Kiekvienas Lietuvos miestas ir miestelis slepia istorijas. Kai kurios jų – garsios ir aidinčios vadovėlių puslapiuose, kitos – tylios, nugulusios dulkėmis archyvuose ar išlikusios tik senolių atmintyje. Viena tokių, ko gero, pati skaudžiausia ir dramatiškiausia, yra Lietuvos žydų, arba litvakų, istorija. Tai pasakojimas apie bendruomenę, kuri šimtmečius buvo neatsiejama Lietuvos dalis, kūrusi jos ekonomiką, kultūrą ir intelektualinį peizažą, pavertusi Vilnių Šiaurės Jeruzale, bet beveik visiškai sunaikinta per Holokausto liepsnas. Tai ne tik netekties, bet ir nepaprastos dvasinės stiprybės, išminties ir palikimo istorija, kurią privalome prisiminti.
Kas gi tie litvakai? Tai unikalus reiškinys žydų pasaulyje. Terminas „litvakas“ apibrėžia ne tik geografinę kilmę – žydus, kilusius iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos – bet ir tam tikrą mentalitetą, kultūrinę bei religinę tradiciją. Litvakai garsėjo savo racionalumu, aštriu protu, skepticizmu ir giliu atsidavimu Toros bei Talmudo studijoms. Jie buvo laikomi žydų intelektualiniu elitu, o jų mąstymo būdas formavo ištisas kartas visame pasaulyje.
Ankstyvoji istorija: kvietimas ir įsikūrimas
Pirmosios žydų bendruomenės dabartinės Lietuvos teritorijoje pradėjo kurtis dar viduramžiais. Vis dėlto, tikruoju atskaitos tašku dažnai laikomi XIV amžiaus įvykiai. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, siekdamas modernizuoti savo valstybę ir paskatinti ekonomikos augimą, 1323 metais išsiuntė garsiuosius laiškus Vakarų Europos miestams, kviesdamas pirklius ir amatininkus atvykti į Lietuvą. Nors žydai laiškuose tiesiogiai ir nebuvo paminėti, šis atvirumo ir tolerancijos gestas sukūrė palankią aplinką jiems įsikurti.
Kur kas svarbesnis dokumentas, įtvirtinęs žydų teisinį statusą, buvo didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 1388 metais Bresto žydams suteikta privilegija. Vėliau ji buvo išplėsta ir kitoms LDK bendruomenėms. Ši privilegija garantavo žydams asmens ir turto saugumą, tikėjimo laisvę, leido laisvai verstis prekyba ir amatais, turėti savo teismus ir savivaldą. Žydai tapo tiesiogiai pavaldūs kunigaikščiui, o tai reiškė apsaugą nuo vietos didikų ar miestiečių savivalės. Jie tapo svarbia ekonomine jėga, ypač finansų, prekybos ir mokesčių administravimo (arenda) srityse. Jų tinklas driekėsi po visą kunigaikštystę, jungdamas miestus ir miestelius – štetlus – į vieningą ekonominį organizmą.
Aukso amžius: Lietuvos Jeruzalė
Nuo XVI iki XVIII amžiaus vidurio Lietuvos žydų bendruomenė išgyveno savo klestėjimo laikotarpį. Vilnius tapo tokiu svarbiu dvasiniu ir intelektualiniu centru, kad pelnė garbingą „Lietuvos Jeruzalės“ (Yerushalayim De-Lita) vardą. Čia veikė dešimtys sinagogų ir maldos namų, ješyvos (religinės akademijos), leidyklos spausdino religines knygas, kurios buvo platinamos po visą pasaulį.
