Lietuvos viešojoje erdvėje yra nedaug asmenybių, kurios sugebėtų taip poliarizuoti visuomenę kaip Olegas Surajevas. Vieniems jis – genialus komikas, bebaimis tiesos sakytojas ir vienas efektyviausių paramos Ukrainai organizatorių. Kitiems – akiplėša, ribas peržengiantis provokatorius ar tiesiog „tas, kurį išvijo iš Seimo“. Tačiau nepriklausomai nuo asmeninės nuomonės, ignoruoti šio žmogaus įtakos šiuolaikinei Lietuvos kultūrai ir pilietinei visuomenei neįmanoma. Tai nėra eilinė istorija apie sėkmės lydimą pramogų pasaulio atstovą. Tai pasakojimas apie transformaciją: kaip paprastas vaikinas iš Vilniaus miegamojo rajono, pradėjęs nuo juokelių apie „marozus“, tapo vienu garsiausių šalies visuomenininkų, gebančiu surinkti milijonus eurų kilniems tikslams ir priversti nepatogiai pasimuistyti net aukščiausio rango politikus.
Nuo „Humoro klubo“ iki „1K“: satyros evoliucija
Norint suprasti šiandieninį Olegą, reikia grįžti į pradžią. Jo karjera prasidėjo tuo metu, kai vakarietiško stiliaus „stand-up“ komedija Lietuvoje dar tik žengė pirmuosius, nedrąsius žingsnius. „Humoro klubas“ tapo ta platforma, kurioje O. Surajevas pirmą kartą garsiai pareiškė apie save. Tuo metu jo personažas dažnai rėmėsi stereotipiniu „rusakalbio iš rajono“ įvaizdžiu. Jis meistriškai žaidė su savo tapatybe, saviironiškai pabrėždamas savo kilmę, akcentą ir kultūrinius skirtumus. Tai buvo saugus, bet kartu ir labai taiklus humoras – lietuviai juokėsi, nes atpažino tuos personažus iš savo kasdienybės.
Tačiau Olegui neužteko būti tik juokdariu scenoje. Jo ambicijos ir kūrybinis alkis vedė toliau. Atsiskyrimas nuo „Humoro klubo“ ir nuosavo prekių ženklo „1K“ (Vienas K) sukūrimas žymėjo naują etapą. Pradžioje „1K“ buvo labiau orientuotas į internetinį turinį, memus ir aštrią socialinę kritiką. Čia ryškėjo kitokia Olego pusė – jis nebe tik linksmino, bet ir pradėjo badyti pirštu į visuomenės pūlinius. Korupcija, kvailumas, politinis veidmainiavimas – visa tai tapo jo taikiniais.
Vienas ryškiausių to laikotarpio projektų buvo filmas „Grąžinti nepriklausomybę“. Tai buvo drąsus eksperimentas – satyrinė komedija, sukurta su minimaliu biudžetu, bet maksimaliu įžūlumu. Filmas sukėlė audringas diskusijas ne tik dėl savo turinio, bet ir dėl paties kūrimo proceso bei rinkodaros. Olegas įrodė, kad norint sukurti kažką reikšmingo, nereikia laukti valstybės finansavimo ar didžiųjų kino studijų palaiminimo. Reikia tik idėjos ir begalinio užsispyrimo.
Karas Ukrainoje: komiko kaukė nukrenta
Jei iki 2022 metų vasario 24-osios Olegas Surajevas buvo žinomas kaip komikas ir turinio kūrėjas, tai prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą, viskas pasikeitė per vieną naktį. Karas tapo tuo katalizatoriumi, kuris galutinai suformavo jį kaip visuomenininką. Pirmosiomis karo dienomis, kai daugelis buvo ištikti šoko ir nežinios, Olegas veikė. Jo socialiniai tinklai, anksčiau mirgėję ironiškais pastebėjimais, tapo operatyvinės informacijos ir paramos rinkimo centru.
