Kai ištariame vardą „Šekspyras“, mintyse iškyla ne tik vieno žmogaus portretas. Tai – ištisa epocha, literatūrinė revoliucija ir nesibaigiantis klausimų srautas. Viljamas Šekspyras (William Shakespeare) nėra tiesiog dramaturgas; jis – Vakarų kultūros pamatas, žodžio magas, kurio kūryba jau daugiau nei keturis šimtmečius tebejaudina, moko ir provokuoja žiūrovus bei skaitytojus visame pasaulyje. Jo plunksnai priklauso garsiausios visų laikų tragedijos, komedijos ir sonetai, o frazės, tokios kaip „Būti ar nebūti“, tapo neatsiejama globalios kultūros dalimi. Bet kas iš tiesų slėpėsi už šio legendinio vardo? Panirkime į paslaptingą ir nepaprastai turtingą Šekspyro pasaulį.
Nuo Stratfordo iki Londono: Paslaptinga Genijaus Pradžia
Viljamas Šekspyras gimė 1564 metais, Stratforde prie Eivono – nedideliame, bet klestinčiame Anglijos prekybos miestelyje. Tiksli gimimo data nėra žinoma, tačiau tradiciškai laikoma balandžio 23-ioji, kuri, ironiška, yra ir jo mirties data 1616 metais. Jo tėvas, Džonas Šekspyras, buvo sėkmingas pirštinių meistras ir prekybininkas, aktyviai dalyvavęs miesto valdyme ir netgi tapęs meru. Motina, Meri Arden, kilusi iš senos ir gerbiamos žemvaldžių giminės. Tokia kilmė leido jaunajam Viljamui gauti solidų išsilavinimą vietinėje gimnazijoje (King’s New School), kur jis neabejotinai studijavo lotynų kalbą, klasikinius autorius, tokius kaip Ovidijus ir Plautas, retoriką bei logiką. Šios studijos padėjo tvirtus pamatus jo vėlesnei literatūrinei karjerai.
Tačiau po mokyklos baigimo Šekspyro biografijoje atsiveria didžiulė spraga, vadinamieji „dingę metai“ (maždaug 1585–1592 m.). Istorikai neturi jokių patikimų duomenų, ką jis veikė šiuo laikotarpiu. Būdamas aštuoniolikos, jis vedė aštuoneriais metais vyresnę Aną Hatavej (Anne Hathaway), su kuria susilaukė trijų vaikų: dukters Suzanos ir dvynių Hamneto bei Džuditos. Sūnaus Hamneto mirtis, sulaukus vos vienuolikos metų, manoma, paliko gilų randą dramaturgo sieloje ir galbūt įkvėpė kai kuriuos tragiškus jo kūrinių motyvus.
Ką gi jis veikė per tuos septynerius metus? Hipotezių gausu, ir kiekviena jų piešia vis kitokį būsimo genijaus paveikslą. Vieni tyrinėtojai mano, kad jis galėjo dirbti mokytoju kaime, kiti – kad prisijungė prie keliaujančių aktorių trupės ir taip susipažino su teatro virtuve. Yra netgi versijų, kad jis galėjo tarnauti kariuomenėje arba slapta keliauti po Europą. Nors tiesos greičiausiai niekada nesužinosime, būtent ši paslaptis suteikia jo figūrai dar daugiau mistikos ir peno vaizduotei.
Londono Scenos Užkariavimas ir „Globe“ Teatras
Apie 1592 metus Šekspyras jau buvo Londone – triukšmingame, gyvybingame ir pavojingame metropolyje, kuris tapo jo kūrybinės veiklos epicentru. Jis greitai įsiliejo į teatro pasaulį, ir ne bet kaip, o su trenksmu. Pirmasis rašytinis jo paminėjimas Londono literatūriniuose sluoksniuose yra gana kandus – dramaturgas Robertas Grynas savo pamflete pavadino jį „išsišokėle varna“ (an upstart Crow), kuri puikuojasi svetimomis plunksnomis. Šis pavydus komentaras tik įrodo, kad Šekspyras jau buvo tapęs pastebimu ir sėkmingu autoriumi, keliančiu pavydą konkurentams.
