Kiekvieną pavasarį, gegužės mėnesį, milijonai europiečių (ir ne tik) susirenka prie savo televizorių ekranų, pasipuošia savo šalių vėliavų spalvomis ir pasiruošia metinei muzikos, blizgučių ir dramos dozei. Taip, kalbame apie Eurovizijos dainų konkursą – renginį, kuris jau beveik septynis dešimtmečius yra neatsiejama Europos kultūrinio peizažo dalis. Vieniems tai – kičo ir prasto skonio viršūnė, kitiems – ilgai laukta vienybės ir džiaugsmo šventė. Tačiau abejingų lieka mažai. Eurovizija yra kur kas daugiau nei tiesiog dainų varžytuvės. Tai – socialinis, politinis ir kultūrinis veidrodis, atspindintis nuolat kintančią Europą, jos svajones, baimes ir, žinoma, nepakartojamą gebėjimą kurti įsimintiną reginį.
Nuo pokario vilties iki pasaulinio reiškinio: Eurovizijos gimimas
Norint suprasti Eurovizijos esmę, reikia nusikelti į XX amžiaus vidurį. Po Antrojo pasaulinio karo nualinta Europa ieškojo būdų, kaip vėl suartėti, skatinti bendradarbiavimą ir kurti bendrą tapatybę. Būtent šioje atmosferoje gimė idėja surengti tarptautinį dainų konkursą, kuris, pasitelkdamas universalią muzikos kalbą, sujungtų skirtingas tautas. Idėjos autoriumi laikomas Šveicarijos žurnalistas Marcel Bezençon, tuometinis Europos transliuotojų sąjungos (EBU) komiteto pirmininkas. Įkvėpimo jis sėmėsi iš populiaraus Italijos Sanremo muzikos festivalio.
Pirmasis Eurovizijos dainų konkursas įvyko 1956 metais Lugane, Šveicarijoje. Jame dalyvavo vos septynios šalys: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Šveicarija. Kiekviena šalis atliko po dvi dainas – tai vienintelis kartas konkurso istorijoje, kai buvo leista tokia taisyklė. Nugalėtoja tapo šeimininkė Šveicarija, kuriai atstovavo Lys Assia su daina „Refrain“. Tuomet niekas negalėjo nuspėti, kad šis kuklus renginys išaugs į didžiausią pasaulyje gyvos muzikos televizijos šou, įtrauktą į Gineso rekordų knygą ir kasmet pritraukiantį beveik 200 milijonų žiūrovų auditoriją.
Lietuvos kelias Eurovizijoje: nuo nulio iki visų numylėtinių
Lietuvos debiutas Eurovizijos scenoje 1994 metais Dubline tapo legendiniu, deja, ne iš gerosios pusės. Ovidijus Vyšniauskas su balade „Lopšinė mylimai“ nesurinko nė vieno balo ir užėmė paskutinę vietą. Šis skaudus startas lėmė, kad Lietuva iš konkurso pasitraukė net penkeriems metams. Tai buvo šaltas dušas, parodęs, kad norint sužavėti Europą, vien gražios dainos nepakanka. Reikia charizmos, strategijos ir šiek tiek sėkmės.
Sugrįžimas įvyko 1999 metais, kai Aistė Smilgevičiūtė su folkloro motyvų kupina daina „Strazdas“ Jeruzalėje pasirodė kur kas sėkmingiau. Nors užimta vieta nebuvo aukšta, daina iki šiol laikoma viena kokybiškiausių ir įdomiausių Lietuvos paraiškų, tapusia savotišku kultiniu hitu tarp Eurovizijos gerbėjų.
