Sirija – tai vardas, kuris šiandien daugeliui asocijuojasi su karo žiaurumais, sugriautais miestais ir milijonais pabėgėlių. Tačiau už šios skaudžios dabarties slypi nepaprastai turtinga ir tūkstančius metų skaičiuojanti istorija. Tai žemė, kurioje gimė pirmosios civilizacijos, kur susitiko Rytų ir Vakarų kultūros, kur dykumų smėlynai saugo senovės miestų paslaptis, o alyvmedžių giraitės mena Biblijos laikus. Sirija – tai ne tik konflikto zona, bet ir vienas iš žmonijos civilizacijos lopšių, kurio dvasia, nepaisant visko, tebėra gyva.
Šiandienos Sirija – tai Artimųjų Rytų valstybė, besiribojanti su Turkija, Iraku, Jordanija, Izraeliu ir Libanu, turinti priėjimą prie Viduržemio jūros. Jos geografija tokia pat įvairi kaip ir istorija: nuo drėgnų pakrančių lygumų, derlingo Eufrato upės slėnio, vadinamo „derlinguoju pusmėnuliu“, iki atšiaurių dykumų ir Antilibano kalnų. Ši geografinė padėtis lėmė, kad Sirijos teritorija nuo seniausių laikų buvo svarbus prekybos ir kultūrinių mainų centras, nuolat traukęs galingesnių kaimynų dėmesį.
Civilizacijos lopšys: kelionė laiku atgal
Norint suprasti Siriją, būtina leistis į kelionę po jos praeitį. Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės čia gyveno jau paleolito amžiuje. Tačiau tikrasis civilizacijos žydėjimas prasidėjo bronzos amžiuje. Trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų čia klestėjo Eblos miestas-valstybė, kurio archyvuose rasta tūkstančiai molinių lentelių su dantiraščiu. Šie įrašai atskleidė sudėtingą administracinę sistemą, prekybinius ryšius su Mesopotamija ir Egiptu bei ankstyviausią žinomą dvikalbį žodyną. Ebla buvo ne mažiau svarbi nei jos amžininkės Šumero karalystės.
Kitas reikšmingas senovės Sirijos centras buvo Maris prie Eufrato upės. Jo karališkieji rūmai su daugiau nei 300 kambarių ir įspūdingomis freskomis stebina iki šiol. O Viduržemio jūros pakrantėje įsikūręs Ugarito miestas padovanojo pasauliui vieną svarbiausių išradimų – pirmąją pasaulyje abėcėlę, kuri tapo finikiečių, hebrajų, graikų ir lotynų rašto sistemų pirmtake. Būtent čia gimė idėja, kad garsą galima pažymėti vienu simboliu – principas, kuriuo remiasi dauguma šiuolaikinių rašto sistemų.
Vėlesniais amžiais Sirija tapo didžiųjų imperijų kovos lauku. Ją valdė hetitai, egiptiečiai, asirai, babiloniečiai, persai. 333 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis sutriuškino persus ir Sirija tapo helenistinio pasaulio dalimi. Po jo mirties ją valdė Seleukidų dinastija, įkūrusi tokius miestus kaip Antiochija (dabartinė Antakija Turkijoje), tapusį vienu svarbiausių Romos imperijos miestų.
Romėnų laikotarpis paliko ypač ryškų pėdsaką. Būtent tada iškilo Palmyros miestas-oazė, dar vadinamas „dykumos perlu“. Įsikūręs prekybos kelių kryžkelėje, jis pasakiškai praturtėjo iš karavanų prekybos. III amžiuje, Romos imperijai išgyvenant krizę, Palmyros karalienė Zenobija metė iššūkį pačiai Romai ir trumpam sukūrė galingą imperiją, nusidriekusią nuo Egipto iki Mažosios Azijos. Nors jos sukilimas buvo žiauriai numalšintas, Zenobijos vardas tapo Sirijos stiprybės ir nepriklausomybės troškimo simboliu. Kiti romėnų miestai, tokie kaip Bosra su puikiai išsilaikiusiu amfiteatru, ar Apamėja su įspūdinga kolonada, liudija apie tuometinį regiono klestėjimą.
Sirija taip pat yra nepaprastai svarbi krikščionybei. Būtent kelyje į Damaską apaštalas Paulius patyrė atsivertimą. Antiochija tapo vienu ankstyviausių krikščionybės centrų, kur Jėzaus sekėjai pirmą kartą buvo pavadinti krikščionimis. Sirų kalba, aramėjų kalbos dialektas, kuriuo, manoma, kalbėjo ir pats Jėzus, tapo svarbia liturgine kalba ir išliko gyva iki šių dienų kai kuriose Sirijos bendruomenėse, pavyzdžiui, Maalulos miestelyje.
