Pasaulyje yra vietų, kurios peržengia paprasto geografinio taško ribas. Jos tampa simboliais, įspėjimais ir amžinais randais žmonijos sąmonėje. Aušvico koncentracijos stovykla (lenk. Oświęcim) yra būtent tokia vieta. Tai nėra tiesiog muziejus ar istorinis paminklas – tai atvira žaizda Europos žemėlapyje, liudijanti apie protu nesuvokiamą žiaurumą ir industrinį masinio naikinimo mastą.
Nors apie šią vietą parašyta tūkstančiai knygų ir sukurta šimtai filmų, stovint priešais liūdnai pagarsėjusius vartus su užrašu „Arbeit Macht Frei“ („Darbas išlaisvina“), jokie išankstiniai žinojimai negali paruošti emociniam svoriui, kuris užgula pečius. Šiame straipsnyje mes ne tik apžvelgsime istorinius faktus, bet ir pasistengsime suprasti Aušvico fenomeną, jo struktūrą, kasdienybę mirties šešėlyje ir tai, ką ši vieta reiškia šiandieniniam žmogui, ieškančiam atsakymų apie blogio prigimtį.
Aušvico ištakos: Kodėl Osvencimas?
Daugeliui kyla klausimas – kodėl būtent šis nedidelis Lenkijos miestelis tapo didžiausio genocido centru? Atsakymas slypi ciniškoje logistikoje. 1940 metais nacistinė Vokietija, okupavusi Lenkiją, ieškojo vietos naujai įkalinimo įstaigai, nes esami kalėjimai buvo perpildyti politiniais kaliniais. Osvencimas (vokiškai pervadintas į Auschwitz) buvo strategiškai idealioje vietoje – geležinkelio mazge, jungiančiame Rytų ir Vakarų Europą.
Pradžioje tai turėjo būti karantino stovykla ir tranzitinis kalėjimas lenkų politiniams kaliniams. Tačiau Heinricho Himmlerio vizija greitai keitėsi. Tai, kas prasidėjo kaip kareivinės ir arklidės, per kelerius metus evoliucionavo į sudėtingą, trijų pagrindinių dalių ir dešimčių sub-stovyklų kompleksą, kurio pagrindinė funkcija tapo nebe kalinimas, o naikinimas.
Stovyklos anatomija: Trys pragaro ratai
Kalbant apie Aušvicą, svarbu suprasti, kad tai nebuvo viena vientisa teritorija. Tai buvo milžiniškas kompleksas, kurį sudarė trys pagrindinės dalys, kiekviena atliekanti savo kraupią funkciją:
Aušvicas I (Stammlager)
Tai – administracinis centras. Čia, buvusiose Lenkijos kariuomenės kareivinėse, įsikūrė stovyklos vadovybė ir SS administracija. Būtent čia stovi liūdnai pagarsėję vartai. Ši dalis atrodo apgaulingai tvarkinga – raudonų plytų pastatai, išrikiuoti lygiomis eilėmis. Tačiau būtent čia, 11-ajame bloke, vyko žiauriausi kankinimai, veikė „mirties siena“, kur buvo sušaudyti tūkstančiai žmonių, ir čia buvo atlikti pirmieji eksperimentai su dujomis „Ciklonas B“. Aušvicas I buvo vieta, skirta įbauginti ir palaužti.
Aušvicas II-Birkenau
Jei Aušvicas I buvo administracinis centras, tai Birkenau (Bžezinka) tapo tikruoju mirties fabriku. Tai ta didžiulė, 175 hektarų teritorija, kurią matome daugumoje dokumentinių filmų: begalinės spygliuotos vielos tvoros, mediniai barakai (buvusios arklidės) ir geležinkelio bėgiai, vedantys tiesiai į dujų kameras. Čia buvo įrengti keturi didieji krematoriumai. Birkenau buvo suprojektuotas vienam tikslui – masiniam naikinimui. Čia atvykdavo traukiniai su deportuotais žydais iš visos Europos, čia vyko „selekcija“, ir čia dauguma aukų gyvenimą baigė per mažiau nei valandą po atvykimo.
Aušvicas III-Monovicė (Buna)
Ši dalis dažnai pamirštama, tačiau ji buvo gyvybiškai svarbi nacių karo mašinai. Tai buvo darbo stovykla, įkurta prie chemijos pramonės gamyklos „IG Farben“. Čia kaliniai buvo verčiami dirbti iki visiško išsekimo gaminant sintetinį kaučiuką ir kurą. Vidutinė gyvenimo trukmė čia siekė vos kelis mėnesius. Monovicė iliustruoja cinišką nacių šūkį „naikinimas per darbą“.
