Kai lietuvis išgirsta žodį „Turkija“, mintyse dažniausiai iškyla saulėti Antalijos paplūdimiai, „viskas įskaičiuota“ viešbučiai ir šiltos Viduržemio jūros bangos. Tai – puiki ir neatsiejama šios šalies turizmo dalis, tačiau Turkija yra kur kas daugiau. Tai – milžiniškas, gyvas ir kvėpuojantis istorijos, kultūrų ir kraštovaizdžių gobelenas, išaustas per tūkstantmečius. Tai šalis-tiltas, jungianti Europą ir Aziją ne tik geografiškai, bet ir dvasiškai. Kelionė į Turkiją gali būti ne tik poilsis kūnui, bet ir neįtikėtina patirtis sielai, jei tik išdrįsite žengti žingsnį už gerai pramintų turistinių takų.
Stambulas: Kur Susitinka Pasauliai ir Epochos
Neįmanoma kalbėti apie Turkiją nepaminėjus Stambulo – miesto, kuris per savo istoriją buvo trijų galingų imperijų sostinė: Romos, Bizantijos ir Osmanų. Tai ne tik didžiausias šalies miestas, bet ir jos kultūrinė širdis. Čia, ant Bosforo sąsiaurio krantų, kiekvienas akmuo, kiekviena gatvelė alsuoja istorija.
Žinoma, lankytinų vietų sąrašo viršuje puikuojasi Sultanahmeto aikštė, kurioje viena priešais kitą stovi dvi legendos: Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia) ir Mėlynoji mečetė (Sultan Ahmet Mosque). Hagia Sophia, pastatyta VI amžiuje kaip didingiausia krikščioniškojo pasaulio šventovė, vėliau paversta mečete, muziejumi, o dabar vėl veikianti kaip mečetė, savo mastu ir architektūrine didybe tiesiog gniaužia kvapą. Jos milžiniškas kupolas, atrodo, plūduriuoja ore, o viduje išlikusios bizantinės mozaikos pasakoja apie prabėgusias epochas. Vos už kelių žingsnių – Mėlynoji mečetė, osmanų architektūros šedevras, su šešiais minaretais ir kaskadiniais kupolais, kurios interjerą puošia dešimtys tūkstančių mėlynų Izniko plytelių.
Tačiau Stambulas yra daug daugiau nei ši aikštė. Būtina pasinerti į Didžiojo turgaus (Grand Bazaar) šurmulį – tai vienas seniausių ir didžiausių dengtų turgų pasaulyje, tikras labirintas, kuriame galima rasti visko: nuo rankų darbo kilimų ir prieskonių iki odos dirbinių ir aukso. Netoliese esantis Egipto (Prieskonių) turgus vilioja aromatais – čia karaliauja džiovinti vaisiai, riešutai, turkiški saldumynai ir, žinoma, galybė prieskonių.
Norint pajusti tikrąją miesto dvasią, verta persikelti per Aukso Rago įlanką į Galatos rajoną, pasikelti į Galatos bokštą ir pasigrožėti kvapą gniaužiančia panorama. Vėliau – pasivaikščioti judria Istiklal alėja, kurioje modernios parduotuvės ir kavinės įsikūrusios istoriniuose pastatuose, o gatvės viduriu vis dar bilda senovinis raudonas tramvajus. Norintiems ramybės, rekomenduojama aplankyti spalvingus ir autentiškus Balato ir Fenero rajonus, kuriuose anksčiau gyveno miesto žydų ir graikų bendruomenės. Tai – siaurų, stačių gatvelių ir ryškiaspalvių namų karalystė, tapusi socialinių tinklų žvaigžde.
Kapadokija: Pasakų Žemė po Atviru Dangumi
Jei Stambulas yra Turkijos istorinė širdis, tai Kapadokija – jos magiškoji siela. Šis centrinės Anatolijos regionas atrodo lyg iš kitos planetos. Per milijonus metų vėjo ir vandens erozija minkštose vulkaninėse uolienose suformavo neįtikėtinus darinius, vadinamus „fėjų kaminais“. Žmonės šias uolienas pritaikė savo reikmėms – išskaptavo jose namus, bažnyčias, vienuolynus ir net ištisus požeminius miestus, tokius kaip Derinkuju ar Kaymakli, kurie galėjo priglausti tūkstančius gyventojų, besislepiančių nuo užpuolikų.