Šio aukso amžiaus simboliu ir ryškiausia asmenybe tapo Rabinas Elijas ben Saliamonas Zalmanas, geriau žinomas kaip Vilniaus Gaonas (1720–1797). Žodis „gaonas“ hebrajų kalba reiškia „genijus“ arba „didybė“, ir šis titulas jam tiko idealiai. Tai buvo fenomenalių gabumų žmogus, pasižymėjęs fotografine atmintimi ir enciklopedinėmis žiniomis ne tik religijos, bet ir matematikos, astronomijos, gramatikos srityse. Pasakojama, kad jis miegodavo vos porą valandų per parą, o likusį laiką skirdavo studijoms. Gaonas įtvirtino racionalų, kritinį požiūrį į šventraščius, pabrėžė pasaulietinių mokslų svarbą ir griežtai pasisakė prieš tuo metu plintantį chasidizmo judėjimą, kuriam buvo būdingas emocionalumas ir misticizmas. Gaono autoritetas buvo toks didelis, kad jo mąstymo mokykla, vadinamieji „misnagdai“ (oponentai), tapo dominuojančia srove litvakų kultūroje. Jo dėka Vilnius galutinai įsitvirtino kaip pasaulinis žydų minties centras.
Iššūkiai ir pokyčiai Carinės Rusijos imperijoje
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII amžiaus pabaigoje, didžioji dalis buvusios LDK teritorijos atiteko carinei Rusijai. Tai buvo dramatiškas lūžis ir litvakų gyvenime. Nors iš pradžių jie dar išlaikė tam tikrą autonomiją, palaipsniui jų teisės buvo varžomos. Buvo įvesta vadinamoji „sėslumo riba“ – milžiniška teritorija imperijos vakaruose, kurioje leista gyventi žydams, taip apribojant jų judėjimo laisvę. Prasidėjo priverstinės asimiliacijos politika, jaunuolius pradėta imti į rekrūtus tarnauti carinėje armijoje net 25 metus.
Reaguodama į naujus iššūkius, žydų bendruomenė taip pat keitėsi. XIX amžiuje joje ėmė plisti naujos idėjos. Haskala, arba žydų Švietimas, ragino integruotis į visuomenę perimant pasaulietinį išsilavinimą ir kultūrą. Sionizmas siūlė išeitį – atkurti savo nacionalinę valstybę istorinėje tėvynėje Palestinoje. Dar kiti pasuko į socializmą, aktyviai dalyvaudami Bundo (Visuotinės žydų darbininkų sąjungos) veikloje. Dėl vis prastėjančios ekonominės padėties ir imperijoje kylančių pogromų bangų, tūkstančiai litvakų buvo priversti emigruoti. Jų keliai nusidriekė į Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Afriką, Palestiną, kur jie kūrė naujas bendruomenes, tačiau niekada nepamiršo savo šaknų „der heym“ – senajame krašte.
Tarpukaris: trumpas atokvėpis ir kultūrinis klestėjimas
Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 metais, žydų bendruomenei atsivėrė naujos galimybės. Tarpukario Lietuva garantavo žydams plačią kultūrinę autonomiją. Jie turėjo savo ministrą be portfelio, galėjo laisvai puoselėti savo kalbą, religiją ir tradicijas. Klestėjo mokyklų tinklas, kuriame buvo dėstoma jidiš arba hebrajų kalbomis, veikė žydų teatras, leisti laikraščiai, kūrėsi sporto klubai (garsusis „Makabi“), veikė įvairios politinės partijos ir visuomeninės organizacijos.
Žydai buvo neatsiejama Lietuvos miestų ir miestelių dalis. Jie dominavo prekyboje, amatuose, buvo vieni geriausių gydytojų, teisininkų, inžinierių. Jų parduotuvėlės, dirbtuvės, smuklės ir maldos namai formavo unikalų štetlų koloritą. Kaune, tuometinėje laikinojoje sostinėje, virė aktyvus kultūrinis ir politinis gyvenimas. Atrodė, kad po šimtmečių negandų pagaliau atėjo taikos ir klestėjimo laikotarpis. Deja, jis buvo tragiškai trumpas.
