Žvelgiant į naktinį dangų, viena žvaigždė išsiskiria savo rausvu, kartais net kraują primenančiu švytėjimu. Tai nėra žvaigždė – tai Marsas. Per tūkstančius metų ši planeta audrino žmonijos vaizduotę: nuo senovės karo dievų simbolikos iki šiuolaikinių mokslinės fantastikos vizijų apie ateivių invazijas. Tačiau šiandien Marso reikšmė pasikeitė. Tai nebėra tik tolimas taškas danguje ar baimės šaltinis. Tai yra viltis. Tai yra kita stotelė. Tai – tikėtina antroji žmonijos tėvynė.
Marso trauka yra nepaaiškinama, tačiau kartu ir logiška. Iš visų Saulės sistemos planetų, būtent ši yra panašiausia į Žemę, nors ir lieka mirtinai pavojinga. Kodėl mes taip atkakliai siunčiame ten robotus? Kodėl milijardieriai investuoja milžiniškus turtus į raketas, skirtas kelionei į vieną pusę? Šiame straipsnyje pasinersime giliai į raudonąsias dulkes, išnarstysime geologinius stebuklus, istorinius žmonijos bandymus pasiekti šią planetą ir realias galimybes mums, žmonėms, ten kada nors gyventi.
Geologinis stebuklas: Pasaulis, kuriame viskas ekstremalu
Dažnai įsivaizduojame Marsą kaip tiesiog dykumą. Ir nors tai tiesa, šis apibūdinimas yra pernelyg supaprastintas. Marso reljefas yra dramatiškas, didingas ir pasakojantis audringą planetos praeities istoriją. Jei manote, kad Žemės gamtos stebuklai yra įspūdingi, Marsas privers jus pagalvoti iš naujo.
Olimpo kalnas – Saulės sistemos milžinas
Žemėje mes didžiuojamės Everestu, kurio aukštis siekia beveik 9 kilometrus. Tačiau Marse stūkso Olympus Mons (Olimpo kalnas) – užgesęs ugnikalnis, kurio aukštis siekia stulbinančius 22 kilometrus (kai kuriais matavimais – net 25 km). Tai reiškia, kad jis yra beveik tris kartus aukštesnis už Everestą. Šio ugnikalnio pagrindas yra toks platus (apie 600 km), kad jis uždengtų beveik visą Lenkijos teritoriją ar didžiąją dalį Prancūzijos.
Įdomu tai, kad jei stovėtumėte ant Olimpo viršūnės, dėl planetos kreivumo ir kalno pločio net nesuprastumėte, kad esate ant kalno – šlaitas žemėja taip lėtai, kad horizontas atrodytų tiesiog esantis labai toli. Tai rodo, kad Marso tektonika veikė kitaip nei Žemės; pluta ten nejudėjo taip greitai, todėl lava galėjo kauptis vienoje vietoje milijonus metų, formuodama šį milžiną.
Valles Marineris – Randas planetos veide
Kitas kvapą gniaužiantis objektas – Valles Marineris. Tai kanjonų sistema, kuri, palyginti su mūsų Didžiuoju Kanjonu JAV, atrodo kaip milžinas prieš nykštuką. Šis kanjonas tęsiasi daugiau nei 4000 kilometrų (tai prilygsta atstumui nuo Lisabonos iki Maskvos), yra 200 kilometrų pločio ir vietomis siekia 7 kilometrų gylį. Manoma, kad šis „randas” atsirado vėstant planetai ir trūkinėjant jos plutai, o vėliau jį pagilino vandens srautai. Taip, Marse kadaise tekėjo galingi potvyniai.
Vandens ir gyvybės pėdsakų medžioklė
Vienas dažniausiai užduodamų klausimų, susijusių su Marso tyrimais: „Ar ten yra gyvybė?“ Norint atsakyti į šį klausimą, mokslininkai vadovaujasi paprasta taisykle: „Sek paskui vandenį“. Žemėje, kur yra vandens, ten yra ir gyvybės. Marse situacija sudėtingesnė, bet be galo intriguojanti.