Jo karjera klostėsi neįtikėtinai sėkmingai. Jis buvo ne tik dramaturgas, bet ir aktorius bei vienas iš garsiausios to meto teatro trupės „Lordo Šambeliono Vyrai“ (Lord Chamberlain’s Men), vėliau pervadintos į „Karaliaus Vyrus“ (King’s Men), dalininkų. Būti trupės akcininku reiškė gauti dalį pelno, o tai leido Šekspyrui tapti ne tik garsiu menininku, bet ir pasiturinčiu verslininku.
1599 metais trupė pastatė legendinį „Globe“ teatrą – medinį, aštuonkampio formos pastatą po atviru dangumi, talpinusį iki 3000 žiūrovų. Tai buvo Šekspyro kūrybos namai. Čia įvyko didžiausių jo šedevrų – „Hamleto“, „Otelo“, „Karaliaus Lyro“, „Makbeto“ – premjeros. Elžbietos laikų teatras buvo nepaprastai demokratiška vieta: parterio bilietai kainavo vos vieną pensą, todėl spektaklius galėjo stebėti ir patys vargingiausi miestiečiai, vadinamieji „groundlings“, kurie stovėdami valgydavo, gerdavo, garsiai komentuodavo veiksmą ir nevengdavo į sceną sviesti maisto likučių, jei spektaklis nepatikdavo. Šekspyras turėjo rašyti taip, kad sudomintų ir išprususį aristokratą, ir neraštingą darbininką. Galbūt tai viena iš jo genialumo paslapčių – gebėjimas sujungti aukštąją poeziją su žemišku humoru, filosofines įžvalgas su įtampos kupinu veiksmu.
Kūrybos Viršukalnės: Nuo Komedijų Iki Didžiųjų Tragedijų
Šekspyro kūrybinį palikimą sudaro maždaug 39 pjesės, 154 sonetai ir kelios poemos. Jo darbus įprasta skirstyti į tris pagrindinius žanrus: komedijas, istorines dramas ir tragedijas.
Komedijos ir Romantinės Pjesės
Ankstyvasis Šekspyro kūrybos periodas pasižymi linksmomis, optimistiškomis komedijomis. Tokie kūriniai kaip „Užsispyrėlės sutramdymas“, „Vasarvidžio nakties sapnas“ ar „Dvyliktoji naktis“ žavi savo sąmoju, painiais siužetais, kuriuose dažnai pasitaiko persirengimo ir tapatybės sumaišymo motyvų. Tačiau net ir linksmiausiose jo komedijose slypi gilesnės temos: meilės prigimtis, socialinės normos, lyčių vaidmenys. Šekspyras tyrinėja meilę visomis jos formomis – nuo aistringos ir pavydžios iki tyros ir idealistinės. Jo moterų personažai – Beatričė, Rozalinda, Viola – yra nepaprastai stiprios, protingos ir savarankiškos asmenybės, gerokai pranokstančios savo epochą.
Istorinės Kronikos
Šekspyras buvo ir aistringas istorijos metraštininkas. Jo istorinės dramos, tokios kaip „Ričardas III“, „Henrikas IV“ ar „Henrikas V“, nebuvo tik sausas faktų atpasakojimas. Tai buvo galingi politiniai kūriniai, tyrinėjantys valdžios mechanizmus, karaliaus atsakomybę, patriotizmą ir Anglijos nacionalinės tapatybės formavimąsi. Pjesėje „Ričardas III“ jis sukūrė vieną įsimintiniausių piktadarių literatūros istorijoje – charizmatišką, bet negailestingą tironą, pasiryžusį padaryti bet ką dėl karūnos. Šios pjesės buvo ne tik menas, bet ir savotiška Tiudorų dinastijos propagandos priemonė, įtvirtinanti jų teisę į sostą.
Didžiosios Tragedijos
Brandžiausias Šekspyro kūrybos etapas – tai didžiųjų tragedijų metas. Būtent čia atsiskleidžia visa jo genialumo gelmė. „Hamletas“, „Otelas“, „Karalius Lyras“ ir „Makbetas“ – tai keturi stulpai, ant kurių laikosi Vakarų dramaturgijos tradicija. Kiekviena iš šių pjesių nagrinėja fundamentalius žmogiškosios būties klausimus.
- „Hamletas“ kelia keršto, proto ir beprotybės, gyvenimo prasmės klausimus. Legendinis Hamleto monologas „Būti ar nebūti“ tapo visuotiniu egzistencinės abejonės simboliu.
