Jei kada nors vaikštinėdami Lietuvos miškuose išgirdote rėžiantį, nemalonų klyksmą, primenantį draskomą audinį, ir netrukus pamatėte pro medžių lają praskriejantį ryškų, spalvingą paukštį – jūs jau susipažinote su kekštu. Tai vienas iš tų paradoksalių gamtos kūrinių: apdovanotas egzotiška, beveik tropine išvaizda, tačiau pasižymintis balsu, kurį sunku pavadinti giesme. Tačiau kekštas (lot. Garrulus glandarius) yra kur kas daugiau nei tik triukšmingas miško kaimynas. Tai sparnuotis, kurio intelektas stebina mokslininkus, o indėlis į Lietuvos ąžuolynų išsaugojimą yra tiesiog neįkainojamas.
Daugelis iš mūsų kekštą atpažįsta, bet retai susimąsto apie jo sudėtingą gyvenimo būdą, socialinius ryšius ir unikalius gebėjimus, kurie jį išskiria iš kitų sparnuočių. Šiame straipsnyje pasinersime į paslaptingą kekštų pasaulį, atskleisime jų, kaip „miško policininkų“ ir „sodininkų“, vaidmenį bei paneigsime keletą populiarių mitų, kurie vis dar sklando apie šiuos protingus varninių šeimos atstovus.
Neįprasta išvaizda: lietuviškas paukštis su atogrąžų plunksnomis
Kekštas neretai vadinamas vienu gražiausių Lietuvos paukščių, ir ne veltui. Pilkšvai rusvas, kartais į rausvumą linkstantis kūnas sudaro puikų foną ryškioms detalėms, kurios šį paukštį daro lengvai atpažįstamą. Išskirtiniausias bruožas – ant sparnų esančios ryškiai mėlynos, juodais ruoželiais išmargintos plunksnos. Šis žydras „veidrodėlis“ yra tarsi kekšto vizitinė kortelė, matoma net paukščiui skrendant dideliu greičiu.
Tačiau grožis slypi detalėse. Atkreipkite dėmesį į kekšto galvą: ji viršugalvyje yra šviesi, išmarginta tamsiais brūkšneliais. Kai paukštis susijaudina, pyksta arba bando ką nors išgąsdinti, jis pašiaušia viršugalvio plunksnas, suformuodamas savotišką kuoduką. Tai suteikia jam karingą ir budrią išvaizdą. Po akimis eina plati juoda juosta, primenanti ūsus, kuri dar labiau pabrėžia jo išraiškingą „veidą“.
Kekštas yra vidutinio dydžio paukštis, savo gabaritais panašus į kuosą, tačiau atrodo kiek stambesnis dėl puresnių plunksnų. Skrendant į akis krenta ir baltas antuodegis, ryškiai kontrastuojantis su juoda uodega. Šis spalvų derinys miško glūdumoje veikia dvejopai: padeda paukščiams atpažinti vienas kitą, bet kartu tarnauja ir kaip signalas plėšrūnams ar gentainiams apie pavojų.
Varninių šeimos genijus: intelektas ir atmintis
Kekštai priklauso varninių (Corvidae) šeimai, kuriai taip pat priskiriamos varnos, krankliai, šarkos ir kuosos. Ši paukščių grupė visame pasaulyje garsėja savo neeiliniu intelektu, ir kekštas nėra išimtis. Ornitologai ir gyvūnų elgsenos specialistai kekštus lygina su primatais dėl jų gebėjimo spręsti problemas ir planuoti ateitį.
Fenomenali atmintis
Vienas labiausiai stulbinančių kekšto gebėjimų – jo atmintis. Rudenį, kai miškuose gausu maisto, ypač ąžuolo gilių, kekštai pereina į „kaupimo režimą“. Vienas paukštis per sezoną gali paslėpti nuo 3000 iki 5000 (kai kuriais duomenimis – net iki 10 000) gilių! Svarbiausia ne skaičius, o tai, kad jis jas slepia po vieną ar po kelias skirtingose vietose: po samanomis, lapais, medžių žievės plyšiuose ar tiesiog įkasa į žemę.
