Buvo laikai, kai sekmadienio vakarai (arba pirmadienio rytai Lietuvoje) reiškė tik vieną – ritualinį susibūrimą prie ekranų, kad pamatytume, kas šį kartą sėdės ant Geležinio sosto, o kas neteks galvos. „Sostų karai“ (angl. Game of Thrones) nėra tiesiog dar vienas serialas. Tai buvo dešimtmetį trukęs globalus fenomenas, kultūrinis cunamis, kuris pakeitė ne tik tai, kaip mes vartojame televizijos turinį, bet ir tai, ko iš jo tikimės. Nuo Vesteroso intrigų iki drakonų riaumojimo – šis HBO kūrinys tapo etalonu, su kuriuo lyginami ir dar ilgai bus lyginami visi ateities fantastiniai epai.
Tačiau kas slypi už šios sėkmės? Kodėl istorija apie drakonus, ledo zombius ir kraujomaišą taip stipriai rezonavo su šiuolaikiniu žiūrovu? Šiame straipsnyje pasinersime giliau nei įprasta apžvalga – nagrinėsime „Sostų karų“ anatomiją, jų palikimą, kontroversišką pabaigą ir tai, kodėl net ir praėjus keleriems metams po finalo, diskusijos apie Vesterosą netyla.
Daugiau nei drakonai: Politika, galia ir žmogiškoji prigimtis
Dažnai sakoma, kad fantastinis žanras yra skirtas pabėgimui nuo realybės. Tačiau George’o R.R. Martino knygų ciklas „Ledo ir ugnies giesmė“, kuriuo remiantis sukurtas serialas, padarė kai ką priešingo – jis priartino fantastiką prie žiaurios realybės. „Sostų karai“ mus užkabino ne dėl magijos (kurios pirmuosiuose sezonuose buvo stebėtinai mažai), o dėl politinio realizmo.
Vesteroso pasaulis veikia pagal Machiavelli principus. Čia nėra absoliutaus gėrio ar blogio, tik interesai. Nedas Starkas, tradicinis herojus, vadovavęsis garbe, žuvo dar pirmojo sezono pabaigoje. Tai buvo lūžio taškas televizijos istorijoje. Žiūrovai gavo aiškią žinutę: niekas nėra saugus, ir geri norai negarantuoja laimingos pabaigos. Tai sukūrė nuolatinę įtampą, kurios trūko daugeliui kitų serialų.
Pagrindinės jėgos ir jų filosofija
Kiekviena didžioji giminė seriale atstovauja skirtingą požiūrį į galią ir valdymą, o tai leidžia žiūrovams tapatintis su skirtingais archetipais:
- Starkai: Atstovauja pareigą, garbę ir šiaurietišką rūsčiumą. Tačiau serialas nuolat kėlė klausimą: ar garbingas žmogus gali išgyventi korumpuotame pasaulyje? Jų simbolis – vilkas – reiškia bendruomenę ir ištikimybę („Vienišas vilkas miršta, bet gauja išgyvena“).
- Lanisteriai: Tai pragmatizmas, turtai ir šeimos palikimas. Taivanas Lanisteris – vienas geriausiai parašytų strategų televizijos istorijoje – mokė, kad baimė yra patikimesnė už meilę. Tačiau jų auksas ir galia slėpė gilius emocinius randus ir disfunkciją.
- Targarienai: Ugnis, revoliucija ir beprotybė. Daenerys Targaryen linija nagrinėjo mesianizmo pavojus. Ką reiškia būti „išlaisvintoju“? Kada teisingumas tampa tironija? Jos drakonai buvo ne tik ginklai, bet ir atominės bombos metafora – galia, kurią sunku kontroliuoti.
Personažų evoliucija: Nuo atstumtųjų iki valdovų
Viena didžiausių „Sostų karų“ stiprybių – personažų arkos. Serialo pradžioje mes matėme pasaulį, valdomą stiprių vyrų su kardais. Tačiau istorijai vystantis, didžiausią galią įgijo tie, kurie visuomenės akyse buvo „sugadinti“ arba „nepilnaverčiai“.
Tyrionas Lanisteris, neūžauga, kurio nekentė jo paties tėvas, tapo vienu išmintingiausių žaidėjų, naudojančiu intelektą kaip skydą. Sansa Stark, pradžioje buvusi naivi mergaitė, svajojanti apie princus, perėjo žiauriausią gyvenimo mokyklą ir tapo šalta, apskaičiuojančia Šiaurės karaliene. Arya Stark atmetė tradicinį moters vaidmenį ir tapo mirtina žudike, galiausiai išgelbėjusia pasaulį nuo Nakties Karaliaus.
