Jei kas nors prieš penkiolika metų būtų pasakęs, kad pasaulinę kino industriją, socialinius tinklus ir žaislų parduotuves okupuos mažos, geltonos, neaiškia kalba burbančios piliulės formos būtybės, tikriausiai būtumėte pasukioję pirštą prie smilkinio. Tačiau šiandien pakalikai (angl. Minions) yra ne tik animaciniai personažai – jie tapo globaliu kultūriniu fenomenu, peržengusiu visas amžiaus, kalbos ir geografines ribas. Nuo pat pirmojo pasirodymo filme „Bjaurusis aš“ (Despicable Me), šie keistuoliai tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Bet kas slypi už šios sėkmės? Ar tai tik sėkmingas rinkodaros triukas, ar kažkas, kas paliečia gilesnes žmogaus psichologijos stygas?
Šiame straipsnyje panirsime giliau nei įprasta. Mes ne tik apžvelgsime jų istoriją, bet ir išanalizuosime jų unikalią kalbą, psichologinį poveikį auditorijai, jų evoliuciją nuo antraeilių veikėjų iki milijardus uždirbančių žvaigždžių bei fenomenalų gebėjimą išlikti aktualiais nuolat besikeičiančiame interneto pasaulyje.
Nuo eskizų iki ekrano: Atsitiktinė sėkmė?
Retas žino, kad pradinėse filmo „Bjaurusis aš“ koncepcijose pakalikai atrodė visiškai kitaip. Režisieriai Pierre’as Coffinas ir Chrisas Renaud kartu su dizaineriais iš pradžių įsivaizdavo juos kaip didelius, raumeningus, orkus primenančius pakalikus, kurie aklai vykdytų piktadario Gru įsakymus. Kita idėja buvo juos vaizduoti kaip robotus.
Tačiau kūrybinio proceso eigoje susidurta su gana proziška problema – biudžetu. Animuoti daugybę sudėtingų, detalių personažų būtų kainavę per brangiai. Sprendimas buvo rastas supaprastinant dizainą iki minimumo: paprasta cilindro forma, ryški geltona spalva, kombinezonas ir vienas arba du akiniai. Šis priverstinis minimalizmas tapo genialiu ėjimu. Dėl paprastos formos animatorių komanda galėjo sukurti tūkstančius veikėjų, o dėmesį sutelkti ne į jų išvaizdos detales, bet į judesius, mimikas ir, svarbiausia, asmenybes.
Būtent tai, kad pakalikai yra vizualiai paprasti, leidžia žiūrovams lengviau į juos projektuoti emocijas. Jie neturi sudėtingų veido bruožų, todėl kiekvienas antakių pakėlimas ar akies vyzdžio išsiplėtimas tampa ypač iškalbingas. Tai klasikinės animacijos, primenančios nebylųjį kiną, triumfas moderniame CGI amžiuje.
„Banana!“ – Lingvistinis šedevras ar tiesiog triukšmas?
Vienas labiausiai intriguojančių pakalikų bruožų yra jų kalba, oficialiai vadinama „Minionese“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip visiškas kliedesys, tačiau įsiklausius atidžiau, galima išgirsti stebėtinai logišką sistemą. Šią kalbą įgarsino patys režisieriai, ypač Pierre’as Coffinas, ir tai nėra atsitiktinių garsų kratinys.
„Minionese“ yra tikras lingvistinis kokteilis. Jame susipina žodžiai iš:
- Anglų kalbos (pvz., „Banana“, „Potato“);
- Ispanų kalbos (pvz., „Para tu“ – tau);
- Italų kalbos (pvz., „Gelato“ – ledai);
- Prancūzų, japonų, korėjiečių ir net rusų kalbų.
Kodėl ši kalba veikia? Ji remiasi emocine intonacija, o ne sintakse. Žiūrovui nereikia subtitrų, kad suprastų, jog pakalikas yra piktas, alkanas ar įsimylėjęs. Tai paverčia juos universaliais personažais. Nesvarbu, ar filmą žiūri vaikas Lietuvoje, ar senjoras Kinijoje – pakalikai kalba visiems suprantama emocijų kalba. Tai genialus globalizacijos produktas: veikėjai, kuriems nereikia vertimo.
Trejybė: Kevinas, Stiuartas ir Bobas
Nors ekrane matome tūkstančius geltonųjų padarų, filmo kūrėjai suprato, kad masė be veido ilgainiui pabosta. Todėl filme „Pakalikai“ (Minions) dėmesys buvo sutelktas į tris pagrindinius herojus, kurie tapo archetipais visai jų rasei. Kiekvienas jų atstovauja skirtingą asmenybės tipą ir netgi skirtingą amžiaus tarpsnį.