„1K“ paramos fondas tapo fenomenu. O. Surajevas sugebėjo panaudoti savo auditoriją ir žinomumą ne asmeninei naudai, o realiai, apčiuopiamai pagalbai. Jis ne tik rinko pinigus, bet ir pats vyko į Ukrainą, vežė automobilius, dronus, humanitarinę pagalbą. Jo komunikacija karo metu išsiskyrė tiesmukum ir brutalumu. Jis nevyniojo žodžių į vatą, rodydamas karo baisumus ir reikalaudamas (ne prašydamas, o būtent reikalaudamas) lietuvių nepalikti ukrainiečių vienų.
Šiame etape išryškėjo unikalus Olego bruožas – gebėjimas derinti humorą su tragedija. Net ir kalbėdamas apie baisius dalykus, jis sugebėdavo įterpti sarkastišką pastabą apie Rusijos kariuomenės nekompetenciją ar Vakarų politikų neryžtingumą. Tai veikė kaip psichologinė gynyba jo sekėjams – humoras leido nepalūžti nuo slegiančios realybės ir išlaikyti motyvaciją aukoti.
Konfrontacija kaip metodas: Seimo skandalai ir kova su „vatnikais“
Bene daugiausiai atgarsių sulaukė O. Surajevo veikla, nukreipta prieš prorusiškus veikėjus Lietuvoje ir tam tikrus politikus. Jo apsilankymai Seime tapo legendiniais (ir galiausiai lėmė jam draudimą ten patekti). Olegas pasirinko taktiką, kurią galima pavadinti „trolinimu vardan demokratijos“. Jis neimdavo interviu tradicine prasme. Jis prieidavo prie politikų, kurių veikla jam kėlė abejonių, ir užduodavo nepatogius, dažnai absurdiškus ar provokuojančius klausimus.
Kritikai teigė, kad toks elgesys yra nepagarbus valstybės institucijoms, kad tai – chuliganizmas. Tačiau Olego šalininkai matė gilesnę prasmę. Jo tikslas buvo parodyti tam tikrų politikų veidmainystę, jų negebėjimą atsakyti į paprastus klausimus ir jų vertybinį stuburo nebuvimą. Kai politikas, kalbantis apie tradicines vertybes, sutrinka gavęs klausimą apie savo ryšius su abejotinos reputacijos asmenimis ar vengia pasmerkti agresorių, kaukė nukrenta. Olegas tiesiog laikė veidrodį, į kurį daugelis nenorėjo žiūrėti.
Garsusis „saldainių dalinimo“ incidentas Seime buvo performansas, kurio metu jis atskleidė parlamento darbo užkulisius ir kai kurių parlamentarų reakcijas. Nors tai jam kainavo leidimą lankytis Seime, visuomenės akyse tai tik sustiprino jo, kaip sistemos „sanitaro“, įvaizdį. Jis parodė, kad pilietis neturi bijoti valdžios atstovų, o atvirkščiai – turi teisę reikalauti atsakomybės, net jei tai daroma nekonvenciniais būdais.
Tapatybės klausimas: rusakalbis patriotas
Olego Surajevo fenomenas įdomus ir sociologiniu požiūriu. Jis – rusakalbis, gimęs ir augęs Lietuvoje. Karo kontekste tai galėjo tapti problema, tačiau Olegas savo pavyzdžiu sugriovė daugybę stereotipų. Jis tapo gyvu įrodymu, kad kalba, kuria kalbi su mama, neapibrėžia tavo lojalumo valstybei. Jo pozicija buvo aiški: galima būti rusakalbiu ir nekęsti Putino režimo labiau nei bet kas kitas.
Jis dažnai pabrėžia, kad integracija nėra tik kalbos mokėjimas, tai – vertybinis pasirinkimas. Olegas nevengia aštriai kritikuoti ir pačios rusakalbių bendruomenės dalies, kuri gyvena informaciniame Rusijos burbule. Jo žinutė jiems griežta: arba jūs atsibundate ir pamatote realybę, arba esate problemos dalis. Tuo pačiu jis tampa tiltu tiems rusakalbiams, kurie nori būti Lietuvos dalimi, bet jaučiasi atstumti dėl bendros geopolitinės įtampos.