Šis atstumtųjų iškilimas suteikė serialui humanistinį atspalvį. Mes stebėjome ne superherojus, o palūžusius žmones, kurie bandė surinkti save iš naujo. Būtent todėl Džonas Snou, pavainikis, neturintis teisės į nieką, tapo centriniu moraliniu kompasu – jis pelnė lyderystę ne dėl vardo, o dėl savo veiksmų.
Gamybos mastas: Kaip HBO sukūrė kino teatrą televizoriuje
Kalbant apie „Sostų karus“, negalima nepaminėti techninės pusės. Tai buvo brangiausias visų laikų serialas, ir kiekvienas centas matėsi ekrane. HBO rizika pasiteisino su kaupu, sukuriant vizualinį spektaklį, kuris anksčiau buvo įmanomas tik didelio biudžeto Holivudo filmuose.
Lokacijų magija
Serialo kūrėjai D.B. Weissas ir Davidas Benioffas pasirinko ne filmuoti viską studijoje prie žaliojo ekrano, bet keliauti po pasaulį. Tai suteikė Vesterosui tikroviškumo faktūrą:
- Dubrovnikas, Kroatija: Tapo Karaliaus Uostu (King’s Landing). Viduramžių sienos ir raudoni stogai tapo neatsiejama serialo vizitine kortele.
- Islandija: Atšiaurūs ledynai ir ugnikalnių laukai tapo siena ir žemėmis už jos. Aktoriai iš tiesų šalo, o sniegas dažnai buvo tikras, kas pridėjo autentiškumo jų kančiai.
- Šiaurės Airija: Čia buvo nufilmuota didžioji dalis Vinterfelo ir miškų scenų, sukuriančių tą niūrią, drėgną ir paslaptingą atmosferą.
- Ispanija: Sevilijos karališkieji rūmai tapo Dorno vandens sodais, pridedant pietietiško karščio ir egzotikos.
Prie vizualinio didingumo prisidėjo ir Ramin Djawadi muzika. Jo kompozicijos, tokios kaip „Light of the Seven“ (skambėjusi Cersei susprogdinant Didžiąją septą) ar pagrindinė titrų melodija, tapo atskirais kultūriniais fenomenais. Muzika seriale ne tik lydėjo veiksmą, bet ir pasakojo istoriją, įspėdama apie pavojų ar perteikdama veikėjų vidinę būseną.
Prieštaringas finalas: Kodėl 8 sezonas suskaldė pasaulį?
Negalima rašyti išsamaus straipsnio apie „Sostų karus“ ir ignoruoti dramblio kambaryje – aštuntojo sezono. Kai serialas pralenkė knygas (G.R.R. Martinas vis dar rašo „Vėjus žiemą“), scenaristams teko patiems rišti siūlo galus, remiantis tik bendromis autoriaus gairėmis. Rezultatas sukėlė vieną didžiausių pasipiktinimo bangų populiariosios kultūros istorijoje.
Pagrindinė kritika buvo ne dėl to, kaip baigėsi istorija (pvz., Daenerys tapimas „Beprotiška karaliene“ ar Brano tapimas karaliumi), bet dėl to, kokiu greičiu tai įvyko. Tai, kas anksčiau būtų buvę vystoma per du sezonus, įvyko per dvi serijas. Personažų motyvacijos atrodė skubotos, o dialogai, anksčiau buvę aštrūs ir protingi, tapo supaprastinti.
Tačiau, nepaisant kritikos, aštuntasis sezonas padovanojo keletą įspūdingiausių vizualinių momentų. Mūšis dėl Vinterfelo („The Long Night“), nors ir kritikuotas dėl tamsaus apšvietimo, buvo techninis stebuklas. O „Varpų“ serija, rodanti drakono ugnies naikinamą miestą iš paprastų žmonių perspektyvos, buvo siaubingai graži karo baisumų iliustracija.
Ši kontroversija parodė, kaip stipriai žiūrovai buvo investavę į šį pasaulį. Pyktis kilo iš meilės – žmonėms rūpėjo šie veikėjai, jie jautėsi lyg patys būtų praleidę dešimtmetį Vesterose. Tai yra didžiausias kūrėjų pasiekimas, net jei pabaiga ir nebuvo tobula.
„Raudonosios vestuvės“ ir šoko terapija
Jei reikėtų išskirti vieną momentą, kuris apibrėžia „Sostų karų“ esmę, tai būtų liūdnai pagarsėjusios „Raudonosios vestuvės“ (Red Wedding). 3-iojo sezono 9-oji serija „The Rains of Castamere“ tapo lūžio tašku. Iki tol žiūrovai tikėjo nerašyta taisykle – pagrindinis herojus (Robas Starkas) turi atkeršyti už tėvą ir laimėti.
