Kai išgirstame žodį „Sparta“, daugeliui prieš akis iškyla legendinio filmo „300“ vaizdai: bebaimiai, raumeningi kariai, riaumojantys „This is Sparta!“, ir karalius Leonidas, pasiaukojančiai stojantis prieš persų ordas. Nors Termopilų mūšis yra neatsiejama Spartos istorijos dalis, šis populiariosios kultūros paveikslas atskleidžia tik nedidelę ir gerokai romantizuotą tiesos dalį. Sparta buvo kur kas sudėtingesnis, įvairiapusiškesnis ir savotiškai unikalus reiškinys senovės Graikijos pasaulyje. Tai buvo valstybė, kurios visas gyvenimas, nuo gimimo iki mirties, buvo pajungtas vienam tikslui – sukurti tobulą pilietį-karį ir išlaikyti geležinę kontrolę. Pasinerkime į tikrąją Spartos istoriją, kuri yra žymiai įdomesnė už bet kokį mitą.
Likurgo Reformos: Pamatai Geležinei Tautai
Spartos išskirtinumo šaknys glūdi legendinio įstatymų leidėjo Likurgo (Lycurgus) reformose, kurios, manoma, buvo įgyvendintos apie IX–VII a. pr. Kr. Nors istorikai iki šiol ginčijasi, ar Likurgas buvo reali asmenybė, ar mitinis herojus, jo vardu pavadintos reformos, žinomos kaip Didžioji Rhetra (Didysis Nutarimas), visiškai transformavo Spartos visuomenę. Tai nebuvo tiesiog įstatymų rinkinys, o totali socialinės inžinerijos programa, siekusi trijų pagrindinių tikslų: lygybės (tarp pilnateisių piliečių), karinio parengtumo ir griežto asketizmo.
Likurgas, pasak legendos, perskirstė žemę lygiomis dalimis – vadinamaisiais „kleroi“ – visiems piliečiams, spartiečiams, taip panaikindamas turtinę nelygybę. Buvo uždrausta prabanga, įvesti geležiniai pinigai, kurie buvo nepatogūs ir beverčiai už Spartos ribų, taip apribojant prekybą ir išorinę įtaką. Bendri vyrų pietūs, vadinami „syssitia“, buvo privalomi. Čia kiekvienas spartietis turėjo kas mėnesį pristatyti nustatytą kiekį produktų. Negalėjimas to padaryti reiškė pilietinių teisių praradimą. Šios priemonės sukūrė uždarą, militarizuotą bendruomenę, kurioje asmeniniai interesai buvo visiškai pajungti valstybės gerovei.
Agogė: Nuo Vaikystės Iki Tobulo Kario
Garsiausias ir žiauriausias Spartos institutas buvo „agogė“ (agōgē) – privaloma valstybinė berniukų auklėjimo ir mokymo sistema. Spartiečio likimas būdavo nusprendžiamas vos jam gimus. Kiekvieną naujagimį apžiūrėdavo seniūnų taryba (Gerusija). Jei kūdikis būdavo silpnas ar turėdavo fizinių trūkumų, jį, pasak Plutarcho, numesdavo nuo Taigeto kalno skardžio. Išgyvenę berniukai iki septynerių metų augdavo šeimoje.
Sulaukę septynerių, jie būdavo atplėšiami nuo motinų ir perkeliami į kareivines, kur prasidėdavo negailestingas grūdinimas. Berniukai buvo skirstomi į būrius, vadovaujamus vyresnių jaunuolių. Jie miegodavo ant pačių pasidarytų nendrių patalų, vaikščiodavo basi bet kokiu oru ir visus metus vilkėdavo tik vieną ploną apsiaustą. Maisto duodavo specialiai per mažai, taip skatinant juos vogti. Tačiau pagautas vagis būdavo žiauriai baudžiamas – ne už pačią vagystę, o už tai, kad buvo pagautas. Tai turėjo ugdyti gudrumą, išradingumą ir slaptumą.
Fizinis lavinimas buvo agogės pagrindas: bėgimas, imtynės, disko ir ieties metimas. Tačiau ne mažiau svarbus buvo psichologinis parengimas. Berniukai buvo mokomi paklusti įsakymams be jokių klausimų, ištverti skausmą ir nepriteklius, kalbėti trumpai ir aiškiai (iš čia kilo terminas „lakoniškas“ kalbėjimas). Vyresni paaugliai kartais dalyvaudavo ir vadinamojoje „kripteijoje“ (krypteia) – savotiškoje slaptojoje policijoje. Jie naktimis slapstydavosi kaimo vietovėse ir be gailesčio žudydavo bet kurį kelyje pasitaikiusį helotą (valstybinį vergą), taip slopindami bet kokias sukilimo užuomazgas ir patys pereidami galutinį iniciacijos išbandymą. Sulaukęs 20 metų, jaunuolis tapdavo visaverčiu kariu, o 30-ies – pilnateisiu piliečiu, galinčiu dalyvauti tautos susirinkime.
