Kiekvienas, kam teko lankytis Pietų Europos šalyse ar kituose šiltesniuose kraštuose vasaros metu, neabejotinai girdėjo tą nenutrūkstamą, hipnotizuojantį garsą, kuris, atrodo, sklinda iš pačios oro gelmės. Tai – cikadų giesmė, tapusi neatsiejamu karštos dienos garso takeliu. Tačiau kas slepiasi už šio garso? Kas yra šie vabzdžiai, kurių gyvenimas apipintas paslaptimis, o kai kurių rūšių tenka laukti net septyniolika metų? Panirkime į stebinantį cikadų pasaulį – nuo jų požeminės vaikystės iki trumpos, bet skambios brandos.
Kas yra cikada? Daugiau nei tik „svirplys“
Pirmiausia, išsklaidykime vieną populiarų mitą. Dėl savo dainavimo cikados dažnai painiojamos su žiogais ar svirpliais. Tačiau biologiškai jos priklauso visai kitam būriui. Cikados (lot. Cicadidae) yra blakinių pobūrio vabzdžiai, artimesni amarams ir kitiems augalų sultis siurbiantiems gyviams. Pasaulyje priskaičiuojama daugiau nei 3000 cikadų rūšių, kurios skiriasi dydžiu, spalva ir, žinoma, „dainos“ melodija.
Suaugusi cikada – tai gana stambus vabzdys, kurio ilgis, priklausomai nuo rūšies, gali svyruoti nuo 2 iki 5 centimetrų, o kai kurios tropinės rūšys pasiekia ir įspūdingą 15 centimetrų sparnų plotį. Jų kūnas yra tvirtas, pleišto formos, su didelėmis, plačiai išdėstytomis sudėtinėmis akimis galvos šonuose. Tarp šių didelių akių yra dar trys mažos paprastos akelės, vadinamos ocelėmis, kurios padeda vabzdžiui orientuotis šviesoje. Tačiau bene ryškiausias jų bruožas – permatomi, gysloti sparnai, kurie ramybės būsenoje yra sudedami stogeliu virš pilvelio.
Nors jų išvaizda gali pasirodyti grėsminga, cikados yra visiškai nepavojingos žmonėms. Jos nekanda, negelia ir nenešioja ligų. Vienintelis jų „ginklas“ yra aštrus straublelis, pritaikytas pradurti augalų žievę ir siurbti sultis. Net ir netyčia atsitūpusi ant žmogaus odos, cikada gali bandyti „paragauti“, tačiau tai labiau sukels kutenimą nei skausmą.
Paslaptingas gyvenimas po žeme: cikados nimfos odisėja
Pati įspūdingiausia cikadų gyvenimo dalis vyksta ne mūsų akyse, o giliai po žeme. Jų gyvenimo ciklas yra vienas ilgiausių ir paslaptingiausių visoje vabzdžių karalystėje. Viskas prasideda, kai apvaisinta patelė specialiu kiaušdėčiu prapjauna jauną medžio šakelę ir į vidų sudeda kelis šimtus kiaušinėlių.
Išsiritusios mažytės lervos, vadinamos nimfomis, iškrenta iš šakelės ir krenta ant žemės. Jų vienintelis tikslas – kuo greičiau įsirausti į dirvožemį. Čia, tamsoje, jos praleis didžiąją savo gyvenimo dalį. Priklausomai nuo rūšies, šis požeminis periodas gali trukti nuo 2 iki net 17 metų!
Po žeme nimfos gyvena aktyvų gyvenimą. Jos rausia tunelius ir savo straubleliais siurbia medžių šaknų sultis. Jų priekinės kojos yra itin tvirtos, pritaikytos rausti, panašios į mažus kurmių kastuvus. Augdamos nimfos kelis kartus neriasi, nusimesdamos seną, per ankštą egzoskeletą. Šis ilgas brendimo periodas yra evoliucinis prisitaikymas, leidžiantis išvengti plėšrūnų ir nepalankių aplinkos sąlygų.
Po daugelio metų, vedamos vidinio biologinio laikrodžio, subrendusios nimfos pradeda kilti į paviršių. Šis masinis išėjimas dažniausiai įvyksta sutemus, kad būtų išvengta paukščių ir kitų plėšrūnų. Išlindusios iš žemės, nimfos ropščiasi į artimiausią vertikalų paviršių – medžio kamieną, tvorą ar net pastato sieną. Čia prasideda paskutinė ir pati dramatiškiausia transformacija.