Skerdynės pokylio metu ne tik nužudė viltį, bet ir sukėlė precedento neturintį rezonansą internete. „YouTube“ užplūdo vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotos šokiruotų žiūrovų reakcijos. Tai buvo momentas, kai serialas peržengė ekrano ribas ir tapo bendruomenine patirtimi. Mes visi kartu gedėjome, visi kartu buvome apgauti. Ši „šoko terapija“ tapo serialo parašu – niekada negalėjai atsipalaiduoti, niekada negalėjai būti tikras.
Simbolizmas: Geležinis sostas ir Ledo siena
Serialo pavadinimas „Sostų karai“ nurodo į kovą dėl valdžios, tačiau tikroji kova visada vyko tarp gyvybės ir mirties. Čia atsiskleidžia du pagrindiniai simboliai:
- Geležinis sostas: Sukurtas iš tūkstančio priešų kardų, jis yra nepatogus, aštrus ir pavojingas. Tai tobula metafora pačiai valdžiai – ji žeidžia tą, kuris ant jos sėdi. Visi, kas siekė sosto, galiausiai prarado tai, kas jiems buvo brangiausia. Serialo pabaigoje sosto sunaikinimas (jį ištirpdė drakonas Drogonas) simbolizavo ydingo rato pabaigą.
- Ledo siena ir Baltieji klajūnai: Tai dažnai interpretuojama kaip klimato kaitos alegorija. Kol didžiosios giminės kariauja dėl sosto (politika), iš šiaurės artėja egzistencinė grėsmė, kuri nepaiso sienų ar titulų. Žmonijos nesugebėjimas susivienyti prieš bendrą priešą, kol nėra per vėlu, yra bauginančiai aktuali tema ir realiame pasaulyje.
Palikimas: „Drakono namai“ ir ateitis
Pasibaigus „Sostų karams“, HBO susidūrė su iššūkiu – kaip išlaikyti šią milžinišką auditoriją? Atsakymas buvo priešistorė (prequel) – „Drakono namai“ (angl. House of the Dragon). Šis serialas, pasakojantis apie Targarienų pilietinį karą „Drakonų šokį“, vykstantį 200 metų prieš originalius įvykius, įrodė, kad Vesteroso magija vis dar gyva.
Nors „Drakono namai“ yra labiau kamerinis, susitelkęs į vienos šeimos dramą, jis išlaiko tą patį politinio trilerio ir brutalaus realizmo derinį. Sėkmingas startas parodė, kad George’o R.R. Martino sukurtas pasaulis yra pakankamai turtingas, kad galėtų tapti ilgalaike franšize, panašiai kaip „Žvaigždžių karai“ ar „Marvel“ visata.
Be to, planuojami ir kiti projektai – pavyzdžiui, serialas apie Džoną Snou arba „Tales of Dunk and Egg“. Tai rodo, kad „Sostų karai“ nebuvo vienkartinis blyksnis. Tai yra mitologija, kuri auga ir plečiasi.
Kodėl verta žiūrėti (ar peržiūrėti) šiandien?
Net jei žinote pabaigą, „Sostų karai“ išlieka vertingi dėl savo kelionės. Tai meistriškumo pamoka apie pasaulio kūrimą (world-building), dialogų rašymą ir aktorių vaidybą. Peterio Dinklage’o (Tyrionas), Lenos Headey (Cersei) ar Nikolajaus Costerio-Waldau (Džeimis) pasirodymai yra vieni geriausių, kokius kada nors matėme televizijoje.
Be to, žiūrint antrą ar trečią kartą, atsiveria nauji sluoksniai. Pastebimos užuominos, kurios buvo paslėptos pirmame sezone, pranašystės, kurios išsipildė netikėtais būdais, ir subtilios detalės, kuriančios šio pasaulio istoriją. Tai kūrinys, kuris reikalauja dėmesio ir už jį atlygina.
Išvada: Žiema praėjo, bet pėdsakai liko
„Sostų karai“ pakeitė tai, ką laikome „gera televizija“. Jie iškėlė kartelę taip aukštai, kad daugelis vėlesnių bandymų sukurti „kitus Sostų karus“ (pvz., „Raganius“ ar „Žiedų valdovas: Galios žiedai“) susiduria su neišvengiamais palyginimais ir dažnai lieka šešėlyje. HBO sukūrė ne tik serialą, bet ir pasaulinę bendruomenę.
Nors diskusijos apie pabaigą vis dar gali būti karštos, negalima paneigti fakto: mes visi gyvenome Vesterose. Mes visi bijojome žiemos, visi nekentėme Džofrio ir visi sulaikę kvapą laukėme drakonų skrydžio. Tai buvo auksinis televizijos amžius, ir „Sostų karai“ buvo ryškiausias jo brangakmenis karūnoje. Ir net jei sniegas ištirpo, prisiminimai apie šią epinę kelionę išliks amžinai.