Medijų strategija: chaosas kaip stilius
Analizuojant O. Surajevo sėkmę, negalima nepaminėti jo komunikacijos stiliaus socialiniuose tinkluose. Skirtingai nei tradiciniai nuomonės formuotojai, kurių turinys dažnai yra nugludintas, suplanuotas ir estetiškai patrauklus, Olegas renkasi chaosą. Jo „Instagram“ istorijos („storiai“) gali būti nerišlių minčių srautas, filmuojamas einant gatve, valgant ar tiesiog gulint lovoje.
Šis „nefiltruotas“ turinys kuria autentiškumo jausmą. Žmonės pavargo nuo tobulų gyvenimų, kuriuos mato ekranuose. Olegas atrodo tikras – jis būna piktas, pavargęs, kartais nusikeikęs, bet visada nuoširdus. Tai sukuria stiprų emocių ryšį su auditorija. Kai jis prašo paaukoti pinigų radarams ar automobiliams, žmonės aukoja ne prekės ženklui, o žmogui, kuriuo pasitiki.
Be to, jis meistriškai išnaudoja algoritmus. Jo kuriami skandalai ar aštrūs pasisakymai sukelia didelį įsitraukimą (tiek teigiamą, tiek neigiamą), o tai tik didina jo matomumą. Net ir tie, kurie jo nekenčia, dažnai negali susilaikyti nepakomentavę, taip tik dar labiau populiarindami jo žinutę.
Ateities perspektyvos: daugiau nei satyra
Kyla klausimas – kas toliau? Ar Olegas Surajevas pasuks į didžiąją politiką? Pats jis ne kartą yra sakęs, kad politika jam neįdomi ta prasme, jog nenorėtų tapti sistemos dalimi, kurioje reikia daryti kompromisus. Jo stiprybė yra buvimas už sistemos ribų. Būdamas laisvu visuomenininku, jis gali daryti ir sakyti tai, ko negalėtų daryti joks partijos narys.
Tačiau jo įtaka politiniams procesams jau dabar yra didesnė nei daugelio eilinių Seimo narių. Jis mobilizuoja jaunimą, skatina domėtis valstybės valdymu ir parodo, kad pilietinis aktyvumas gali būti „kietas“. Ateityje galime tikėtis, kad jo veikla dar labiau plėsis į edukacinius projektus ar pilietines iniciatyvas.
Akivaizdu viena – Olegas Surajevas jau įrašė savo vardą į Lietuvos istoriją. Ne kaip komikas, papasakojęs gerą pokštą, bet kaip asmenybė, kuri sunkiausiu momentu parodė, ką reiškia pilietinė atsakomybė. Jis įrodė, kad vieno žmogaus (ir jo suburtos bendruomenės) iniciatyva gali keisti įstatymus, rinkti milijonus ir net daryti įtaką karo eigai.
Kodėl jis mums reikalingas?
Pabaigai, verta susimąstyti, kodėl O. Surajevas sukelia tiek emocijų. Atsakymas paprastas – jis yra mūsų visuomenės veidrodis. Jis atspindi mūsų baimes, mūsų pyktį ant agresoriaus, mūsų nusivylimą neveiksniomis institucijomis ir mūsų viltį, kad galime būti geresni. Jis yra tas nepatogus „juokdarys“ karaliaus dvare, kuris vienintelis drįsta pasakyti, kad karalius nuogas. Ir nors tiesa dažnai bado akis, be tokių žmonių kaip Olegas, demokratija taptų pelke.
Tad nesvarbu, ar mėgstate jo humorą, ar smerkiate jo metodus, Olego Surajevo indėlio į budresnę, aktyvesnę ir drąsesnę Lietuvą paneigti neįmanoma. Jis mus moko, kad laisvė nėra duotybė – tai kasdienis darbas, kartais purvinas, kartais pavojingas, bet visada būtinas.