Hoplitas: Nenugalima Karo Mašina
Agogės rezultatas buvo spartiečių hoplitas – drausmingiausias ir efektyviausias karys senovės pasaulyje. Jo ginkluotę sudarė ilga, maždaug 2,5–3 metrų ilgio ietis (dory), trumpas dviašmenis kardas (xiphos), bronzinis šalmas, krūtinės šarvai ir kojų apsaugos. Tačiau svarbiausias ir ikoniškiausias atributas buvo sunkus, apvalus skydas (aspis), ant kurio puikavosi raidė lambda (Λ), reiškianti Lakedemoną (oficialų Spartos pavadinimą).
Skydas buvo ne tik asmeninės apsaugos priemonė, bet ir visos falangos – rikiuotės, kurioje kariai stodavo petys į petį – sėkmės garantas. Kiekvieno kario skydas dengė ne tik jį patį, bet ir iš kairės stovintį bendražygį. Prarasti skydą mūšyje buvo didžiausia įmanoma gėda, nes tai reiškė, kad tu palikai rikiuotę ir išdavei savo draugus. Iš čia kilo garsusis posakis, kurį spartietės moterys sakydavo savo vyrams ir sūnums, išlydėdamos juos į karą: „Grįžk su skydu arba ant jo“ (t. y. nugalėtoju arba negyvas).
Spartiečių falangos drausmė ir sinchroniškumas buvo legendiniai. Prieš mūšį jie ramiai šukuodavosi savo ilgus plaukus – tai buvo ir ritualas, ir psichologinis ginklas, demonstruojantis jų panieką mirčiai. Jų pergalės, ypač Platėjos mūšyje (479 m. pr. Kr.), kur jungtinės graikų pajėgos, vadovaujamos spartiečių, galutinai sutriuškino persus, įtvirtino jų, kaip neprilygstamų sausumos karių, reputaciją šimtmečiams.
Spartos Moterys: Laisvesnės Nei Atėnietės
Vienas labiausiai stebinančių Spartos visuomenės aspektų – moterų padėtis. Priešingai nei kituose Graikijos poliuose, ypač Atėnuose, kur moterys gyveno izoliuotą gyvenimą ir neturėjo jokių teisių, Spartos moterys džiaugėsi stebėtina laisve ir pagarba. Jų pagrindinė pareiga valstybei buvo gimdyti stiprius, sveikus sūnus, būsimus karius.
Kad galėtų atlikti šią pareigą, mergaitės, kaip ir berniukai, gaudavo formalų išsilavinimą ir aktyviai sportuodavo: bėgiodavo, imtyniaudavo, mesdavo diską. Buvo manoma, kad tik stiprus kūnas gali pagimdyti stiprų palikuonį. Jos taip pat mokėsi muzikos, šokių ir poezijos. Spartietės galėjo paveldėti ir valdyti turtą, o kadangi vyrai didžiąją gyvenimo dalį praleisdavo kareivinėse ar karo žygiuose, būtent moterys tvarkė ūkį ir prižiūrėjo šeimos „kleroi“.
Jos garsėjo savo tiesumu, aštriu protu ir patriotizmu. Garsus anekdotas pasakoja apie Spartos karalienę Gorgo, kurios moteris iš Atikos paklausė, kodėl Spartos moterys vienintelės valdo savo vyrus. Gorgo atsakiusi: „Todėl, kad mes vienintelės gimdome tikrus vyrus“. Ši savigarba ir svarbos suvokimas darė Spartos moteris unikaliu reiškiniu patriarchaliniame senovės pasaulyje.
Socialinė Piramidė: Spartiečiai, Perioikai ir Helotai
Spartos visuomenė buvo griežtai stratifikuota ir rėmėsi trijų klasių sistema:
- Spartiečiai (Spartiates): Pilnateisiai piliečiai, sudarę valdantįjį karinį elitą. Jų buvo palyginti nedaug – klestėjimo laikotarpiu vos keli tūkstančiai. Jiems buvo draudžiama dirbti bet kokį fizinį darbą ar užsiimti prekyba. Visą jų gyvenimą sudarė karinis rengimas ir tarnyba valstybei.
