Ištarkite žodį „Upyna“ ir pabandykite įsivaizduoti. Ką matote? Galbūt seną, medžiais apaugusį Žemaitijos miestelį su didinga bažnyčia ant kalvos? O gal sraunią upę, vingiuojančią per pievas? O gal visai kitą vietovę, tyliai glūdinčią Telšių ar Vilkaviškio rajonų platybėse? Ir žinote ką? Visi šie vaizdiniai yra teisingi. Lietuva – stebuklų kraštas, kuriame vienas vardas gali slėpti kelias skirtingas istorijas, kelis skirtingus likimus. Upyna – vienas iš tokių vardų. Tai ne šiaip geografinis taškas žemėlapyje, o ištisas pasakojimų, legendų ir gyvosios atminties gobelenas, išaustas skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Leiskimės į kelionę po šias vietoves ir atraskime, kuo jos panašios ir kuo unikalios.
Karališkoji Upyna: Žemaitijos Perlas Šilalės Rajone
Be jokios abejonės, garsiausia ir daugiausiai istorijos vėjų mačiusi yra Upyna, įsikūrusi Šilalės rajone. Tai miestelis, kurio dvasia tokia stipri, jog atrodo, kad kiekvienas pastatas, kiekvienas takelis galėtų papasakoti šimtametes istorijas. Tai ne tik gyvenvietė – tai buvęs svarbus administracinis centras, pasienio tvirtovė ir kultūros židinys, kurio reikšmė toli peržengė savo ribas.
Istorijos vingiai: nuo pasienio iki kultūros centro
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Upynos vardas paminėtas dar XVI amžiuje, tačiau archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės čia gyveno gerokai anksčiau. Upynos reikšmė ypač išaugo, kai ji tapo svarbiu valsčiaus centru ir netgi karališkojo dvaro valda. Įsivaizduokite – čia virė gyvenimas, vyko teismai, rinkosi mokesčiai, o pats miestelis buvo savotiška regiono sostinė. Jo strateginė padėtis netoli tuometinės Prūsijos sienos lėmė ir nuolatinius pavojus. Upyna matė ir kryžiuočių antpuolius, ir švedų kariuomenės žygius, ir Napoleono armijos atsitraukimą. Kiekviena epocha paliko čia savo randą.
Ypač svarbūs Upynos istorijai yra XIX amžiaus sukilimai. Tiek 1831 m., tiek 1863 m. sukilimuose vietos gyventojai aktyviai dalyvavo kovoje už laisvę. Miestelio apylinkių miškuose būrėsi sukilėliai, vyko susirėmimai su caro kariuomene. Ši laisvės dvasia niekur nedingo ir XX amžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo Upynos apylinkės tapo aktyvios partizaninės kovos arena. Čia veikė Kęstučio apygardos partizanai, kovoję prieš sovietinę okupaciją. Ši skaudi, bet didvyriška istorijos dalis yra neatsiejama Upynos tapatybės dalis.
Tragiškas puslapis miestelio istorijoje – gausios žydų bendruomenės likimas. Iki Antrojo pasaulinio karo žydai sudarė reikšmingą Upynos gyventojų dalį, turėjo savo sinagogą, mokyklas, parduotuves ir amatininkų dirbtuves. Jų indėlis į miestelio ekonominį ir kultūrinį gyvenimą buvo milžiniškas. Deja, Holokaustas beveik visiškai sunaikino šią bendruomenę, palikdamas neužgyjančią žaizdą miestelio sieloje.
Dvasios tvirtovė: bažnyčia ir unikalus muziejus
Kalbant apie Upyną, neįmanoma nepaminėti dviejų jos dvasinių centrų – bažnyčios ir klebonijos muziejaus. Dabartinė medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, pastatyta 1835–1837 metais, yra ne tik maldos namai, bet ir išskirtinis medinės architektūros pavyzdys. Jos didingas, bet kartu jaukus siluetas dominuoja miestelio panoramoje. Viduje saugomi vertingi meno kūriniai, o pati bažnyčia mena ne vieną istorinį įvykį – nuo sukilėlių priesaikų iki iškilmingų atlaidų, sutraukiančių žmones iš plačių apylinkių.
Tačiau tikrasis Upynos stebuklas slypi šalia bažnyčios esančioje klebonijoje. Tai – garsusis Upynos muziejus, įkurtas ilgamečio klebono, šviesuolio Juozo Žemaičio (1926–2021) pastangomis. Tai nėra tiesiog muziejus. Tai – meilės savo kraštui, jo istorijai ir žmonėms manifestas. Kunigas J. Žemaitis dešimtmečius rinko, saugojo ir sistemino viską, kas susiję su Upyna ir jos apylinkėmis. Ekspozicija, išdėstyta net per du klebonijos aukštus ir aplinkinius pastatus, yra tiesiog stulbinanti.
- Etnografija: Čia galite pamatyti visą senojo kaimo gyvenimą – nuo autentiškų baldų, buities rakandų, audinių iki sudėtingų žemės ūkio padargų. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją, kurią kunigas su malonumu pasakodavo lankytojams.
- Istorija: Muziejuje surinkta gausybė dokumentų, nuotraukų, žemėlapių, pasakojančių apie Upynos valsčiaus istoriją, sukilimus, partizaninį judėjimą. Tai gyva, dokumentuota atmintis.