Seni upių vaga ir ežerai
Šiandien Marsas yra sausas ir šaltas dykynė. Skystas vanduo jo paviršiuje negali egzistuoti ilgą laiką dėl itin žemo atmosferos slėgio – jis tiesiog išgaruotų arba užšaltų. Tačiau taip buvo ne visada. Mokslininkai turi nenuginčijamų įrodymų – išdžiūvusių upių vagų, deltų ir mineralų, kurie formuojasi tik vandenyje (pavyzdžiui, molis ar hematitas) – kad prieš milijardus metų Marsas buvo mėlynas.
Šiaurinis planetos pusrutulis greičiausiai buvo padengtas didžiuliu vandenynu. Tokiomis sąlygomis mikroskopinė gyvybė galėjo klestėti. Būtent todėl naujausi marsaeigiai, tokie kaip NASA „Perseverance“, tyrinėja Jezero kraterį – vietą, kurioje kadaise buvo ežeras ir upės delta. Jei Marse kada nors buvo gyvybė, jos fosilijos turėtų slėptis būtent čia.
Kur vanduo dabar?
Jis niekur nedingo – jis tiesiog pakeitė formą. Didžiuliai kiekiai vandens yra užrakinti Marso poliarinėse ledo kepurėse (kurios susideda iš vandens ledo ir sauso anglies dvideginio ledo). Dar daugiau vandens tikėtina slypi po žeme, amžinojo įšalo pavidalu. 2018 metais radarų duomenys netgi leido iškelti hipotezę apie skysto vandens ežerus, esančius giliai po pietų ašigalio ledu. Tai būtų sensacinga vieta ieškoti išlikusios, ekstremofilinės gyvybės.
Marso robotų era: Nuo „Viking“ iki sraigtasparnio „Ingenuity“
Marso tyrinėjimų istorija yra kupina tiek skaudžių nesėkmių, tiek triumfo akimirkų. Reikia pripažinti, kad ši planeta yra „laivų kapinės“. Daugiau nei pusė visų misijų į Marsą baigėsi nesėkmingai – zondai sudužo, prarado ryšį arba tiesiog praskriejo pro šalį. Tačiau tie, kurie pavyko, pakeitė mūsų supratimą apie visatą.
- Viking 1 ir 2 (1976 m.): Tai buvo pirmieji sėkmingi nusileidimai, kurie atsiuntė pirmąsias spalvotas nuotraukas nuo paviršiaus. Jie atliko biologinius eksperimentus, kurių rezultatai iki šiol yra kontroversiški, nors oficialiai laikoma, kad gyvybės nerasta.
- Sojourner (1997 m.): Mažas, mikrobangų krosnelės dydžio ratuotas robotas, kuris įrodė, kad važinėti kita planeta yra įmanoma.
- Spirit ir Opportunity (2004 m.): Šie dvyniai geologai turėjo veikti 90 dienų. „Spirit“ veikė 6 metus, o „Opportunity“ – neįtikėtinus 14 metų! Būtent „Opportunity“ patvirtino, kad Marse buvo daug skysto vandens. Jo „mirtis“ per visuotinę dulkių audrą 2018-aisiais sujaudino visą pasaulį.
- Curiosity (2012 m.): Automobilio dydžio laboratorija, kuri nuleista naudojant sudėtingą „dangaus krano“ sistemą. Ji vis dar važinėja ir tiria Gale kraterį, ieškodama organinių molekulių.
- Perseverance ir Ingenuity (2021 m.): Naujausias NASA pasididžiavimas. „Perseverance“ renka uolienų pavyzdžius, kurie ateityje turėtų būti pargabenti į Žemę. O mažasis sraigtasparnis „Ingenuity“ atliko pirmąjį skrydį kitoje planetoje, įrodydamas, kad skraidyti retame Marso ore yra įmanoma.