Gyvenimas ir mirtis: Kasdienybės siaubas
Bandyti aprašyti kasdienybę Aušvice – tai bandyti aprašyti pragarą žemėje. Kaliniai buvo nužmoginami nuo pat pirmos akimirkos. Atvykėliams buvo atimami visi asmeniniai daiktai, drabužiai, nuskutami plaukai ir, galiausiai, atimamas vardas. Aušvicas buvo vienintelė koncentracijos stovykla, kurioje kaliniams tatuiruodavo numerius. Žmogus tapdavo tiesiog skaičių kombinacija apskaitos knygoje.
Barakai ir higiena
Birkenau mediniuose barakuose, skirtuose 52 arkliams, buvo sugrūdama iki 400 ar net daugiau žmonių. Žiemą temperatūra viduje mažai skyrėsi nuo lauko, o vasarą tvyrojo nepakeliamas karštis ir smarvė. Sanitarinės sąlygos buvo neegzistuojančios – tualetai buvo tiesiog skylės betone, į kurias buvo leidžiama nueiti tik nustatytu laiku ir trumpam. Dizenterija, šiltinė ir utėlės buvo nuolatiniai palydovai. Žmonės miegojo ant trijų aukštų gultų, dažnai be čiužinių, susispaudę taip, kad vienam apsivertus, turėdavo apsiversti visa eilė.
Alkis kaip ginklas
Maisto davinys buvo apskaičiuotas taip, kad žmogus lėtai mirtų. Pusryčiams – puodelis žolelių „arbatos“, pietums – vandeninga sriuba (dažnai iš supuvusių daržovių), vakarienei – gabalėlis juodos duonos su trupučiu margarino ar dešros. Kaliniai, kurie negalėdavo „organizuoti“ (stovyklos žargonu – gauti papildomo maisto mainais ar vagystės būdu), greitai virsdavo „musulmonais“ (Muselmann) – visiškai išsekusiais, apatiškais skeletais, kurie jau nebeturėjo jėgų kovoti už būvį ir buvo pirmieji kandidatai į dujų kameras.
Selekcija ir „Galutinis sprendimas“
Pats šiurpiausias Aušvico vaizdinys – geležinkelio rampa Birkenau stovykloje. Čia atvykdavo gyvuliniai vagonai, sausakimši žmonių, keliavusių be vandens ir maisto kelias paras. Išlaipinus žmones, prasidėdavo selekcija. SS gydytojai, tarp jų ir liūdnai pagarsėjęs Josefas Mengele, vienu rankos mostu spręsdavo likimus.
- Į kairę: Seneliai, vaikai, nėščios moterys, ligoniai ir visi, kurie atrodė netinkami sunkiam fiziniam darbui. Jų kelias vedė tiesiai į dujų kameras. Jiems buvo sakoma, kad jie eina į dušą dezinfekcijai. Tai buvo melas iki paskutinės sekundės, siekiant išvengti panikos.
- Į dešinę: Jauni, stiprūs vyrai ir moterys, kurie laikinai buvo paliekami gyvi vergovei. Tačiau ir jų likimas dažniausiai buvo mirtis – tik lėtesnė.
Statistika yra pribloškianti. Manoma, kad apie 1,1–1,3 milijono žmonių buvo deportuota į Aušvicą. Apie 1,1 milijono jų buvo nužudyti. 90% aukų buvo žydai. Tačiau čia taip pat žuvo dešimtys tūkstančių lenkų, romų (čigonų), sovietų karo belaisvių ir kitų tautybių žmonių. Tarp aukų buvo ir nemažai Lietuvos piliečių – tiek žydų, tiek politinių kalinių.
Medicininiai eksperimentai: Mokslo iškrypimas
Vienas tamsiausių Aušvico skyrių – medicininiai eksperimentai. 10-ajame bloke Aušvico I stovykloje gydytojai atlikdavo bandymus su gyvais žmonėmis. J. Mengele, dar vadinamas „Mirties angelu“, turėjo ypatingą obsesiją dvyniams. Jis siekė išsiaiškinti genetines paslaptis, kad padidintų „arijų rasės“ gimstamumą. Vaikai buvo matuojami, jiems buvo leidžiamos cheminės medžiagos į akis bandant pakeisti jų spalvą, jie buvo operuojami be narkozės.
Kiti eksperimentai buvo susiję su masine sterilizacija – naciai ieškojo pigaus ir greito būdo sterilizuoti „nepageidaujamas“ tautas. Moterys ir vyrai buvo švitinami didelėmis rentgeno dozėmis arba jiems buvo leidžiami chemikalai į lytinius organus. Šių kančių tikslas buvo ne gydymas, o efektyvesnis naikinimas.
Sonderkomando: Liudininkai pragaro centre
Ypatingą vietą stovyklos istorijoje užima „Sonderkommando“ – specialieji būriai. Tai buvo kaliniai (daugiausia žydai), priversti dirbti krematoriumuose ir dujų kamerose. Jų užduotis buvo pati baisiausia: padėti aukoms nusirengti, vėliau ištraukti kūnus iš dujų kamerų, išrauti auksinius dantis, nukirpti plaukus ir sudeginti palaikus krosnyse.