- Perioikai (Perioikoi): „Aplinkiniai gyventojai“. Tai buvo laisvi žmonės, gyvenę aplink Spartą esančiuose miesteliuose. Jie nebuvo piliečiai ir neturėjo politinių teisių, tačiau tarnavo kariuomenėje kaip pagalbinės pajėgos. Perioikai buvo Spartos ekonomikos variklis – jie buvo amatininkai, pirkliai ir gamybininkai.
- Helotai (Helots): Valstybiniai vergai, daugiausia pavergti mesėniečiai. Jie buvo pririšti prie spartiečiams priklausančios žemės (kleroi) ir privalėjo atiduoti didžiąją dalį derliaus. Helotų buvo daug kartų daugiau nei spartiečių, todėl jie kėlė nuolatinę sukilimo grėsmę. Būtent baimė prieš helotus buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl visa Spartos sistema buvo orientuota į karą ir vidaus kontrolę. Spartiečiai reguliariai skelbdavo helotams karą, leisdami jaunimui (kripteijai) juos legaliai žudyti, taip įtvirtindami savo valdžią teroru.
Unikali Valdymo Sistema
Spartos politinė sistema, kurią gyrė tokie mąstytojai kaip Aristotelis, buvo sudėtingas mišinys, jungiantis monarchijos, oligarchijos ir demokratijos elementus.
- Du karaliai (Diarchija): Sparta turėjo du karalius iš dviejų skirtingų dinastijų – Agiadų ir Euripontidų. Jų pagrindinės funkcijos buvo karinė vadovybė ir religinės apeigos. Karo metu vienas karalius vesdavo armiją į žygį, o kitas likdavo Spartoje.
- Gerusija (Gerousia): Seniūnų taryba, kurią sudarė 28 nariai, vyresni nei 60 metų, renkami iki gyvos galvos, ir du karaliai. Gerusija rengdavo įstatymų projektus ir veikė kaip aukščiausiasis teismas.
- Eforai (Ephors): Penki magistratai, renkami vieneriems metams iš visų piliečių. Eforai turėjo milžinišką galią: jie prižiūrėjo karalių veiklą (galėjo juos teisti ir nušalinti), šaukė Gerusijos ir Apelos posėdžius, kontroliavo agogę ir valstybės finansus.
- Apela (Apella): Tautos susirinkimas, kuriame dalyvavo visi pilnateisiai spartiečiai nuo 30 metų. Apela balsuodavo už arba prieš Gerusijos pateiktus siūlymus, tačiau negalėjo jų keisti ar siūlyti naujų. Balsavimas vykdavo primityviai – šaukimu, o eforai pagal triukšmo lygį spręsdavo, kuri pusė nugalėjo.
Kritimas ir Palikimas
Nepaisant savo galios, Sparta nebuvo amžina. Jos griežta sistema turėjo ir Achilo kulną. Pagrindinė problema buvo „oliganthropia“ – nuolat mažėjantis piliečių (spartiečių) skaičius. Dėl nuolatinių karų, griežtų pilietybės suteikimo taisyklių ir ekonominių sunkumų (praradus kleros, būdavo prarandamos ir pilietinės teisės) pilnateisių karių gretos nuolat retėjo.
Lemiamas smūgis buvo suduotas 371 m. pr. Kr. Leuktros mūšyje. Čia Tėbų karvedys Epaminondas, panaudojęs inovatyvią taktiką, sutriuškino nenugalima laikytą spartiečių armiją. Šis pralaimėjimas ne tik sugriovė Spartos karinį mitą, bet ir lėmė Mesenijos praradimą – helotai tapo laisvi, o Sparta neteko savo ekonominio pagrindo. Nuo šio momento Sparta prarado savo dominavimą Graikijoje ir pamažu virto antrarūšiu poliu, kol galiausiai buvo įtraukta į Romos imperijos sudėtį.
Vis dėlto Spartos palikimas gyvuoja iki šių dienų. Žodis „spartietiškas“ tapo asketizmo, disciplīnos ir ištvermės sinonimu. Jų pasiaukojimas, ypač Termopiluose, įkvepia drąsos ir patriotizmo pavyzdžiu. Spartos socialinė ir politinė sistema tapo tyrinėjimų objektu, įtakojusiu Vakarų politinę mintį. Ji primena mums apie tai, kokia galinga, bet kartu ir kokia trapi gali būti visuomenė, paaukojusi viską vardan vieno, geležinio tikslo.