Žmogiškasis faktorius: Kodėl mes norime ten skristi?
Robotai yra puikūs, jie nereikalauja maisto, deguonies ir nesiskundžia psichologiniu spaudimu. Tačiau žmogaus prigimtis reikalauja, kad mes patys ten nuvyktume. Kodėl? Nes mes esame tyrinėtojai. Ir dar dėl vienos pragmatiškos priežasties – išlikimo. Elonas Muskas ir jo kompanija „SpaceX“ garsiai deklaruoja tikslą: paversti žmoniją tarpplanetine rūšimi. Jei Žemę ištiktų katastrofa (asteroidas, branduolinis karas, pandemija), kolonija Marse galėtų išsaugoti mūsų civilizaciją.
Kelionės iššūkiai
Tačiau kelionė į Marsą nėra savaitgalio išvyka. Tai logistinis ir biologinis košmaras, kurį reikia išspręsti.
- Atstumas ir laikas: Naudojant dabartines technologijas, kelionė į vieną pusę trunka nuo 6 iki 9 mėnesių. Tai ilgas laikas uždaroje erdvėje.
- Radiacija: Tarpžemėje nėra Žemės magnetinio lauko, saugančio nuo kosminės spinduliuotės. Kelionės metu astronautai gaus dideles radiacijos dozes, kurios didina vėžio riziką.
- Mikrogravitacija: Ilgas buvimas be svorio silpnina kaulus ir raumenis. O nusileidus Marse, gravitacija siekia tik 38% Žemės traukos. Kaip tai paveiks žmogaus kūną ilgalaikėje perspektyvoje (pavyzdžiui, gimdant vaikus), mes vis dar nežinome.
- Psichologija: Būti uždarytam mažoje kapsulėje su tais pačiais žmonėmis, žinant, kad Žemė yra tik mažas taškas danguje ir pagalba negali atvykti greitai – tai didžiulis psichologinis išbandymas.
Kolonizacija ir Teraformavimas: Mokslinė fantastika ar ateitis?
Įsivaizduokime, kad mes sėkmingai nuskridome. Kas toliau? Pirmosios bazės greičiausiai bus po žeme arba padengtos storu regolito (Marso dirvožemio) sluoksniu, kad apsaugotų nuo radiacijos. Tačiau didžioji svajonė yra teraformavimas – planetos klimato pakeitimas taip, kad ji taptų tinkama gyventi žmonėms be skafandrų.
Tai procesas, kuris truktų šimtmečius ar net tūkstantmečius. Idėja skamba paprastai, bet įgyvendinimas yra titaniškas:
- Sušildyti planetą: Reikia pakelti temperatūrą, kad ištirptų ašigalių ledas. Tai išlaisvintų CO2 dujas, kurios sutirštintų atmosferą ir sukurtų šiltnamio efektą. Elonas Muskas yra pusiau juokais, pusiau rimtai siūlęs bombarduoti ašigalius termobranduoliniais užtaisais. Kiti būdai – milžiniški veidrodžiai orbitoje, nukreipiantys saulę.
- Sukurti atmosferą: Net ir ištirpinus ledą, atmosferos slėgis vis dar būtų per mažas. Reikėtų importuoti dujas iš kitur arba chemiškai apdoroti planetos paviršių.
- Augalija ir deguonis: Kai temperatūra ir slėgis taptų pakenčiami, galėtume sodinti ekstremofilinius augalus ar dumblius, kurie lėtai, per šimtmečius, paverstų CO2 į deguonį.
Teraformavimas kelia ir etinių klausimų. Ar mes turime teisę negrįžtamai pakeisti kitą planetą? Jei Marse rasime mikroskopinę gyvybę, ar mūsų atvykimas jos nesunaikins? Tai sudėtingos diskusijos, kurios verda mokslo bendruomenėje.
