūs šiuolaikiniai režisieriai, tokie kaip Aleksandras Sokurovas, žinomas dėl savo unikalaus, vienu kadru Ermitažo muziejuje nufilmuoto „Rusų arko“, ar jaunosios kartos atstovas Kantemiras Balagovas, sukrėtęs pasaulį filmu apie pokario Leningradą „Bezmylė“ (Dylda), tęsia gilias rusiško kino tradicijas, derindami istorinę refleksiją su novatoriška kino kalba.
Pabaigai
Rusijos kinematografija – tai didžiulis, prieštaringas ir nepaprastai turtingas vandenynas. Nuo Eizenšteino revoliucinio patoso iki Tarkovskio metafizinių meditacijų, nuo Gaidajaus komedijų iki Zviagincevo socialinių diagnozių – šis kinas visada buvo daugiau nei pramoga. Tai buvo ir tebėra būdas suprasti paslaptingą „rusišką sielą“, tautos istorijos traumas ir nepalaužiamą vilties kibirkštį. Nors šiandien, geopolitinių įtampų fone, Rusijos kino ateitis atrodo miglota, jo šimtmetį kauptas paveldas neabejotinai išliks neatsiejama pasaulio kultūros dalimi, liudijančia apie meno galią išlikti ir kalbėti tiesą net ir tamsiausiais laikais.