Įsitvirtinusi nimfa nustoja judėti. Jos nugaroje atsiranda plyšys, pro kurį lėtai, per kelias valandas, išsineria suaugęs, sparnuotas vabzdys – imago. Ką tik išsinėrusi cikada būna šviesios spalvos, minkštu kūnu ir suglamžytais sparnais. Jai reikia laiko, kad kūnas sukietėtų, o sparnai išsitiestų ir sutvirtėtų. Būtent šiuo metu cikada yra pažeidžiamiausia. Dažnai ryte galima pamatyti tuščius, permatomus nimfų kiautus, prilipusius prie medžių kamienų – nebylius šios neįtikėtinos metamorfozės liudininkus.
Vasaros simfonija: kaip ir kodėl cikados „dainuoja“?
Suaugusios cikados gyvenimas trumpas – trunka vos kelias savaites. Ir visas šis laikas skirtas vienam tikslui – pratęsti giminę. O pagrindinis įrankis šiam tikslui pasiekti yra garsas.
Svarbu pabrėžti, kad „dainuoja“ tik patinai. Jų tikslas – privilioti pateles. Cikadų skleidžiamas garsas nėra striduliacija (trinimas viena kūno dalimi į kitą), kaip tai daro žiogai ar svirpliai. Cikados turi unikalų garso skleidimo mechanizmą, kurio neturi jokie kiti vabzdžiai. Patinų pilvelio šonuose yra pora specialių membranų, vadinamų timbalais. Galingi raumenys priverčia šias membranas greitai vibruoti – įsitempti ir atsipalaiduoti. Kiekvienas toks spragtelėjimas sukuria garso bangą. Kadangi raumenys gali susitraukti šimtus kartų per sekundę, atskiri spragtelėjimai susilieja į ištisinį, mums girdimą garsą. Pats cikados kūnas, kuris yra beveik tuščiaviduris, veikia kaip rezonanso kamera, sustiprinanti garsą iki neįtikėtino lygio. Kai kurių rūšių cikadų „giesmė“ gali pasiekti 120 decibelų garsumą – tai prilygsta veikiančiam grandininiam pjūklui ar roko koncertui!
Kiekviena cikadų rūšis turi savo unikalią „dainą“, kurią atpažįsta tos pačios rūšies patelės. Tai leidžia išvengti kryžminimosi tarp skirtingų rūšių, net jei jos gyvena toje pačioje teritorijoje. Patelės, išgirdusios patinkantį kvietimą, atsako sparnų spragtelėjimu, taip duodamos ženklą patinui apie savo buvimo vietą.
Periodinės cikados: gamtos matematikai
Nors daugelis cikadų rūšių vadinamos metinėmis (nors jų ciklas vis tiek trunka kelis metus, tačiau skirtingos kartos pasirodo kasmet), pačios garsiausios yra periodinės cikados (gentis Magicicada), paplitusios Šiaurės Amerikos rytuose. Šios cikados yra tikras gamtos stebuklas. Jos pasirodo masiškai, sinchroniškai, kas 13 arba 17 metų.
Šie du skaičiai – 13 ir 17 – nėra atsitiktiniai. Abu jie yra pirminiai. Mokslininkai mano, kad toks ilgas ir pirminiu skaičiumi paremtas ciklas yra geniali išgyvenimo strategija. Daugumos plėšrūnų populiacijų ciklai yra trumpesni (pvz., kas 2-5 metus). Jei cikados pasirodytų, pavyzdžiui, kas 12 metų, jų pasirodymas sutaptų su plėšrūnų, kurių ciklai yra 2, 3, 4 ar 6 metai, populiacijų piku. Tačiau pasirodydamos kas 13 ar 17 metų, jos išvengia sinchronizacijos su plėšrūnais. Kai cikados galiausiai pasirodo, jų būna tiek daug (milijonai viename kvadratiniame kilometre), kad plėšrūnai, nors ir puotauja, tiesiog fiziškai nepajėgia suėsti visų. Tai vadinama „plėšrūnų prisotinimo“ strategija, užtikrinančia, kad pakankamai vabzdžių išgyvens, susiporuos ir padės kiaušinėlius naujai, po 13 ar 17 metų pasirodysiančiai kartai.