Moksliniai tyrimai rodo, kad kekštai sugeba prisiminti didžiąją dalį savo slėptuvių net po kelių mėnesių, kai mišką užkloja sniegas. Jie orientuojasi ne pagal kvapą, o pagal vizualius orientyrus. Tai reikalauja neįtikėtinai išvystytos erdvinės atminties. Palyginimui, žmogui būtų sunku prisiminti, kur jis padėjo raktus prieš savaitę, o kekštas atsimena tūkstančius tikslių koordinačių.
Empatija ir planavimas
Dar įdomesnis faktas buvo atskleistas Kembridžio universiteto mokslininkų. Eksperimentai parodė, kad kekštai (konkrečiai – jų patinėliai) geba suprasti partnerės norus. Jei patelė buvo prisotinta vienos rūšies maisto, patinėlis jai siūlydavo kitokį, suprasdamas, kad ji nori įvairovės. Tai rodo tam tikrą „proto teorijos“ (angl. Theory of Mind) užuomazgą – gebėjimą suprasti, kad kitas individas turi savo norus ir būsenas, skirtingas nuo stebėtojo. Tai savybė, kuri ilgą laiką buvo priskiriama tik žmonėms.
Miško policininkas ir talentingas imituotojas
Kodėl kekštas dažnai vadinamas miško policininku? Nes jis yra pats budriausias miško gyventojas. Vos pamatęs įtartiną judesį – ar tai būtų lapė, ar žmogus, ar vanagas – kekštas nedelsiant paleidžia savo garsųjį „kre-kre-kre“. Šis signalas yra suprantamas ne tik kitiems kekštams, bet ir visai miško bendruomenei. Stirnos suklūsta, voverės sprunka į medžių viršūnes, o smulkieji paukšteliai nutyla.
Tačiau kekšto vokalinis repertuaras neapsiriboja vien rėkimu. Jis yra vienas geriausių imituotojų Lietuvos gamtoje. Kekštas gali meistriškai pamėgdžioti:
- Suopių ir vanagų klyksmą: Taip jis dažnai bando atbaidyti konkurentus arba įbauginti smulkesnius paukščius.
- Naminių kačių kniaukimą: Ypač tie paukščiai, kurie gyvena arčiau sodybų.
- Kitų paukščių giesmes: Pavasarį galima išgirsti kekštą, tyliai „burbuliuojantį“ ir įterpiantį zylių, strazdų ar net varnėnų melodijų fragmentus.
- Techninius garsus: Yra užfiksuota atvejų, kai nelaisvėje laikomi arba arti žmonių gyvenantys kekštai imituoja durų girgždesį ar mobiliųjų telefonų melodijas.
Šis gebėjimas keisti balsą padeda kekštui išgyventi. Imituodamas plėšrūną, jis gali priversti konkurentus palikti maisto šaltinį, o švelnūs garsai naudojami bendraujant poroje, kai nereikia atkreipti nereikalingo dėmesio.
Didysis ąžuolų sodintojas: ekologinė reikšmė
Jei reikėtų įvardyti vieną svarbiausią kekšto funkciją ekosistemoje, tai be abejonės būtų ąžuolų platinimas. Ąžuolas ir kekštas yra evoliuciškai susiję glaudžiais ryšiais. Ąžuolo gilės yra sunkios, jos negali būti pernešamos vėjo, kaip beržo ar klevo sėklos. Jei gilė tiesiog nukris po motininiu medžiu, ji greičiausiai supus arba jaunas daigas negaus pakankamai šviesos po plačia laja.
Čia į sceną žengia kekštas. Kaip minėta, paukščiai rudenį giles neša toli nuo ąžuolo – kartais net kelis kilometrus. Jie renkasi sveikiausias, brandžiausias giles. Nors kekštai turi puikią atmintį, dalį paslėptų gilių jie vis tiek „pamiršta“ arba, žuvus paukščiui, jos lieka nepaliestos. Būtent iš šių „pamirštų“ gilių ir išauga nauji, stiprūs ąžuoliukai.