Lietuvos indėlis į kosmoso tyrimus
Nors Lietuva neturi savo nuosavos raketų aikštelės ar Marso programos, tai nereiškia, kad mes stovime nuošalyje. Lietuva yra asocijuota Europos kosmoso agentūros (ESA) narė. Mūsų mokslininkai ir inžinieriai prisideda prie tarptautinių projektų.
Lietuvių kuriamos technologijos, ypač lazerių ir puslaidininkių srityse, yra vertinamos visame pasaulyje. Pavyzdžiui, „NanoAvionics“ – lietuvių įkurta įmonė, kurianti mažuosius palydovus, yra globalus žaidėjas kosmoso rinkoje. Nors tiesiogiai Marso paviršiuje lietuviškos vėliavos dar nėra, mūsų šalies protai prisideda prie technologijų, kurios galiausiai padės žmonijai žengti toliau į kosmoso platybes. Be to, Vilniaus universitete ir kitose mokslo įstaigose vykdomi astrofizikos tyrimai plečia mūsų supratimą apie žvaigždžių evoliuciją ir egzoplanetas.
Marso veidas ir kiti mitai
Kalbant apie Marsą, negalima nepaminėti ir garsiųjų mitų. 1976 m. „Viking 1“ nufotografavo darinį, kuris atrodė kaip milžiniškas žmogaus veidas, žiūrintis į dangų. Tai sukėlė sąmokslo teorijų bangą apie senovines Marso civilizacijas. Vėlesnės, aukštesnės raiškos nuotraukos parodė, kad tai tebuvo šviesos ir šešėlių žaismas ant paprastos uolų kalvos. Mūsų smegenys tiesiog evoliuciškai užprogramuotos matyti veidus ten, kur jų nėra (pareidolija).
Kitas garsus nesusipratimas įvyko dar XIX a., kai astronomas Giovanni Schiaparelli aprašė Marse matomus „canali“. Italų kalba tai reiškė natūralius kanalus ar vagas, tačiau verčiant į anglų kalbą, žodis tapo „canals“ – dirbtiniais kanalais. Tai paskatino Percivalį Lowellį ir kitus manyti, kad mirštanti Marso civilizacija kasa drėkinimo sistemas. Nors tai buvo klaida, ji įkvėpė H.G. Wellso „Pasaulių karą“ ir visą mokslinės fantastikos žanrą.
Ar Marso ateitis yra mūsų ateitis?
Marsas yra daugiau nei planeta. Tai veidrodis, kuriame matome savo pačių planetos trapumą ir savo rūšies ambicijas. Tyrinėdami Marso klimatą, mes mokomės apie Žemės klimato kaitą. Bandydami sukurti uždaras gyvybės palaikymo sistemas ten, mes mokomės tvarumo ir efektyvumo čia.
Artimiausi dešimtmečiai bus lemiami. NASA planuoja „Artemis“ misijas į Mėnulį kaip repeticiją prieš Marsą. Kinija taip pat turi ambicingų planų. Privatus sektorius, vedamas „SpaceX“, spaudžia greičio pedalą. Gali būti, kad pirmasis žmogus, žengsiantis Marso paviršiumi, jau yra gimęs ir šiuo metu eina į mokyklą.
Marso kolonizacija nebus lengva. Ji pareikalaus aukų, milžiniškų resursų ir vienybės, kurios Žemėje dažnai trūksta. Tačiau žvelgiant į tą raudoną tašką nakties danguje, sunku nejusti jaudulio. Tai yra kita didžioji odisėja. Kaip kadaise žmonės sėdo į medinius laivus ir plaukė per nepažįstamus vandenynus, taip dabar mes ruošiamės kilti į žvaigždes. Ir Marsas yra tas uostas, kuris mūsų laukia.
Tad kitą kartą, kai giedrą naktį pakelsite akis į viršų ir pamatysite rausvą žiburėlį, nusišypsokite jam. Tai ne tik Marso dulkės ir uolos. Tai – mūsų ateities namų pamatai.