Ar cikadų yra Lietuvoje?
Išgirdus apie cikadų giesmes, daugeliui kyla klausimas – ar šių vabzdžių galime išgirsti ir pamatyti Lietuvoje? Atsakymas – taip, bet su tam tikromis išlygomis. Lietuvoje gyvena viena cikadų rūšis – kalninė cikada (Cicadetta montana). Tai vienintelė cikadų šeimos atstovė, randama ne tik Lietuvoje, bet ir didžiojoje Europos dalyje, įskaitant Skandinaviją.
Tačiau nereikėtų tikėtis tokio paties garso fono, kaip Viduržemio jūros pakrantėje. Mūsų kalninė cikada yra gerokai mažesnė ir tylesnė už savo pietietiškas giminaites. Jos skleidžiamas garsas yra aukšto dažnio, monotoniškas ir labiau primena tylų, nepertraukiamą cirpimą, kurį sunku išskirti iš bendro gamtos garsų fono. Norint ją išgirsti, reikia atidumo ir sėkmės.
Kalninė cikada yra reta ir įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Ji mėgsta saulėtus, atvirus šlaitus, pamiškes, sausas pievas su retais krūmais. Dėl buveinių nykimo ir žemės ūkio intensyvinimo šių vabzdžių populiacija mažėja. Taigi, susitikimas su lietuviška cikada yra tikra gamtos dovana.
Ekologinė reikšmė ir kultūrinis palikimas
Nors gali atrodyti, kad cikados tėra triukšmingos vasaros palydovės, jų ekologinė reikšmė yra didžiulė. Milijonus metų po žeme gyvenančios nimfos purena dirvožemį, gerindamos jo aeraciją ir vandens pralaidumą. Masiškai pasirodžiusios periodinės cikados tampa gausiu maisto šaltiniu įvairiausiems gyvūnams: paukščiams, voverėms, vėžliams, žuvims ir net žmonėms kai kuriose kultūrose.
Jų kiaušinėlių dėjimas į šakeles veikia kaip natūralus genėjimas, kuris gali paskatinti gausesnį medžio žydėjimą ir vaisių derlių kitais metais. Po mirties cikadų kūnai suyra ir praturtina dirvožemį azotu ir kitomis maistinėmis medžiagomis.
Dėl savo unikalaus gyvenimo ciklo cikados nuo senų laikų žavėjo žmones ir paliko ryškų pėdsaką kultūroje. Senovės Graikijoje cikada buvo nemirtingumo ir atgimimo simbolis. Aristotelis aprašė jų gyvenimo ciklą, o Platonas tikėjo, kad cikados kadaise buvo žmonės, kurie taip pamilo muziką, kad pamiršo valgyti ir gerti, kol galiausiai mirė. Mūzos juos pavertė vabzdžiais, kuriems nereikia maisto, tik dainuoti visą gyvenimą.
Kinijoje cikada simbolizuoja tyrumą, amžinąjį gyvenimą ir prisikėlimą iš mirusiųjų. Nefrito cikados dažnai buvo dedamos mirusiesiems į burną, tikint, kad tai padės jiems pomirtiniame gyvenime. Japonijoje cikadų garsai (semi) yra neatsiejama vasaros dalis, dažnai minima haiku poezijoje ir literatūroje, simbolizuojanti laikinumą ir gamtos ciklų grožį.
Cikados – tai kur kas daugiau nei tik triukšmingi vabzdžiai. Tai – ilgaamžiškumo, kantrybės, transformacijos ir gamtos cikliškumo simbolis. Jų gyvenimas, trunkantis dešimtmečius, tačiau pasibaigiantis per kelias savaites trunkančia skambia daina, primena mums apie paslėptus, nematomus procesus, vykstančius aplink mus, ir apie tai, koks stebuklingas ir sudėtingas yra gyvybės tinklas. Tad kitą kartą, išgirdę vasaros giesmę, įsiklausykite – tai ne tik garsas, tai istorija, pasakojama tūkstančių balsų, istorija apie gyvenimą, praleistą tamsoje, ir trumpą, akinančią šlovės akimirką saulės šviesoje.