Vėlesni metai buvo permainingi. Matėme visko: nuo „SKAMP“ modernaus pasirodymo su „You Got Style“, kuris atnešė Lietuvai pirmąjį solidų rezultatą, iki Linos ir Simonos nuoširdumo su „What’s Happened to Your Love?“. Tačiau tikrasis lūžis įvyko 2006 metais Atėnuose. Šeši žinomi Lietuvos vyrai, susibūrę į projektą „LT United“, su ironiška ir provokuojančia daina „We Are The Winners“ ne tik pirmą kartą istorijoje įvedė Lietuvą į finalą, bet ir jame iškovojo rekordinę – šeštąją – vietą. Nors Europoje nuomonės išsiskyrė, ši drąsi paraiška parodė, kad humoras ir pasitikėjimas savimi gali būti galingas ginklas.
Nuo tada Lietuva tapo stabilia konkurso dalyve, turėjusia ir pakilimų, ir nuopolių. Prisimename energinguosius „InCulto“ su „Eastern European Funk“ ir jų legendinį blizgančių šortų nuplėšimą, Donny Montell du sėkmingus pasirodymus, ypač su „Love Is Blind“ ir jo įspūdingu salto. Tačiau naują vilties ir pasididžiavimo bangą sukėlė grupė „The Roop“ su daina „On Fire“. Nors 2020 metų konkursas buvo atšauktas dėl pandemijos, „The Roop“ tapo virtualiais nugalėtojais daugelyje alternatyvių balsavimų ir neabejotinais Europos favoritais. Jų sugrįžimas 2021 metais su „Discoteque“ taip pat buvo sėkmingas ir įtvirtino grupės, o kartu ir Lietuvos, kaip modernios ir kūrybiškos šalies, įvaizdį.
Pastaraisiais metais estafetę perėmė charizmatiškoji Monika Liu, su daina „Sentimentai“ grąžinusi lietuvių kalbą į didžiąją sceną po beveik trijų dešimtmečių pertraukos, ir Silvester Belt, kurio „Luktelk“ tapo ne tik Lietuvos, bet ir daugelio užsienio klausytojų favoritu, įrodančiu, kad elektroninė muzika lietuvių kalba gali užkariauti Europą.
Sėkmės formulė: ar ji egzistuoja?
Kiekvienais metais, artėjant konkursui, kyla tas pats klausimas: kokia yra eurovizinės sėkmės formulė? Atrodo, kad vieno atsakymo nėra, tačiau galima išskirti kelis esminius elementus, kurie dažnai pasikartoja nugalėtojų pasirodymuose.
- Įsimenantis priedainis: Daina turi būti „kabinanti“ (angl. catchy). Paprasta, lengvai įsimenama melodija, kurią žiūrovas galėtų niūniuoti jau po pirmo perklausymo, yra aukso vertės.
- Išskirtinis pasirodymas: Eurovizija yra televizijos šou. Vien geros dainos neužtenka. Reikia įspūdingo sceninio sprendimo, choreografijos, kostiumų, apšvietimo – visumos, kuri prikaustytų žiūrovo dėmesį trims minutėms.
- Charizmatiškas atlikėjas: Atlikėjas turi sugebėti užmegzti ryšį su milijonine auditorija per kameros objektyvą. Pasitikėjimas savimi, nuoširdumas ir energija yra būtini.
- Istorija: Daina ar atlikėjas, turintys stiprią istoriją, dažnai sulaukia didesnio palaikymo. Tai gali būti asmeninė drama, socialinė žinutė ar tiesiog linksmas ir pozityvus naratyvas.
- Autentiškumas: Nors konkursas dažnai kaltinamas dirbtinumu, pastarųjų metų tendencijos rodo, kad Europa vis labiau vertina autentiškumą ir originalumą. Paraiškos, atspindinčios nacionalinę kultūrą moderniu būdu, dažnai sulaukia sėkmės.
Vis dėlto, net ir sudėjus visus šiuos ingredientus, sėkmė nėra garantuota. Eurovizija yra nenuspėjama, ir būtent tai yra dalis jos žavesio. Kartais laimi nuoširdi baladė, kartais – energingas šokių muzikos kūrinys, o kartais – net sunkiojo roko grupė, kaip nutiko su suomiais „Lordi“ 2006 metais.