- „Otelas“ – tai sukrečianti pavydo ir manipuliacijų studija, parodanti, kaip lengvai galima sugriauti pasitikėjimą ir meilę, paverčiant didvyrį monstru.
- „Karalius Lyras“ tyrinėja senatvės, išdavystės ir kančios temas. Tai apokaliptinis pasakojimas apie karalių, kuris, atstumtas savo dukterų, praranda ne tik karalystę, bet ir protą, tačiau audros viduryje atranda tikrąją žmogiškumo esmę.
- „Makbetas“ – tai tamsi ir kraupi istorija apie beribį valdžios troškimą, kuris nuveda į tironiją ir visišką moralinį nuopuolį.
Šekspyro tragedijų herojai nėra vienareikšmiški. Jie – sudėtingos asmenybės, turinčios vadinamąją „tragiškąją klaidą“ (hamartia) – charakterio trūkumą, kuris, susidūrus su negailestingu likimu, juos pražudo. Būtent šis psichologinis gilumas ir universalumas daro jo tragedijas nemarias.
Žodžio Alchemikas ir Anglų Kalbos Novatorius
Šekspyro įtaka neapsiriboja vien teatru. Jis buvo tikras kalbos burtininkas. Manoma, kad jis anglų kalbą praturtino maždaug 1700 naujų žodžių, kurių daugelis vartojami iki šiol (pavyzdžiui, „eyeball” (akies obuolys), „swagger” (pasipūtimas), „lonely” (vienišas)). Jis nebijojo eksperimentuoti: jungė žodžius, daiktavardžius paversdavo veiksmažodžiais, kūrė naujas frazes ir posakius, kurie tapo anglų kalbos idiomomis.
Jis meistriškai valdė jambinį pentametrą – penkių pėdų eilutę, kurioje kirčiuotas skiemuo seka po nekirčiuoto. Šis ritmas, artimas natūraliam širdies plakimui, suteikė jo eilėms muzikalumo ir galios. Tačiau Šekspyras nebuvo formalistas. Jis laisvai kaitaliojo eiliuotą kalbą (blank verse) su proza, taip pabrėždamas personažų socialinę padėtį ar emocinę būseną: kilmingieji dažniausiai kalba eilėmis, o prasčiokai – proza.
Paskutiniai Metai ir Amžinas Palikimas
Apie 1613 metus, po to, kai per spektaklį sudegė „Globe“ teatras, Šekspyras grįžo į gimtąjį Stratfordą, kur kaip turtingas ir gerbiamas pilietis praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Jis mirė 1616 m. balandžio 23 d. ir buvo palaidotas Švč. Trejybės bažnyčioje. Ant jo antkapio iškaltas prakeiksmas tam, kas išdrįs pajudinti jo kaulus – galbūt tai paskutinis dramaturgo pokštas, o gal rimtas bandymas apsisaugoti nuo kapų plėšikų.
Šekspyro genialumas nebuvo iš karto visuotinai pripažintas taip, kaip šiandien. Nors savo laikais jis buvo populiarus, tik XVIII ir XIX amžiuose, ypač romantizmo epochoje, jis buvo iškeltas į literatūros dievų panteoną. Šiandien jo kūriniai verčiami į visas pagrindines pasaulio kalbas, statomi įvairiausių stilių teatruose, adaptuojami kinui, operai ir baletui.
Kodėl Šekspyras tebėra aktualus XXI amžiuje? Todėl, kad jis rašė ne apie Elžbietos laikų Angliją, o apie žmogiškąją prigimtį. Jo personažų išgyvenamos aistros – meilė, neapykanta, pavydas, garbės troškimas, baimė, viltis – yra universalios ir amžinos. Jis tyrinėjo pačias tamsiausias sielos gelmes, bet niekada neprarado tikėjimo žmogiškumu. Skaitydami ar žiūrėdami Šekspyrą, mes atpažįstame save – savo abejones Hamlete, savo pavydą Otele, savo puikybę Lyre. Jo kūryba – tai veidrodis, kuriame atsispindi visa sudėtinga ir prieštaringa žmonijos istorija. Kol žmonės mylės, kentės ir svajos, tol Viljamo Šekspyro balsas skambės scenose ir širdyse, primindamas, kad „visas pasaulis – scena“.