Islamo aukso amžius ir Osmanų valdymas
VII amžiuje Siriją užkariavo arabų musulmonai. Šis įvykis pradėjo naują šalies istorijos etapą. 661 metais Damaskas tapo Omejadų kalifato – pirmosios didžiosios islamo imperijos – sostine. Miestas virto politiniu, kultūriniu ir ekonominiu centru, traukusiu mokslininkus, menininkus ir pirklius iš viso pasaulio. Omejadų didžioji mečetė Damaske, pastatyta krikščionių bazilikos vietoje, iki šiol laikoma vienu iš islamo architektūros šedevrų. Tai buvo kosmopolitiškas laikotarpis, kai musulmonai, krikščionys ir žydai gana taikiai sugyveno ir prisidėjo prie bendro klestėjimo.
Vėliau valdžią perėmus Abasidams ir sostinę perkėlus į Bagdadą, Sirijos reikšmė sumažėjo. Vėlesniais amžiais ją valdė įvairios dinastijos, šalis nukentėjo nuo kryžiuočių žygių, mongolų invazijų. Vienas iškiliausių šio laikotarpio miestų buvo Alepas (Halabas) – nenugalima tvirtovė ir gyvybingas prekybos centras, garsėjęs savo dengtais turgumis (soukais), kurie buvo didžiausi Artimuosiuose Rytuose.
Nuo XVI amžiaus pradžios iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Sirija keturis šimtmečius buvo Osmanų imperijos dalis. Šis laikotarpis atnešė santykinį stabilumą, tačiau kartu ir ekonominį bei kultūrinį sąstingį. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Osmanų imperijai, Sirija, kaip ir daugelis kitų arabų kraštų, tikėjosi išsvajotos nepriklausomybės. Tačiau slaptu Sykes-Picot susitarimu Didžioji Britanija ir Prancūzija pasidalijo Artimuosius Rytus įtakos zonomis. Sirija ir Libanas atiteko Prancūzijai, kuri čia įvedė savo mandatą.
Moderniosios Sirijos gimimas ir Assado era
Prancūzų valdymas, trukęs iki 1946 metų, buvo paženklintas nuolatinių sukilimų ir kovos už nepriklausomybę. Prancūzai sąmoningai skaldė Sirijos visuomenę, palaikydami mažumas (krikščionis, alavitus, drūzus) ir taip bandydami susilpninti arabų nacionalistinį judėjimą, kurio pagrindą sudarė sunitų dauguma. Ši „skaldyk ir valdyk“ politika paliko gilias žaizdas ir tapo vienu iš būsimų konfliktų šaltinių.
Iškovojus nepriklausomybę, Sirijos laukė neramus laikotarpis, kupinas karinių perversmų ir politinio nestabilumo. Šalyje stiprėjo panarabiškos ir socialistinės idėjos, kurias propagavo „Baath“ partija. 1963 m. ši partija įvykdė perversmą ir paėmė valdžią į savo rankas. Tačiau partijos viduje vyko kova tarp skirtingų frakcijų. Galiausiai, 1970 metais, po dar vieno vidinio perversmo, visą valdžią sutelkė gynybos ministras Hafezas al-Assadas, priklausęs alavitų religinei mažumai.
Hafezo al-Assado valdymas, trukęs tris dešimtmečius, pasižymėjo geležiniu kumščiu. Bet kokia opozicija buvo žiauriai slopinama, įvesta totali slaptųjų tarnybų kontrolė. Ryškiausias to pavyzdys – 1982 metų Hamos žudynės, kai kariuomenė, malšindama Musulmonų brolijos sukilimą, sugriovė didelę dalį senamiesčio ir nužudė, skirtingais vertinimais, nuo 10 000 iki 40 000 žmonių. Nepaisant represijų, Assado režimas sugebėjo užtikrinti šalyje stabilumą, plėtojo ekonomiką ir švietimą, o užsienio politikoje tapo svarbiu sovietų sąjungininku Artimuosiuose Rytuose ir aršiu Izraelio priešu. Po Hafezo mirties 2000 metais, valdžią paveldėjo jo sūnus Basharas al-Assadas. Iš pradžių su juo sietos reformų ir didesnės laisvės viltys, tačiau jos greitai žlugo.
