Kiekvienas, vis dar stalčiuje saugantis bent vieną traškų lito banknotą ar saują žvilgančių centų, paliudys – tai nebuvo tik pinigai. Tai buvo kur kas daugiau. Tai buvo gabalėlis Lietuvos, telpantis į delną. Tai buvo nepriklausomybės, ekonominio savarankiškumo ir nacionalinio pasididžiavimo simbolis, lydėjęs mus du istorinius etapus ir tapęs neatsiejama tautos tapatybės dalimi. Lito istorija – tai pačios Lietuvos istorija: kupina pakilimų, skaudžių praradimų ir triumfuojančio atgimimo. Prisiminkime ją nuo pat pradžių.
Pirmasis Litas: Tarpukario Lietuvos Ekonomikos Širdis (1922–1941)
Po Pirmojo pasaulinio karo chaoso ir nepriklausomybės kovų jaunai Lietuvos Respublikai reikėjo ne tik kariuomenės ir Vyriausybės. Jai verkiant reikėjo stabilios nacionalinės valiutos, kuri pakeistų šalyje cirkuliavusį piniginį chaosą – ostmarkes, ostrublius ir kitus laikinus pinigus. 1922 metų rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, o tų pačių metų spalio 2 dieną į apyvartą oficialiai buvo išleistas Lietuvos litas.
Šis žingsnis buvo drąsus ir gyvybiškai svarbus. Litas buvo susietas su JAV doleriu (santykiu 10 litų už 1 dolerį) ir paremtas aukso atsargomis. Tai suteikė jam stabilumo ir patikimumo, kuris buvo neįkainojamas kuriant pasitikėjimą nauja valstybe tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje. Vlado Jurgučio, pirmojo Lietuvos banko valdytojo, ne veltui vadinamo „lito tėvu“, pastangomis litas tapo viena stipriausių ir stabiliausių valiutų Europoje.
Pirmieji litai ir centai buvo tikri meno kūriniai. Monetų averse puikavosi Vytis – valstybės herbas, o reverse – nominalo vertė ir augaliniai motyvai. Banknotų dizainą kūrė žymiausi to meto menininkai, tokie kaip Petras Rimša, Adomas Galdikas, Antanas Žmuidzinavičius. Ant jų buvo vaizduojami ne tik abstraktūs ornamentai, bet ir alegorinės figūros, kaimo peizažai, atspindintys Lietuvos dvasią. Pavyzdžiui, ant 100 litų banknoto buvo galima išvysti Kauno miesto panoramą, o ant kitų – sėjėjus, artojus, verpėjas. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, siekiant pabrėžti agrarinę šalies prigimtį ir darbščių žmonių svarbą.
Deja, stabiliam lito gyvenimui nebuvo lemta tęstis amžinai. 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo sistemingas nacionalinės valiutos naikinimas. Iš pradžių litas buvo dirbtinai prilygintas rubliui absurdišku kursu, o 1941 metų kovo 25 dieną galutinai išimtas iš apyvartos. Lietuva penkiems dešimtmečiams prarado ne tik nepriklausomybę, bet ir vieną svarbiausių jos atributų – savus pinigus.
Sugrįžimas: Vagnorkės ir Antrasis Lito Atėjimas (1993–2015)
Atkūrus nepriklausomybę 1990-aisiais, vėl iškilo būtinybė turėti savus pinigus. Sovietinis rublis, kamuojamas hiperinfliacijos, griovė jauną šalies ekonomiką. Kaip laikinas sprendimas, 1991 metais buvo įvesti bendrieji talonai, tautos šmaikščiai praminti „vagnorkėmis“ (pagal tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus pavardę). Nors jų dizainas buvo primityvus, o vertė krito akyse, jie atliko savo misiją – padėjo pereiti nuo rublio zonos prie savarankiškos pinigų sistemos.
Tikrasis atgimimas įvyko 1993 metų birželio 25 dieną, kai po ilgų diskusijų ir pasirengimo darbų į apyvartą sugrįžo Lietuvos litas. Šis įvykis turėjo milžinišką psichologinę ir emocinę reikšmę. Žmonės stovėjo eilėse, kad galėtų pakeisti laikinuosius talonus į traškius, naujus litų banknotus. Tai buvo apčiuopiamas įrodymas, kad nepriklausomybė yra tikra ir neatšaukiama.
Antrosios laidos litai buvo visiškai kitokie nei jų tarpukario pirmtakai, tačiau ne mažiau simboliški. Monetų reverse išliko Vytis, o banknotų dizainas buvo patikėtas menininkų grupei, vadovaujamai Rytio Valantino. Buvo nuspręsta ant banknotų įamžinti iškiliausias Lietuvos asmenybes, nusipelniusias tautai ir valstybei.
