Los Andželas. Miestas, kuriame saulė bučiuoja asfaltą, o svajonės gimsta ir miršta kiekvieną dieną. Būtent čia, po spindinčiu Holivudo ženklu, režisierius Damienas Chazelle’is nusprendė sukurti savo meilės laišką – ne tik miestui, bet ir visiems tiems, kurie kada nors drįso svajoti. Filmas „La La Land“ (lietuviškai kartais vadinamas „Kalifornijos svajomis“) 2016 metais įsiveržė į kino ekranus kaip gaivaus oro gūsis – spalvingas, muzikinis, nostalgiškas, tačiau tuo pat metu skaudžiai realistiškas. Tai nebuvo tiesiog dar vienas miuziklas. Tai buvo moderni pasaka apie meilę, meną ir pasirinkimus, kurie amžinai pakeičia mūsų gyvenimo trajektoriją. Praėjus keleriems metams, jo magija nė kiek neišblėso. Tad kas gi slypi už šio filmo fenomeno? Kodėl Mios ir Sebastiano istorija vis dar paliečia giliausias mūsų sielos stygas?
Siužeto magija: šokis tarp svajonės ir realybės
Iš pirmo žvilgsnio, „La La Land“ siužetas gali pasirodyti klasikinis ir netgi paprastas. Du jauni žmonės susitinka Los Andžele ir įsimyli, palaikydami vienas kitą siekiant savo didžiausių svajonių. Mia (Emma Stone) – pradedančioji aktorė, kuri dienomis dirba kavinėje kino studijos teritorijoje, o vakarais bėgioja iš vienos nuviliančios atrankos į kitą. Sebastianas (Ryanas Goslingas) – aistringas džiazo pianistas, svajojantis atidaryti savo klubą, tačiau priverstas groti nuobodžias kalėdines melodijas restoranuose, kad sudurtų galą su galu.
Jų keliai susikerta kelis kartus, kaip ir pridera romantiškai istorijai: piko valandą automobilių spūstyje, vėliau – restorane, kur Sebastianas netenka darbo, ir galiausiai – vakarėlyje prie baseino. Kiekvienas susitikimas kupinas kibirkščių ir subtilaus humoro. Tačiau filmo grožis slypi ne pačiuose įvykiuose, o tame, kaip Chazelle’is juos pateikia. Istorija padalinta į metų laikus, pradedant žiema ir baigiant kita žiema, kas simbolizuoja ne tik bėgantį laiką, bet ir jų santykių ciklą – nuo pirmojo susižavėjimo pavasarį, aistringos meilės vasarą, iki iššūkių ir atšalimo rudenį.
Filmas meistriškai balansuoja tarp fantazijos ir tikrovės. Vieną akimirką Mia ir Sebastianas tiesiogine to žodžio prasme pakyla į žvaigždes Grifito observatorijoje, šokdami tarp planetų projekcijų. Kitą akimirką jie susiduria su žemiškomis problemomis: nesumokėtomis sąskaitomis, karjeros nesėkmėmis ir skaudžiu suvokimu, kad vien meilės kartais nepakanka. Būtent šis kontrastas tarp svajingo miuziklo elementų ir negailestingo realybės jausmo daro „La La Land“ tokį paveikų. Tai istorija, kuri leidžia mums pasinerti į magišką pasaulį, bet tuo pačiu primena apie kainą, kurią tenka mokėti už savo svajones.
Personažų gelmė: veidrodžiai kiekvienam svajotojui
Nors „La La Land“ yra vizualiai stulbinantis filmas, jo širdis – tai Mia ir Sebastianas. Emma Stone ir Ryanas Goslingas sukuria neįtikėtiną chemiją, kuri priverčia patikėti kiekvienu jų žvilgsniu, šypsena ir ašara. Tačiau jų personažai yra kur kas daugiau nei tik įsimylėjėlių pora.
Mia – tai kiekvieno menininko, bandančio prasimušti, įsikūnijimas. Jos neviltis po kiekvienos nesėkmingos atrankos yra beveik apčiuopiama. Mes matome ją ne tik kaip talentingą merginą, bet ir kaip žmogų, kamuojamą abejonių ir nepasitikėjimo savimi. Ar ji pakankamai gera? Ar verta tęsti, kai atrodo, kad visas pasaulis sako „ne“? Jos kelionė – tai kelionė link savęs priėmimo ir drąsos parodyti pasauliui savo tikrąjį balsą. Vienas stipriausių filmo momentų – jos finalinė atranka, kurioje ji atlieka dainą „Audition (The Fools Who Dream)“. Tai ne tik daina apie jos tetą, kuri šoko į Senos upę, tai himnas visiems svajotojams, „kvailiams“, kurie drįsta siekti neįmanomo. Būtent tada Mia pagaliau atranda savo jėgą.