Pats ikoniškiausias Kapadokijos potyris – skrydis oro balionu saulei tekant. Vaizdas, kai šimtai spalvotų balionų vienu metu pakyla virš slėnių, nusėtų keisčiausių formų uolomis, yra tiesiog nepamirštamas ir atperka ankstyvą kėlimąsi. Tačiau regioną galima pažinti ir vaikštant pėsčiomis po daugybę slėnių (Rožių, Balandžių, Meilės slėnis), jodinėjant arkliais ar važinėjant keturračiais. Būtina aplankyti Gioremės muziejų po atviru dangumi – UNESCO pasaulio paveldo objektą, kuriame uolose iškaltose bažnyčiose išlikusios nuostabios X-XII amžiaus freskos.
Nakvynė viename iš autentiškų „urvinių“ viešbučių (cave hotel) taip pat yra neatsiejama Kapadokijos patirties dalis. Tai modernūs, patogūs viešbučiai, įrengti senuosiuose uolose skaptuotuose būstuose, leidžiantys pajusti unikalią regiono atmosferą.
Už Antalijos Ribų: Egėjo ir Viduržemio Jūros Perlai
Nors Antalijos regionas yra populiariausias pasirinkimas poilsinėms kelionėms, verta prisiminti, kad Turkijos pakrantė tęsiasi šimtus kilometrų ir slepia daugybę lobių.
Egėjo jūros pakrantė yra kiek ramesnė, žalesnė, garsėjanti savo alyvmedžių giraitėmis ir krištolo skaidrumo įlankomis. Čia įsikūręs antikinis Efezo miestas – vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų miestų pasaulyje. Vaikščiodami jo marmurinėmis gatvėmis galite pamatyti įspūdingą Celso bibliotekos fasadą, didžiulį amfiteatrą, kuriame kadaise pamokslavo apaštalas Paulius, ir net viešuosius tualetus. Netoli Efezo yra ir, kaip manoma, Mergelės Marijos namas, tapęs svarbia piligrimystės vieta.
Kita gamtos stebuklų vieta – Pamukalė, reiškianti „medvilnės pilį“. Tai baltos, kalcio prisotinto vandens suformuotos terasos, kuriomis teka šiltas mineralinis vanduo. Vaizdas išties primena snieguotą kalną vidury vasaros. Virš terasų stūkso antikinio Hierapolio miesto griuvėsiai su didžiuliu nekropoliu ir galimybe išsimaudyti „Kleopatros baseine“ – tarp senovinių kolonų nuolaužų.
Toliau palei Viduržemio jūros pakrantę, vadinamąją Turkio pakrantę, driekiasi miesteliai kaip Kašas (Kaş) ar Fetija (Fethiye). Tai – puikios vietos norintiems aktyvesnio poilsio: nardymo, jėgos aitvarų, parasparnių sporto (ypač nuo Babadağ kalno atsiveria stulbinanti panorama į Mėlynąją lagūną Ölüdeniz) ar tiesiog kelionių laivu po nuostabias įlankas.
Turkiška Virtuvė: Daugiau Nei Kebabas
Keliauti po Turkiją ir nepasinerti į jos virtuvės pasaulį būtų tikra nuodėmė. Turkiška virtuvė – tai šimtmečių osmaniškų tradicijų, Vidurio Azijos, Artimųjų Rytų ir Balkanų įtakų mišinys, stebinantis savo įvairove ir skonių gilumu.
- Pusryčiai (Kahvaltı): Tai ne šiaip valgis, o tikras ritualas. Ant stalo patiekiama gausybė mažų lėkštelių: kelių rūšių sūriai (baltas sūris, panašus į fetą, yra būtinas), alyvuogės, pomidorai, agurkai, medus su koriais, įvairios uogienės, sviestas, kiaušiniai (dažnai su aštria dešra sucuk), ir, žinoma, šviežia duona.