Kevinas – Didysis brolis ir lyderis
Kevinas yra aukščiausias iš trijulės, su nedideliu kuokštu plaukų viršugalvyje. Jis yra atsakingas, strateguojantis ir besirūpinantis kitais. Kevinas atstovauja vyresniojo brolio archetipą arba tėvišką figūrą grupėje, kurios tikslas – išgelbėti savo gentį. Jis dažnai būna tas, kuris tramdo chaosą, nors neretai pats į jį įsitraukia.
Stiuartas – Maištingas paauglys
Stiuartas – vienaakis, vidutinio ūgio, su plaukais, perskirtais per vidurį. Jo asmenybė spinduliuoja paauglišką abejingumą ir norą būti „kietam“. Jis dažnai atrodo nuobodžiaujantis, mėgsta muziką (ypač elektrines gitaras) ir yra linkęs į sarkazmą. Stiuartas atspindi tą gyvenimo etapą, kai norisi prieštarauti autoritetams ir tiesiog groti rokenrolą.
Bobas – Amžinas vaikas
Bobas yra mažiausias, plikas ir turi heterochromiją (skirtingų spalvų akis – vieną rudą, kitą žalią). Jis yra absoliutus nekaltumo ir naivumo įsikūnijimas. Bobas myli viską ir visus, greitai prisiriša (prisiminkime jo žiurkę ar meškiuką Timą) ir bijo pavojų. Bobas yra tarsi mažylis, kuriam viskas pasaulyje yra stebuklas. Būtent Bobas dažniausiai sukelia žiūrovų „aww“ reakciją.
Psichologinė trauka: Kodėl mes juos mylime?
Kyla klausimas: kodėl suaugę žmonės, kurie moka mokesčius ir vairuoja automobilius, taip žavisi šiais personažais? Atsakymas slypi psichologijoje ir humoro teorijoje.
Pirmiausia, pakalikai įkūnija vadinamąjį slapstick (fizinį) humorą. Tai grįžimas prie Charlie Chaplino ar „Buster“ Keatono laikų, kur juokas kyla iš fizinių veiksmų, griuvimų ir absurdiškų situacijų. Toks humoras yra saugus ir atpalaiduojantis. Pasaulyje, kuriame pilna sudėtingų problemų, žiūrėti į padarą, kuris juokingai nukrenta arba susimuša dėl banano, yra terapija.
Antra, jie atstovauja „Id“ – freudiškąją pasąmonės dalį, kuri atsakinga už instinktus ir impulsus. Pakalikai retai galvoja apie pasekmes. Jei jie mato kažką, ko nori (bananą, raketą, karūną), jie tiesiog to siekia. Jie yra chaotiški, impulsyvūs ir dažnai elgiasi netinkamai, tačiau daro tai be piktos valios. Mes, suaugusieji, suvaržyti socialinių normų ir taisyklių, pasąmoningai pavydime tos laisvės elgtis kvailai.
Trečia, jų lojalumas. Nepaisant savo chaotiškumo, pakalikai yra be galo atsidavę savo šeimininkui Gru. Šis derinys – absoliutus chaosas plius besąlygiška meilė – primena santykius su naminiais gyvūnais ar mažais vaikais. Tai sukelia globėjiškus jausmus.
Kultūrinis fenomenas ir „Minionų Memai“
Negalima kalbėti apie pakalikus, nepaminint jų vaidmens interneto kultūroje. Tai turbūt vieninteliai animaciniai personažai, kurie tapo universaliu įrankiu „Facebook“ memams, ypač tarp vyresnės kartos atstovų. Kasdien internete pasirodo tūkstančiai paveikslėlių su pakalikais, šalia kurių užrašytos sentencijos apie pirmadienius, kavą, vyną ar erzinančius kaimynus.
Kodėl būtent jie? Pakalikų veidų išraiškos yra tokios plačios ir universalios, kad tinka iliustruoti beveik bet kokią emociją: nuo sarkazmo iki džiaugsmo, nuo nuovargio iki pykčio. Jie tapo savotiškais skaitmeniniais jaustukais (emoji), tik su daugiau asmenybės. Nors jaunesnė karta (Gen Z) kartais ironiškai žvelgia į šiuos „mamos memus“, net ir jie negali atsispirti pakalikų įtakai. Tai įrodė „Gentleminions“ tendencija, kai paaugliai į kino teatrus žiūrėti naujausio filmo ėjo vilkėdami kostiumus ir elgdamiesi pabrėžtinai mandagiai, taip atiduodami pagarbą savo vaikystės herojams.
Biologija ir fiziologija: Ką mes žinome?