Politika, skandalai ir kaimynų balsai
Nepaisant EBU pastangų pabrėžti, kad Eurovizija yra apolitiškas renginys, politika jame visada vaidino ir vaidins svarbų vaidmenį. Balsavimo rezultatai dažnai atspindi ne tik muzikinį skonį, bet ir geopolitinius aljansus bei įtampas. Legendinis „kaimynų balsavimas“, kai Skandinavijos, Balkanų ar buvusios Sovietų Sąjungos šalys dosniai dalijasi aukščiausiais balais, yra nuolatinis diskusijų objektas. Nors žiūrovų balsavimo įvedimas šiek tiek sušvelnino šią tendenciją, ji vis dar akivaizdi.
Konkursas ne kartą tapo ir atvira politinių pareiškimų scena. Nuo Ukrainos pergalės 2016 ir 2022 metais, kurios buvo interpretuojamos kaip Europos palaikymo ženklas Rusijos agresijos akivaizdoje, iki subtilių užuominų dainų tekstuose ar scenografijoje – politika prasiskverbia pro blizgučių ir dūmų uždangą.
Skandalai taip pat yra neatsiejama Eurovizijos dalis. 1998 metais Dana International, translytė moteris iš Izraelio, sukėlė tikrą audrą konservatyviose šalyse, tačiau jos pergalė tapo svarbiu LGBTQ+ bendruomenės matomumo ir pripažinimo simboliu. Panašų efektą sukėlė ir Conchitos Wurst, barzdotos moters įvaizdį pasirinkusio atlikėjo iš Austrijos, triumfas 2014 metais. Šie momentai parodė, kad Eurovizija gali būti ne tik pramogos, bet ir galinga socialinių pokyčių platforma.
Kultūrinis palikimas ir fenomenas
Per savo ilgą istoriją Eurovizija pasauliui padovanojo ne vieną pasaulinio lygio žvaigždę. Švedų grupė ABBA, laimėjusi konkursą 1974 metais su daina „Waterloo“, tapo vienu sėkmingiausių visų laikų muzikos kolektyvų. Konkursas buvo svarbus karjeros laiptelis ir Céline Dion (atstovavusiai Šveicarijai), ir pastarųjų metų sensacijai – italų rokeriams „Måneskin“.
Tačiau Eurovizijos poveikis neapsiriboja vien muzikos industrija. Tai – reiškinys, suburiantis šeimas ir draugus, rengiančius teminius vakarėlius ir karštai palaikančius savo favoritus. Tai – proga bent vienam vakarui per metus pasijusti didelės ir margos Europos šeimos dalimi. Konkursas skatina domėtis kitomis kultūromis, išmokti kelis žodžius svetima kalba ir pamatyti, kokia įvairi ir spalvinga yra Europa.
Lietuvai Eurovizija taip pat turi ypatingą reikšmę. Tai viena iš nedaugelio platformų, kurioje galime pasirodyti visam žemynui, pristatyti savo talentus ir kūrybiškumą. Sėkmingas pasirodymas konkurse sukelia nacionalinio pasididžiavimo bangą, suvienija tautą ir primena, kad net ir maža šalis gali būti pastebėta ir įvertinta didelėje scenoje.
Taigi, ar Eurovizija yra rimtas muzikinis konkursas? Galbūt ne visada. Ar tai kičas? Kartais. Bet ar tai svarbu? Visiškai ne. Nes Eurovizija yra daug daugiau. Tai – kasmetinis priminimas, kad nepaisant visų skirtumų, mus vienija gebėjimas džiaugtis, kurti ir bent trims minutėms patikėti magija. Ir kol Europa dainuos, Eurovizija gyvuos. Luktelkime ir pamatysime, ką ji mums paruoš kitąmet.