Sebastianas, savo ruožtu, yra kitokio tipo svajotojas. Jis – puristas, idealistas, įstrigęs praeityje. Jo meilė tradiciniam džiazui yra tokia stipri, kad jis negali pakęsti jokių kompromisų. Jis nori išsaugoti tai, kas, jo manymu, miršta. Tačiau jo idealizmas ribojasi su arogancija ir užsispyrimu, kuris trukdo jam prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio. Kai jis prisijungia prie populiarios grupės, vadovaujamos jo seno draugo Keitho (kurį vaidina Johnas Legendas), jis pasiekia finansinę sėkmę, bet aukoja savo meninę sielą. Šis vidinis konfliktas tarp meno ir komercijos, tarp svajonės ir pragmatizmo, yra Sebastiano tragedija ir jo augimo variklis. Jis turi išmokti, kad kartais svajonės evoliucionuoja, ir tai nebūtinai yra blogai.
Kartu Mia ir Sebastianas yra tobula, nors ir tragiška, pora. Jie įkvepia vienas kitą tapti geresnėmis savo pačių versijomis. Sebastianas paskatina Mios kūrybiškumą, ragindamas ją parašyti savo mono spektaklį. Mia, savo ruožtu, priverčia Sebastianą susimąstyti apie savo ateitį ir nepasiduoti cinizmui. Jų meilė yra katalizatorius, leidžiantis jiems pasiekti savo individualias svajones, net jei tai reiškia, kad galiausiai jie turės pasukti skirtingais keliais.
Muzika, kuri pasakoja istoriją
Neįmanoma kalbėti apie „La La Land“ nepaminėjus Justino Hurwitzo genialaus garso takelio. Muzika čia nėra tik fonas ar pertraukėlės tarp dialogų. Ji yra neatsiejama pasakojimo dalis, atskleidžianti personažų vidinį pasaulį ir vedanti siužetą į priekį. Kiekviena daina, kiekviena melodija turi savo tikslą ir prasmę.
Filmas prasideda neįtikėtinai ambicinga scena – „Another Day of Sun“. Viduryje Los Andželo greitkelio spūsties iš automobilių išlipa dešimtys žmonių ir pradeda dainuoti bei šokti apie viltį ir siekius. Ši scena iškart nustato filmo toną: tai bus ryšku, optimistiška ir šiek tiek nerealu. Tai odė kolektyvinei svajonei, kuri vienija visus miesto gyventojus.
Pagrindinė filmo muzikinė tema, pasikartojanti įvairiomis formomis, yra „Mia & Sebastian’s Theme“. Pirmą kartą ją išgirstame, kai Sebastianas groja ją pianinu, o Mia, eidama gatve, sustoja sužavėta. Ši nostalgiška, šiek tiek liūdna melodija tampa jų meilės leitmotyvu. Vėliau ji išauga į Oskarą laimėjusią dainą „City of Stars“. Ši daina – tai duetas, kuriame herojai svarsto apie savo jausmus ir ateitį. Ar žvaigždžių miestas išpildys jų viltis, ar sudaužys širdis? Dainos žodžiai puikiai atspindi filmo dualumą: viltį ir nerimą.
Kiekviena muzikinė scena yra choreografiškai ir vizualiai ištobulinta. Nuo žaismingo jų pirmojo šokio „A Lovely Night“, kurio metu jie dar neigia savo simpatiją, iki jau minėto magiško šokio observatorijoje – kiekvienas judesys, kiekviena nata yra apgalvota. Hurwitzo muzika, apjungianti džiazo motyvus su klasikinėmis Holivudo miuziklų aranžuotėmis, sukuria unikalų garsinį peizažą, kuris yra toks pat svarbus kaip ir vaizdas.
Spalvų ir kameros šokis: vizualinė poezija
Damienas Chazelle’is yra ne tik puikus pasakotojas, bet ir vizualus virtuozas. Kartu su kinematografu Linusu Sandgrenu jis sukūrė filmą, kuris yra tikra puota akims. „La La Land“ nufilmuotas plačiaekraniu „CinemaScope“ formatu, kuris buvo populiarus 50-aisiais ir 60-aisiais – tai akivaizdi duoklė klasikiniams miuziklams, tokiems kaip „Dainuojantys lietuje“ (Singin’ in the Rain) ar „Šerburgo lietsargiai“ (The Umbrellas of Cherbourg).