- Užkandžiai (Meze): Panašiai kaip ispaniški tapas, tai gausybė šaltų ir karštų užkandžių, patiekiamų prieš pagrindinį patiekalą. Populiariausi – hummus (avinžirnių užtepėlė), baba ghanoush (baklažanų užtepėlė), haydari (jogurto ir mėtų užtepėlė), vynuogių lapų suktinukai (dolma).
- Pagrindiniai patiekalai: Taip, kebabas yra karalius, bet jo variacijų – dešimtys. Adana kebabas (aštrus, maltos mėsos), Urfa kebabas (švelnesnis), şiş kebabas (ant iešmo kepti gabalėliai), döner kebabas ir Iskender kebabas (döner gabalėliai, patiekiami ant pitos su pomidorų padažu ir jogurtu) – tai tik pradžia. Tačiau verta paragauti ir troškinių (güveç), gaminamų moliniuose induose, ar pide – turkiškos picos valtelės formos. Egėjo jūros regione karaliauja alyvuogių aliejuje troškintos daržovės, o Juodosios jūros – ančiuviai (hamsi).
- Desertai: Saldumynų mėgėjams Turkija – tikras rojus. Baklava (sluoksniuotos tešlos pyragas su riešutais, sulaistytas sirupu) yra žinomiausias desertas, bet būtina paragauti ir künefe (karštas sūrio desertas traškiuose tešlos siūleliuose), ryžių pudingo (sütlaç) ar tiesiog turkiškų ledų (dondurma), kurie yra tąsūs ir gaminami su salepo milteliais.
- Gėrimai: Arbata (çay) yra nacionalinis gėrimas, geriama visur ir visada iš mažų, tulpių formos stiklinaičių. Turkiška kava (Türk kahvesi) – stipri, tiršta, patiekiama su nuosėdomis, kurios, kaip tikima, gali išpranašauti ateitį. Iš alkoholinių gėrimų populiariausias yra anyžių degtinė rakı, dažnai vadinama „liūto pienu“, nes sumaišius su vandeniu ji pabąla.
Kultūrinės Įžvalgos ir Patarimai Keliautojui
Turkai garsėja savo svetingumu (misafirperverlik). Būti pakviestam į svečius išgerti arbatos ar net papietauti yra įprastas reiškinys, ir tai yra didelės pagarbos ženklas. Keliaujant po mažesnius miestelius ir kaimus, šis nuoširdumas ypač juntamas.
Nors Turkija yra sekuliari respublika, didžioji dalis gyventojų yra musulmonai. Lankantis mečetėse, moterys turėtų prisidengti galvą, pečius ir kelius (prie daugelio mečečių galima pasiskolinti skareles ir sijonus), o vyrai turėtų vilkėti ilgas kelnes. Visi lankytojai privalo nusiauti batus.
Derybos turguje – neatsiejama kultūros dalis. Tai tarsi žaidimas, socialinis ritualas. Pradinė kaina beveik visada yra išpūsta, todėl derėtis ne tik galima, bet ir privalu. Tačiau darykite tai su šypsena ir pagarba.
Turkija yra didžiulė šalis su gerai išvystyta transporto sistema. Tarp didžiųjų miestų patogu skraidyti vietinėmis oro linijomis, o autobusų tinklas yra itin platus, patogus ir nebrangus – tai puikus būdas pamatyti šalies kraštovaizdį.
Nors kurortuose daugelis kalba angliškai, vokiškai ar rusiškai, keliaujant giliau į šalį verta išmokti kelias pagrindines frazes turkiškai, pavyzdžiui, „merhaba“ (laba diena), „teşekkür ederim“ (ačiū), „lütfen“ (prašau). Tai atvers daugybę durų ir bus sutikta su didžiule šypsena.
Taigi, kitą kartą planuodami kelionę į Turkiją, pagalvokite ne tik apie saulės vonias. Leiskite sau pasiklysti Stambulo labirintuose, pakilkite oro balionu virš pasakiškos Kapadokijos, palieskite antikos istoriją Efeze ir pasinerkite į skonių jūrą. Nes Turkija – tai patirtis, kuri praturtina, nustebina ir amžinai išlieka atmintyje kaip šalis, kurioje susitinka ne tik žemynai, bet ir svajonės su realybe.