- 10 litų banknotas: Ant jo puikavosi legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kurių didvyriškas skrydis per Atlantą tapo tautos drąsos ir nepalaužiamos dvasios simboliu. Kitoje pusėje – lėktuvas „Lituanica“, skrodžiantis Atlanto vandenyno bangas.
- 20 litų banknotas: Skirtas poetui, kunigui Jonui Mačiuliui-Maironiui. Jo eilės žadino tautinę savimonę ir kvietė kovoti už laisvę. Reverse – Kauno karo muziejaus sodelyje stovinti Laisvės statula.
- 50 litų banknotas: Atiduota duoklė tautos patriarchui, mokslininkui ir visuomenės veikėjui Jonui Basanavičiui. Be jo neįsivaizduojamas modernios Lietuvos valstybės atkūrimas. Kitoje pusėje – Vilniaus arkikatedra ir varpinė, sostinės ir tautos dvasinio centro simbolis.
- 100 litų banknotas: Įamžintas Simonas Daukantas – pirmasis Lietuvos istorikas, rašęs lietuvių kalba, švietėjas ir tautosakos rinkėjas. Reverse – Vilniaus universiteto ansamblis, mokslo ir švietimo židinys.
- 200 litų banknotas: Ant šio, vėliau išleisto banknoto, atsirado rašytojas, filosofas Vydūnas (Vilhelmas Storosta), kurio humanistiškos idėjos įkvėpė ne vieną kartą. Kitoje pusėje – Klaipėdos švyturys, simbolizuojantis Lietuvos ryšį su jūra ir pasauliu.
- 500 litų banknotas: Pats stambiausias banknotas buvo skirtas Vincui Kudirkai – „Tautiškos giesmės“ autoriui. Jo sukurtas himnas tapo neatsiejama Lietuvos valstybingumo dalimi. Reverse pavaizduotas Lietuvos peizažas su Varpo ženklu – aliuzija į jo leistą laikraštį.
Kiekvienas banknotas buvo ne tik mokėjimo priemonė, bet ir maža istorijos pamoka, priminimas apie žmones, kurie savo darbais, talentu ir pasiaukojimu kūrė Lietuvą. Litas tapo stabilumo garantu. Iš pradžių susietas su JAV doleriu, vėliau, artėjant narystei Europos Sąjungoje, perorientuotas ir tvirtai susietas su euru. Valiutų valdybos modelis užtikrino, kad litas išliktų stabilus ir patikimas, o tai leido suvaldyti infliaciją ir skatinti ekonomikos augimą.
Lito Era Pabaiga ir Palikimas
Lietuvai tapus pilnateise Europos Sąjungos ir NATO nare, kitas logiškas žingsnis buvo prisijungimas prie euro zonos. Diskusijos buvo karštos. Vieni teigė, kad savos valiutos atsisakymas yra dalies suvereniteto praradimas, kiti pabrėžė ekonominę naudą ir gilesnę integraciją į Europą. Galiausiai buvo priimtas sprendimas, ir 2015 metų sausio 1 dieną Lietuva tapo 19-ąja euro zonos nare. Litas, ištikimai tarnavęs daugiau nei du dešimtmečius, užleido vietą eurui.
Keitimo laikotarpis buvo sklandus, bet daugeliui – emociškai sudėtingas. Atsisveikinimas su litu buvo atsisveikinimas su visa epocha. Tai buvo epocha, kai Lietuva stojosi ant kojų, kūrė savo ekonomiką, kovojo su iššūkiais ir džiaugėsi pergalėmis. Litas matė viską: ir pirmuosius privatizacijos žingsnius, ir finansines krizes, ir spartų augimą.
Ką litas reiškia mums šiandien? Tai – kur kas daugiau nei numizmatinė vertybė ar muziejinis eksponatas. Tai – materialus mūsų laisvės ir atgimimo liudininkas. Jaunesnei kartai, kuri jau neatsiskaitinėjo litais, tai yra istorijos dalis, pasakojanti apie laikotarpį, kai Lietuva vėl tapo savo likimo šeimininke. Vyresniems – tai nostalgija, prisiminimai apie pirmuosius atlyginimus litais, pirmus stambius pirkinius, apie laiką, kai viskas atrodė įmanoma.
Saugodami stalčiuose senus litus ir centus, mes saugome ne pinigus. Mes saugome atmintį apie drąsą kurti savo valstybę, apie pasididžiavimą matant Vytį savo piniginėje ir apie tą ypatingą jausmą, kai tauta vėl gali tvirtai stovėti ant savo žemės, su savais pinigais rankose. Litas išėjo iš apyvartos, bet jis amžinai liks įrašytas į Lietuvos istorijos puslapius kaip nepriklausomybės, vilties ir išsipildžiusios svajonės simbolis.