Spalvų paletė yra vienas išskirtiniausių filmo bruožų. Ryškios, sodrios spalvos – geltona, mėlyna, raudona, žalia – dominuoja ekrane, kurdamos svajingą, beveik siurrealistinę atmosferą. Mios suknelės dažnai atspindi jos emocinę būseną arba scenos nuotaiką. Pavyzdžiui, jos vilkima ryškiai geltona suknelė šokio scenoje ant kalvos simbolizuoja optimizmą ir naujos meilės pradžią. Šis sąmoningas spalvų naudojimas paverčia kiekvieną kadrą paveikslu.
Kitas svarbus techninis aspektas – ilgi, nenutrūkstami kadrai. Chazelle’is ir Sandgrenas meistriškai naudoja šią techniką, kad įtrauktų žiūrovą į veiksmą. Atidaromoji greitkelio scena, nufilmuota vienu sudėtingu kadru, sukuria energijos ir judesio pojūtį. Šokio scenos, nufilmuotos be akivaizdžių montažo kirpimų, leidžia pasigrožėti aktorių ir šokėjų choreografija, suteikdamos pasirodymui autentiškumo ir vientisumo. Tai reikalauja neįtikėtino tikslumo ir pasiruošimo, tačiau rezultatas yra hipnotizuojantis.
Skausmingai graži pabaiga: kas būtų, jeigu būtų?
Ko gero, labiausiai diskutuojama ir emociškai stipriausia filmo dalis yra jo pabaiga. Po penkerių metų Mia, dabar jau garsi aktorė, laimingai ištekėjusi už kito vyro ir auginanti dukrą, atsitiktinai užklysta į džiazo klubą. Scenoje ji pamato Sebastianą. Jis pasiekė savo svajonę – atidarė klubą, pavadintą „Seb’s“, kaip kadaise jam pasiūlė Mia. Jų akys susitinka. Sebastianas pradeda groti jų meilės temą.
Tuo metu prasideda dešimties minučių trukmės montažas – vizualinė simfonija, parodanti alternatyvią realybę. Ką, jeigu viskas būtų buvę kitaip? Jeigu jų pirmasis bučinys būtų įvykęs anksčiau? Jeigu Mia būtų keliavusi su Sebastianu į Paryžių? Mes matome visą jų gyvenimą kartu: vestuves, vaiką, laimingą buitį. Tai yra tas pasakiškas „ir jie ilgai ir laimingai gyveno“, kurio tikisi žiūrovas. Tačiau muzikai nutilus, mes grįžtame į realybę. Mia su vyru ruošiasi išeiti. Prieš išeidama, ji dar kartą atsisuka į Sebastianą. Jie apsikeičia supratinga, šiek tiek liūdna, bet nuoširdžia šypsena. Tai ne apgailestavimo, o abipusės pagarbos ir dėkingumo šypsena. Jie supranta, kad nors ir nėra kartu, jie amžinai liks vienas kito gyvenimo istorijos dalimi. Būtent jie padėjo vienas kitam pasiekti tai, ką turi dabar.
Ši pabaiga yra genialiai sukonstruota, nes ji yra ir širdį draskanti, ir pakylėjanti tuo pačiu metu. Ji pripažįsta skaudžią tiesą, kad kartais meilė ir karjera yra nesuderinamos. Kartais tenka rinktis. Tačiau ji taip pat teigia, kad sėkmė gali turėti įvairių pavidalų. Jie abu pasiekė savo svajones, nors ir ne taip, kaip įsivaizdavo. Jų meilė nebuvo nesėkminga – ji buvo transformuojanti. Tai brandus ir realistiškas požiūris į santykius, kuris palieka gilų ir ilgai išliekantį įspūdį.
Išvada: moderni klasika svajotojams
„La La Land“ yra kur kas daugiau nei tiesiog filmas. Tai patirtis. Tai jausmas. Tai priminimas apie tai, kodėl mes įsimylime, kodėl kuriame meną ir kodėl niekada neturėtume nustoti svajoti, net jei kelias yra duobėtas, o pabaiga – ne tokia, kokios tikėjomės. Damienas Chazelle’is sukūrė filmą, kuris yra duoklė praeičiai, bet kalba šiuolaikiniam žiūrovui. Jis sugebėjo atgaivinti miuziklo žanrą, suteikdamas jam naujo gilumo ir aktualumo.
Spalvų, muzikos ir emocijų sūkurys, kuriuo mus panardina „La La Land“, yra retas reiškinys kine. Tai filmas, kurį galima žiūrėti vėl ir vėl, kaskart atrandant naujų detalių, naujų prasmių. Tai istorija apie „kvailius, kurie svajoja“, ir ji rezonuoja su kiekvienu iš mūsų, nes giliai širdyje mes visi esame šiek tiek tokie. Ir galbūt būtent todėl, net ir praėjus metams, Mios ir Sebastiano šokis žvaigždžių fone vis dar taip stipriai jaudina mūsų širdis.