Holokaustas: katastrofa ir sunaikinimas
Ši dalis yra pati tamsiausia ir skaudžiausia. 1941 metais nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir okupavus Lietuvą, prasidėjo sistemingas ir negailestingas Lietuvos žydų naikinimas. Holokaustas Lietuvoje buvo vienas žiauriausių ir greičiausių visoje Europoje. Per vos kelis mėnesius buvo nužudyta didžioji dalis provincijos žydų. Vyrų, moterų, senelių ir vaikų.
Masinių žudynių simboliais tapo Paneriai prie Vilniaus, Kauno IX fortas, Vidzgirio miškas prie Alytaus ir daugybė kitų vietų, paženklintų nekaltų aukų krauju. Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose – buvo įsteigti getai, kuriuose likę gyvi žydai buvo pasmerkti lėtai mirčiai iš bado, ligų ir alinamo darbo. Vilniaus gete, nepaisant siaubingų sąlygų, dar bandė rusenti kultūrinis gyvenimas: veikė teatras, biblioteka, buvo rengiami koncertai, taip bandant išsaugoti žmogiškąjį orumą mirties akivaizdoje.
Skaudu pripažinti, kad prie šio genocido prisidėjo ir dalis vietos gyventojų, tapusių nacių talkininkais. Tačiau šioje tamsos jūroje buvo ir šviesos spindulių. Šimtai lietuvių, rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybėmis, slėpė ir gelbėjo savo kaimynus žydus. Jiems po karo buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolių vardas. Jų drąsa yra tylus, bet galingas žmogiškumo liudijimas.
Holokausto mastas Lietuvoje buvo katastrofiškas. Buvo sunaikinta daugiau nei 90 procentų – apie 200 000 – Lietuvos žydų. Kartu su jais buvo sunaikintas visas litvakų pasaulis: jų kalba, kultūra, tradicijos, jų miestai ir miesteliai. Lietuvos Jeruzalė virto griuvėsiais.
Sovietmetis ir dabartis: atminties išsaugojimas
Po karo išlikę vos keli tūkstančiai žydų susidūrė su naujais iššūkiais. Sovietų valdžia neigė Holokausto išskirtinumą, traktuodama jį tiesiog kaip „taikių sovietinių piliečių“ žudynes. Bet koks žydiškos tapatybės demonstravimas buvo slopinamas, sinagogos uždaromos ir paverčiamos sandėliais ar sporto salėmis. Žydų kapinės buvo naikinamos, o ant jų statomi pastatai ar stadionai. Atrodė, kad siekiama ištrinti net ir menkiausią litvakų buvimo pėdsaką.
Viltis atgimė Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Atsikūrė Lietuvos žydų bendruomenė, pradėjo veikti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, buvo grąžinti kai kurie bendruomenės pastatai, tarp jų – vienintelė Vilniuje išlikusi Choralinė sinagoga. Pamažu prasidėjo sudėtingas ir skausmingas istorinės atminties atkūrimo procesas. Pradėta atvirai kalbėti apie Holokaustą, apie kolaboravimą ir apie teisuolius. Pradėta tvarkyti masinių žudynių vietas, restauruoti išlikusį paveldą, rengti edukacines programas.
Šiandien litvakų palikimas pamažu grįžta į Lietuvos kultūrinį lauką. Tai ne tik muziejai ar paminklai. Tai – supratimas, kad be šios istorijos dalies Lietuvos istorija yra nepilna. Tai Vilniaus Gaono išmintis, tai Icchoko Mero romanai, Jaschos Heifetzo smuiko garsai, Marko Šagalo paveikslų spalvos – visa tai yra ir mūsų palikimas. Prisiminti ir suprasti litvakų istoriją reiškia ne tik pagerbti aukas, bet ir geriau suprasti patiems save. Nes dingęs, bet neužmirštas litvakų pasaulis amžinai liks neatsiejama Lietuvos sielos dalimi.