Galima drąsiai teigti, kad daugelis natūralių Lietuvos ąžuolynų (ne tų, kuriuos pasodino miškininkai) yra kekštų darbo rezultatas. Vokiečių miškininkai netgi yra apskaičiavę, kad vienas kekštas per savo gyvenimą gali „pasodinti“ keletą tūkstančių medžių. Tai daro jį vienu efektyviausių miško atkūrėjų, dirbančių visiškai nemokamai.
Mitybos ypatumai: nuo gurmano iki plėšrūno
Kekštas yra visaėdis paukštis (polifagas), ir jo meniu drastiškai keičiasi priklausomai nuo metų laiko. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl šie paukščiai sėkmingai išgyvena įvairiomis sąlygomis.
Pavasaris ir vasara
Šiltuoju metų laiku kekštai tampa labiau plėšrūs. Būtent šiuo laikotarpiu jie užsitraukia kitų sparnuočių nemalonę. Kekštai nevengia plėšti kitų paukščių lizdų, lesdami kiaušinius ar net mažus jauniklius. Nors tai skamba žiauriai, gamtoje tai yra natūrali populiacijos reguliacija. Be to, vasarą jie aktyviai gaudo didelius vabzdžius (grambuolius, kirmėles), driežus, varles ar smulkius graužikus.
Ruduo ir žiema
Atvėsus orams, kekštai tampa vegetarais. Pagrindinis maistas – jau minėtos ąžuolo gilės. Tačiau jie neatsisako ir lazdyno riešutų, buko riešutų (ten, kur jų yra), įvairių uogų (šermukšnių, gudobelių) ir grūdų. Žiemą kekštai dažnai lankosi paukščių lesyklose. Čia jie elgiasi kaip tikri dominatoriai – įsiveržia su triukšmu, išbaido zyles ir žvirblius, prisikemša pilną pagurklį saulėgrąžų arba čiumpa didelį lašinių gabalą ir nuskrenda slėpti.
Įdomu stebėti kekštą lesykloje: jis stengiasi vienu metu paimti kuo daugiau maisto. Jo stemplė yra gana elastinga, todėl paukštis gali „susandėliuoti“ keletą riešutų ar daugybę sėklų, kurias vėliau ramiai suėda saugioje vietoje arba paslepia juodai dienai.
Slapukavimas perėjimo metu
Nors didžiąją metų dalį kekštai yra triukšmingi ir matomi, pavasarį, prasidėjus perėjimo sezonui, jie tampa tarsi nematomais. Balandžio–gegužės mėnesiais miške stoja tyla – kekštai supranta, kad jų ryškus apdaras ir garsus balsas gali išduoti lizdo vietą plėšrūnams.
Lizdą krauna abu poros nariai, dažniausiai spygliuočių miškuose, prie kamieno, 2–10 metrų aukštyje. Lizdas būna kruopščiai susuktas iš šakelių, o vidus išklotas švelniomis šaknimis, žole ir plaušais. Patelė padeda 5–7 žalsvai taškuotus kiaušinius.
Įdomu tai, kad šiuo laikotarpiu kekštai elgiasi labai atsargiai. Priartėję prie lizdo, jie nutyla dar toli nuo jo ir paskutinę atkarpą įveikia tyliai, praskrisdami tarp šakų, kad niekas nepastebėtų, kur tiksliai jie leidžiasi. Jaunikliams išsiperėjus, tėvai juos maitina itin intensyviai, tačiau vis dar išlaikydami konspiraciją. Tik kai jaunikliai palieka lizdą ir pradeda mokytis skraidyti, miškas vėl prisipildo kekštų klyksmų – tai šeimyniniai „pokalbiai“, mokymai ir įspėjimai.
Kekštas ir žmogus: kaimynystės iššūkiai
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebima tendencija – kekštai vis drąsiau keliasi į miestus, parkus ir priemiesčių sodus. Tai vadinama sinantropizacija. Kodėl tai vyksta? Miestuose mažiau natūralių plėšrūnų (pvz., vištvanagių), o maisto šaltiniai yra stabilesni (atliekos, lesyklos, dekoratyviniai augalai).