Pilietinis karas: tragedija, sukrėtusi pasaulį
2011 metų pavasarį, įkvėpti „Arabų pavasario“ įvykių Tunise ir Egipte, Sirijos gyventojai taip pat išėjo į gatves, reikalaudami reformų ir demokratijos. Taikios demonstracijos prasidėjo pietiniame Daraa mieste, tačiau režimas, kaip ir anksčiau, atsakė brutalia jėga. Šis atsakas tik dar labiau įplieskė protestus, kurie netrukus peraugo į ginkluotą sukilimą, o vėliau – į visavertį, chaotišką ir daugialypį pilietinį karą.
Konfliktas greitai tapo nepaprastai sudėtingas. Prieš Assado režimą kovojo įvairios grupuotės: nuosaikesnė Laisvoji Sirijos armija, sudaryta daugiausia iš dezertyravusių karių, įvairios islamistų frakcijos, o vėliau ir tokios ekstremistinės teroristinės organizacijos kaip „Al-Nusra Front“ (susijusi su „Al-Qaeda“) ir „Islamo valstybė“ (ISIS), kuri 2014 metais užėmė didžiules Sirijos ir Irako teritorijas ir paskelbė kalifatą, vykdydama negirdėto žiaurumo nusikaltimus.
Į konfliktą įsitraukė ir išorės jėgos, paversdamos Siriją globalių galių kovos lauku. Iranas ir Rusija suteikė lemiamą karinę ir finansinę paramą Assado režimui, padėdami jam išlikti valdžioje. Tuo tarpu JAV, Turkija, Saudo Arabija ir Kataras rėmė įvairias sukilėlių grupuotes. Turkija taip pat įvykdė kelias karines operacijas Sirijos šiaurėje, siekdama kovoti su kurdų pajėgomis, kurias laiko teroristine organizacija. Sirijos kurdai, ilgą laiką buvę diskriminuojama mažuma, pasinaudojo chaosu ir šalies šiaurės rytuose sukūrė de facto autonominį regioną, tapdami svarbia jėga kovoje su ISIS.
Karo pasekmės – katastrofiškos. Žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Daugiau nei pusė šalies gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Milijonai tapo pabėgėliais kaimyninėse šalyse ir Europoje, sukeldami didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Šalies ekonomika ir infrastruktūra – visiškai sugriauta. Neįkainojama žala padaryta kultūros paveldui: smarkiai nukentėjo Alepo senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o ISIS teroristai sąmoningai sunaikino dalį unikalių Palmyros miesto griuvėsių.
Kultūros ir žmonių mozaika
Net ir karo nualinta Sirija išlieka nepaprastai įvairi kultūriškai ir etniškai. Didžiąją dalį gyventojų sudaro arabai, tačiau čia gyvena ir didelės kurdų, asirų (krikščionių), armėnų, turkmėnų ir čerkesų bendruomenės. Religinė panorama taip pat marga. Nors dauguma sirų yra musulmonai sunitai, šalyje gyvena ir didelės alavitų (prie kurių priklauso Assado klanas), šiitų, drūzų bendruomenės. Sirija taip pat yra viena seniausių krikščionybės žemių, kurioje išlikę įvairių konfesijų (graikų ortodoksų, melkitų, sirų ortodoksų) tikintieji.
Ši įvairovė atsispindi ir Sirijos virtuvėje, kuri laikoma viena geriausių Artimuosiuose Rytuose. Tokie patiekalai kaip kibbeh (bulguro ir maltos mėsos kukuliai), fattoush (duonos salotos), įvairūs mezze (užkandžiai) kaip humusas ar mutabal (baklažanų užtepėlė), grilyje kepta mėsa ir nepaprastai gardūs saldumynai su pistacijomis ir medumi yra neatsiejama sirų kultūros dalis. Svetingumas ir vaišingumas – pamatinės vertybės, kurių neišnaikino net karas.
Šiandien Sirija yra padalinta ir nuniokota. Nors aktyvūs kovos veiksmai daug kur nurimo, o Assado režimas, padedamas sąjungininkų, atgavo didžiosios dalies šalies kontrolę, tikroji taika dar labai toli. Šalis susiduria su milžiniškais iššūkiais: ekonomine krize, sankcijomis, sugriauta infrastruktūra ir būtinybe kažkaip susitaikyti su praeities žaizdomis. Ateitis išlieka miglota, tačiau Sirijos istorija moko, kad ši žemė ir jos žmonės pasižymi nepaprastu atsparumu. Kaip legendinis paukštis feniksas, Sirija per savo ilgą istoriją ne kartą kilo iš pelenų. Lieka tikėti, kad vieną dieną ji vėl sugebės tai padaryti, o jos miestų aikštėse vietoj šūvių aido vėl skambės vaikų juokas ir gyvybingų turgų šurmulys.