Šie žmonės gyveno geriau nei eiliniai kaliniai – jie turėjo daugiau maisto ir drabužių, paimtų iš nužudytųjų. Tačiau jų psichologinė būsena buvo tragiška. Jie žinojo, kad yra tiesioginiai masinio žudymo liudininkai, todėl SS reguliariai likviduodavo visą Sonderkommando pamainą ir pakeisdavo ją nauja. Būtent Sonderkommando nariai 1944 metais suorganizavo vieną iš nedaugelio ginkluotų sukilimų Birkenau, kurio metu pavyko susprogdinti vieną krematoriumą.
Išsilaisvinimas ir atmintis šiandien
1945 m. sausio pabaigoje, artėjant Raudonajai armijai, naciai pradėjo evakuoti stovyklą. Prasidėjo „Mirties žygiai“. Dešimtys tūkstančių išsekusių kalinių buvo varomi pėsčiomis per sniegą į Vokietijos gilumą. Tie, kurie atsilikdavo ar parkrisdavo, buvo nušaunami vietoje. Aušvice liko tik patys silpniausi, negalintys paeiti.
Sausio 27 d., kai sovietų kariai įžengė į stovyklą, jie rado apie 7 000 gyvų skeletų ir krūvas nesudegintų kūnų. Naciai, bėgdami, stengėsi sunaikinti įkalčius – sprogdino krematoriumus, degino dokumentus. Tačiau masto paslėpti buvo neįmanoma. Sandėliuose, vadinamuose „Kanada“, buvo rasta tūkstančiai porų batų, akinių, protezų, tonų žmogaus plaukų. Šie daiktai šiandien eksponuojami muziejuje ir kalba garsiau nei bet kokia statistika.
Praktinis gidas lankytojams: Ką būtina žinoti
Šiandien Aušvico-Birkenau valstybinis muziejus yra viena lankomiausių vietų Lenkijoje. Jei planuojate ten vykti, štai keletas svarbių patarimų:
Pasiruošimas ir bilietai
Dėl didžiulio lankytojų srauto, bilietus būtina rezervuoti internetu oficialioje svetainėje (visit.auschwitz.org) prieš kelis mėnesius. Įėjimas yra nemokamas, tačiau privaloma eiti su gidu (kas yra mokama), jei atvykstate piko valandomis (dažniausiai nuo ryto iki vėlyvos popietės). Gidas yra labai rekomenduojamas – be konteksto daugelis pastatų gali pasirodyti tiesiog tušti barakai.
Logistika
Patogiausia atvykti iš Krokuvos (apie 60-70 km) arba Katovicų. Kursuoja tiesioginiai autobusai ir traukiniai į Osvencimo miestą. Nuo geležinkelio stoties iki muziejaus galima nueiti pėsčiomis arba nuvažiuoti vietiniu transportu. Tarp Aušvico I ir Aušvico II-Birkenau (atstumas apie 3 km) kursuoja nemokamas muziejaus autobusas.
Elgesio taisyklės
Tai yra masinė kapavietė. Pagarba yra privaloma. Draudžiama valgyti, rūkyti, garsiai kalbėti. Fotografuoti leidžiama daugelyje vietų, tačiau tam tikrose ekspozicijose (pvz., kambaryje su žmonių plaukais) tai griežtai draudžiama dėl etinių priežasčių. Taip pat nerekomenduojama čia vestis vaikų iki 14 metų, nes vaizdai ir temos gali būti per daug traumuojančios.
Kodėl verta vykti?
Kelionė į Aušvicą nėra „smagi išvyka“. Tai sunki, varginanti ir emociškai sekinanti patirtis. Išėjus iš muziejaus, pasaulis kurį laiką atrodo pilkesnis. Tačiau tai yra būtina pilietinė pamoka. Matydami, kaip lengvai civilizuota visuomenė gali nusiristi iki pramoninio žudymo lygio, mes pradedame kitaip vertinti demokratiją, žmogaus teises ir toleranciją.
Aušvicas primena mums pavojingą tiesą: holokaustas neprasidėjo nuo dujų kamerų. Jis prasidėjo nuo žodžių. Nuo neapykantos kalbos, nuo „mes“ ir „jie“ atskyrimo, nuo abejingumo kito skausmui. Šiandien, kai pasaulyje vėl kyla radikalizmas ir netolerancija, Aušvico pamokos yra aktualesnės nei bet kada anksčiau.
Stovint Birkenau plyne, kur bėgiai dingsta tolumoje, apima ne tik siaubas, bet ir atsakomybės jausmas. Atsakomybės neleisti istorijai pasikartoti. Kaip rašė filosofas George’as Santayana: „Tie, kurie neprisimena praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“.