Sodininkams kekštas gali būti ir draugas, ir priešas. Iš vienos pusės, jis renka kenkėjus. Iš kitos – kekštai mėgsta pasivaišinti vyšniomis, braškėmis ar žirniais. Tačiau didžiausią „konfliktą“ sukelia jų pomėgis lankytis kitų paukščių lizduose. Žmonės, norintys savo sode matyti daug giesmininkų, neretai pyksta ant kekštų už išplėštus lizdus.
Visgi, vertinant globaliai, kekšto daroma nauda (miško sodinimas, kenkėjų naikinimas) nusveria jo padaromą žalą. Be to, stebėti šį paukštį sode yra tikras malonumas – jo elgesys dinamiškas, o spalvos džiugina akį, ypač pilkomis žiemos dienomis.
Įdomūs faktai apie kekštus, kurių galbūt nežinojote
- Skruzdžių vonios: Kekštai mėgsta atlikti keistą ritualą, vadinamą skruzdžiavimu. Paukštis atsitupia ant skruzdėlyno, išskleidžia sparnus ir leidžia skruzdėlėms ropoti po jo plunksnas. Skruzdės, gindamosi, purškia skruzdžių rūgštį. Manoma, kad ši rūgštis padeda kekštams atsikratyti parazitų, gyvenančių plunksnose, arba ramina sudirgusią odą keičiantis plunksnoms.
- Akių spalva: Jaunų kekštų akys būna tamsiai rudos, tačiau paukščiui bręstant jos šviesėja ir tampa žydrai balsvos. Tai vienas iš būdų atskirti jauniklį nuo suaugusio paukščio.
- Migracija: Lietuvoje gyvenantys kekštai dažniausiai yra sėslūs arba klajokliai – žiemą jie toli neskrenda, tik persikrausto arčiau gyvenviečių. Tačiau tam tikrais metais, kai šiauriniuose regionuose (Rusijoje, Skandinavijoje) trūksta maisto, įvyksta masinės kekštų invazijos. Tuomet Lietuvos miškuose galima pamatyti didžiulius būrius šių paukščių, traukiančių į pietvakarius.
- Gilių transportavimas: Kekštas savo gurklyje vienu metu gali panešti net iki 9 gilių!
Kaip padėti kekštams žiemą?
Nors kekštai yra puikūs išgyvenimo meistrai, atšiaurios žiemos ir jiems gali būti pražūtingos, ypač jei rudenį ąžuolai nedavė gilių derliaus. Jei norite prisivilioti kekštą į savo kiemą, štai keletas patarimų:
- Tinkamas maistas: Geriausias masalas – žemės riešutai (nesūdyti, nekepinti), saulėgrąžos, graikiniai riešutai. Jie taip pat mielai lesa lašinius.
- Lesyklos tipas: Kadangi kekštas yra gana didelis paukštis, jam reikia stabilios, atviros lesyklos. Mažos, kabančios lesyklos zylėms jam netiks – jis tiesiog negalės ten nutūpti.
- Ramybė: Kekštai yra atsargūs. Lesyklą įrenkite netoli medžių ar krūmų, kad paukštis jaustųsi saugus ir pavojaus atveju galėtų greitai pasislėpti.
Apibendrinimas: nepakeičiama ekosistemos dalis
Kekštas – tai paukštis, kuris nepalieka abejingų. Vieniems jis – triukšmadarys ir lizdų plėšikas, kitiems – miško puošmena ir nepailstantis ąžuolų sodintojas. Tačiau gamtoje nėra „gerų“ ar „blogų“ gyvūnų – kiekviena rūšis atlieka savo funkciją. Kekšto vaidmuo Lietuvos miškų ekosistemoje yra monumentalus. Be jo kruopštaus, nors ir šiek tiek užuomaršiško darbo, mūsų girios būtų kur kas skurdesnės.
Tad kitą kartą, kai miške išgirsite tą aštrų, perspėjantį klyksmą ir pamatysite mėlyną sparno blykstelėjimą, nusišypsokite. Jūs ką tik susitikote su miško sargu, kuris, tikėtina, kaip tik šiuo metu rūpinasi, kad ir po šimto metų čia oštų galingi ąžuolai.