- Sakralinis menas: Atskira ekspozicijos dalis skirta religiniams paveikslams, skulptūroms, liturginiams reikmenims, kurie buvo išgelbėti iš naikinamų ar uždaromų bažnyčių sovietmečiu.
- Asmenybių kampelis: Kunigas J. Žemaitis skyrė daug dėmesio iš Upynos krašto kilusiems žymiems žmonėms – kunigams, menininkams, mokslininkams.
Šis muziejus – tai ne sustingusių eksponatų rinkinys, o gyvas organizmas, sukurtas vieno žmogaus pasiaukojimo dėka. Apsilankymas čia prilygsta kelionei laiku, kuri leidžia pajusti tikrąją Žemaitijos dvasią.
Kita Upyna: Telšių Rajono Paslaptis
Persikelkime į kitą Žemaitijos dalį, į Telšių rajoną. Čia, netoli vaizdingosios Virvytės upės, taip pat glūdi miestelis, vardu Upyna. Nors ji galbūt ne tokia garsi kaip jos bendravardė Šilalės rajone, jos istorija taip pat siekia senus laikus ir yra ne mažiau įdomi.
Telšių rajono Upyna taip pat minima nuo XVI amžiaus, buvo svarbus prekybos ir amatų taškas. Čia stovėjo didingas dvaras, priklausęs įvairioms garsioms giminėms. Nors iš paties dvaro mažai kas belikę, jo dvasia tebesklando virš senojo parko medžių. Kaip ir Šilalės Upyna, ši gyvenvietė taip pat buvo valsčiaus centras, turėjo savo bažnyčią, kuri, deja, per istorijos audras neišliko tokia, kokia buvo pastatyta iš pradžių. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia yra palyginti nauja, tačiau ji tęsia senas katalikiškas tradicijas.
Ši Upyna yra puikus pavyzdys, kaip panašus vardas ir istorinis kontekstas (valsčiaus centras, dvarvietė) gali sukurti panašią, bet kartu ir savitą vietovės tapatybę. Tai ramesnis, galbūt mažiau dramatiškų istorijos posūkių matęs miestelis, tačiau jame taip pat slypi savitas žavesys – ramybė, gamtos artumas ir išlikę senosios architektūros fragmentai.
Vardo Šaknis: Upė, Davusi Pradžią
Kodėl Lietuvoje yra kelios Upynos? Atsakymas slypi pačiame žodyje. „Upyna“ yra hidroniminės kilmės vietovardis, tiesiogiai susijęs su žodžiu „upė“. Mūsų protėviams buvo įprasta gyvenvietes pavadinti pagal ryškiausius gamtos objektus – ežerus, kalnus, ir, žinoma, upes. Upė buvo gyvybės šaltinis: vanduo, maistas, transporto kelias. Todėl nenuostabu, kad prie didesnių ar mažesnių upių įsikūrusios gyvenvietės gaudavo su ja susijusį vardą.
Yra ir konkreti upė, vardu Upyna. Tai dešinysis Šešuvies intakas, tekantis per Kelmės, Raseinių ir Tauragės rajonus. Nors ši upė tiesiogiai nesusijusi su Upynos miesteliais Šilalės ar Telšių rajonuose, ji puikiai iliustruoja patį vardo kilmės principą. Įdomu tai, kad pats priesagos „-yna“ variantas yra būdingas būtent Žemaitijai, kas paaiškina, kodėl ryškiausios Upynos koncentruotos būtent šiame regione. Kituose regionuose panašios kilmės vietovardžiai galėjo turėti kitokias priesagas, pavyzdžiui, Upininkai.
Taigi, vardas „Upyna“ yra lyg tiltas, jungiantis geografiją, istoriją ir kalbotyrą. Tai priminimas apie laikus, kai žmogaus ryšys su gamta buvo kur kas glaudesnis ir tiesioginis.
Mažosios Upynos ir Išvados
Be dviejų didžiųjų miestelių, Lietuvos žemėlapyje galima rasti ir daugiau vietų su šiuo vardu, pavyzdžiui, kaimą Vilkaviškio rajone. Kiekviena iš jų turi savo mažą istoriją, savo žmones ir savo likimą. Tai tik patvirtina, koks turtingas ir įvairus yra mūsų kraštas.
Ką mums šiandien sako Upynos vardas? Jis sako, kad negalima spręsti apie vietovę iš pirmo žvilgsnio ar vieno fakto. Upyna – tai ne viena, o kelios istorijos. Viena – apie didvyrišką kovą, kultūros išsaugojimą ir vieno žmogaus pasiaukojimą Žemaitijos pakrašty. Kita – apie ramesnį gyvenimą dvaro ir upės prieglobstyje. Trečia – apie pačią upę, kuri galbūt ir davė pradžią visiems šiems vardams.
Keliaudami po Lietuvą, neskubėkime pravažiuoti pro mažus miestelius su pažįstamais vardais. Sustokime. Įsiklausykime. Galbūt už to vardo slypi neįtikėtina istorija, kuri praturtins mus ir leis geriau suprasti, kas mes esame ir iš kur atėjome. Upyna – ar tai Šilalės, ar Telšių rajone – yra puiki vieta pradėti tokią atradimų kelionę. Tai vietos, kurios saugo ne tik daiktus, bet ir gyvą, pulsuojančią Lietuvos dvasią.