Nors tai animacija, gerbėjai ir kūrėjai yra suformavę tam tikrą pakalikų „biologiją“. Štai keletas įdomių faktų, kurie paaiškina jų prigimtį:
- Nemirtingumas ir atsparumas: Filme matome, kad pakalikai egzistuoja nuo dinozaurų laikų. Tai reiškia, kad jie yra praktiškai nemirtingi arba sensta labai lėtai. Jie išgyvena sprogimus, kritimus iš didelio aukščio ir net vakuumą.
- Kvėpavimas: Nors jie kvėpuoja oru, atrodo, kad jiems jo reikia mažiau arba jie gali ilgai išbūti be jo (pavyzdžiui, kosmose jie tiesiog plūduriuoja).
- Lytis: Visi matyti pakalikai turi vyriškus vardus ir bruožus. Kūrėjai yra užsiminę, kad jie negalėjo įsivaizduoti pakalikų kaip mergaičių, nes šie personažai dažnai elgiasi kvailai ir nerangiai. Tačiau kaip jie dauginasi? Tai viena didžiausių paslapčių. Viena teorija teigia, kad jie klonuojami iš vienos DNR grandinės, kita – kad jie tiesiog atsiranda. Filmas „Pakalikai“ parodė, kad jie evoliucionavo iš vienaląsčių organizmų vandenyne.
- Akys ir akiniai: Kodėl jie nešioja akinius? Manoma, kad jų regėjimas yra prastas, tačiau akiniai taip pat tarnauja kaip apsauginė priemonė dirbant pramoninius darbus (virinant, konstruojant).
Tamsioji pusė: Purpuriniai pakalikai
Filme „Bjaurusis aš 2“ buvo pristatyta pakalikų priešingybė – purpuriniai, blogieji pakalikai. Kodėl pasirinkta purpurinė spalva? Spalvų spektre purpurinė yra priešinga geltonai, todėl tai buvo natūralus pasirinkimas blogiukams.
Šie padarai yra visiška geltonųjų priešingybė: jie turi didelius dantis, netvarkingus plaukus, yra agresyvūs ir praktiškai nevaldomi. Jie atkartoja klasikinį daktaro Džekilo ir pono Haido motyvą. Tai parodo, kad net ir patys mieliausi padarai, paveikti tam tikrų aplinkybių (šiuo atveju – serumo PX-41), gali tapti monstrais. Tačiau net ir būdami blogi, jie išlaiko tą patį humoristinį absurdą, kuris būdingas šiai franšizei.
Ekonominė galia: Daugiau nei tik filmai
Būtų naivu kalbėti apie pakalikus tik kaip apie meno kūrinį. Tai – milžiniška verslo mašina. „Illumination Entertainment“ ir „Universal Pictures“ sukūrė aukso kasyklą. Pakalikai yra vieni pelningiausių personažų kino istorijoje. Franšizės filmai reguliariai peržengia milijardo dolerių pajamų ribą.
Tačiau tikrieji pinigai slypi licencijavime. Galite rasti viską su jų atvaizdais: nuo dantų pastos iki automobilių, nuo prabangių drabužių kolekcijų iki greito maisto restoranų žaislų. Geltona spalva tapo prekės ženklu. „Pantone“ spalvų institutas netgi oficialiai sukūrė naują spalvą „Minion Yellow“. Tai pirmas kartas istorijoje, kai spalva pavadinta animacinio veikėjo vardu. Tai rodo, kad šie personažai pakeitė ne tik kiną, bet ir dizaino pasaulį.
Ateitis: Ar geltona karštinė praeis?
Dažnai popkultūros fenomenai ryškiai sužimba ir greitai užgęsta. Tačiau pakalikai laikosi jau daugiau nei dešimtmetį ir nerodo jokių lėtėjimo ženklų. Kiekvienas naujas filmas vis dar pritraukia minias į kino teatrus. Kodėl?
Nes jie evoliucionuoja kartu su auditorija, bet išlaiko savo esmę. Kūrėjai sugeba meistriškai balansuoti tarp nostalgijos ir naujovių. Be to, auga nauja vaikų karta, kuriems pakalikai yra naujas atradimas. Tai ciklas, kuris gali tęstis dar dešimtmečius, panašiai kaip Peliukas Mikis ar Tomas ir Džeris.
Kol pasauliui reikės juoko, paprastumo ir trupučio chaoso, tol šie geltoni padarai bus su mumis. Jie mums primena, kad nereikia visada būti rimtiems, kad klysti yra žmogiška (arba pakalikiška) ir kad kartais viskas, ko reikia laimei, yra tiesiog bananas.
Taigi, kai kitą kartą pamatysite pakaliką ant marškinėlių, plakato ar ekrane, nenuvertinkite jo. Po tuo geltonu apvalkalu slypi kruopščiai apgalvota, psichologiškai pagrįsta ir meistriškai sukurta popkultūros ikona, kuri atėjo čia pasilikti.