Vasara – tai metas, kai gamta atgyja, o mes skubame mėgautis saule, šiluma ir jos teikiamomis gėrybėmis. Tačiau šį idilišką paveikslą dažnai sudrumsčia dryžuotas ir zvimbiantis nekviestas svečias – vapsva. Daugeliui vien mintis apie šį vabzdį kelia nerimą, baimę ir susierzinimą. Vapsvos siejamos su skausmingais įgėlimais, sugadintais piknikais ir įkyriu zyzimu aplink saldžius gėrimus. Vis dėlto, ar kada susimąstėte, kad šis mažas plėšrūnas yra kur kas daugiau nei tik gamtos klaida? Tiesa ta, kad vapsvų pasaulis yra neįtikėtinai sudėtingas, įvairus ir gyvybiškai svarbus mūsų ekosistemai. Atėjo laikas pažvelgti į vapsvas iš arčiau, suprasti jų elgesį, įvertinti jų teikiamą naudą ir išmokti sugyventi taikiai, sumažinant konfliktų riziką.
Šiame išsamiame straipsnyje panersime į vapsvų karalystę. Išsiaiškinsime, kas jos tokios, kuo skiriasi nuo bičių ir širšių, kaip atrodo jų gyvenimo ciklas ir socialinė struktūra. Atraskime stebinančią jų naudą sodui ir gamtai, išmokime tinkamai elgtis susidūrus su jomis ir sužinokime, ką daryti, jei vis dėlto nepavyko išvengti skausmingo įgėlimo. Pasiruoškite pakeisti savo požiūrį į vieną labiausiai nesuprastų vabzdžių mūsų aplinkoje.
Kas yra vapsva? Biologinė įvairovė ir painiava su kitais vabzdžiais
Pirmiausia, svarbu suprasti, kad terminas „vapsva“ yra labai platus. Moksliškai jos priklauso plėviasparnių (Hymenoptera) būriui, kaip ir bitės bei skruzdėlės. Pasaulyje priskaičiuojama dešimtys tūkstančių vapsvų rūšių, tačiau dauguma jų yra pavienės ir žmogui retai pastebimos. Mūsų baimę ir susidomėjimą dažniausiai kelia socialiosios vapsvos, priklausančios Vespidae šeimai. Būtent jos stato didelius popierinius lizdus ir gyvena kolonijomis.
Lietuvoje dažniausiai sutinkamos yra paprastoji vapsva (Vespula vulgaris) ir vokiškoji vapsva (Vespula germanica). Jos abi pasižymi ryškiu geltonos ir juodos spalvos raštu, liaunu liemeniu ir, skirtingai nei bitės, lygiu, plaukeliais nepadengtu kūneliu. Būtent šis lieknas „juosmuo“ tarp krūtinės ir pilvelio yra vienas ryškiausių skiriamųjų vapsvų bruožų.
Vapsva, bitė ar širšė: kaip atskirti?
Nors iš pirmo žvilgsnio šie vabzdžiai gali atrodyti panašūs, jų skirtumai yra esminiai. Gebėjimas juos atskirti padės ne tik geriau suprasti jų elgesį, bet ir išvengti nereikalingos panikos.
- Kūno forma ir spalva: Vapsvos yra lieknos, jų kūnas lygus, blizgus, o spalvos – ryškiai geltona ir juoda. Bitės, priešingai, yra stambesnės, apvalesnės ir padengtos tankiais plaukeliais, kurie padeda rinkti žiedadulkes. Jų spalvos dažniausiai yra blankesnės, rusvai auksinės ir juodos. Kamanės – dar stambesnės ir pūkuotesnės už bites.
- Mityba: Tai vienas svarbiausių skirtumų. Bitės yra vegetarės – jos minta nektaru ir žiedadulkėmis. Tuo tarpu vapsvos yra plėšrūnės ir mėsėdės. Suaugusios vapsvos mėgsta saldumynus (nektarą, prinokusius vaisius, uogienes, gėrimus), tačiau savo lervoms jos medžioja kitus vabzdžius – muses, vikšrus, vorus. Štai kodėl vapsvos taip dažnai sukasi aplink mūsų maistą lauke.
- Geluonis: Bitės geluonis yra dantytas, todėl įgėlusi ji negali jo ištraukti ir miršta. Vapsvos geluonis yra lygus, todėl ji gali gelti kelis kartus iš eilės, nepadarydama sau jokios žalos.
- Lizdai: Bičių aviliai yra sudaryti iš vaško korių. Vapsvos savo lizdus konstruoja iš medžiagos, primenančios popierių. Jos smulkina medieną, sumaišo ją su seilėmis ir iš šios masės lipdo sudėtingas, daugiaaukštes struktūras.
Atskirai reikėtų paminėti širšę (Vespa crabro), dar vadinamą širšuolu. Tai didžiausia Lietuvoje gyvenanti vapsvų rūšis. Širšės yra gerokai stambesnės už įprastas vapsvas, jų galva ir krūtinė turi rausvai rudų atspalvių, o zvimbimas yra kur kas žemesnis ir galingesnis. Nors jų išvaizda kelia didelę baimę, širšės yra santykinai taikesnės už mažąsias savo giminaites. Jos rečiau puola žmones, nebent jaučia tiesioginę grėsmę savo lizdui.
Vapsvų gyvenimo ciklas ir socialinė struktūra
Socialiųjų vapsvų kolonijos gyvenimas yra trumpas, bet nepaprastai intensyvus ir organizuotas. Viskas prasideda pavasarį ir baigiasi su pirmaisiais šalčiais rudenį.
Pavasaris: Karalienės pabudimas. Iš žiemos miego, kurį praleido pasislėpusi saugioje vietoje (pvz., po medžio žieve ar pastogėje), pabunda apvaisinta jauna motinėlė. Ji yra vienintelė kolonijos narė, išgyvenusi žiemą. Jos pirmasis uždavinys – surasti tinkamą vietą naujam lizdui. Tai gali būti apleista graužiko ola, palėpė, malkinė ar tiesiog medžio šaka. Radusi vietą, ji viena pati pradeda statyti pradinį lizdą – kelias akutes, kuriose padeda pirmuosius kiaušinėlius.
Lizdo statyba ir pirmosios darbininkės. Kol iš kiaušinėlių vystosi lervos, motinėlė viena jas maitina sumedžiotais vabzdžiais ir rūpinasi lizdu. Išsiritusios pirmosios vapsvos darbininkės (visos jos yra sterilios patelės) perima visus darbus: plečia lizdą, ieško maisto, maitina lervas ir naująją kartą, gina koloniją nuo priešų. Nuo šio momento karalienės vienintelis darbas – dėti kiaušinėlius. Lizdas, pagamintas iš sukramtytos medienos masės, yra tikras architektūros stebuklas – lengvas, tvirtas ir puikiai izoliuojantis temperatūrą.
Vasara: Kolonijos klestėjimas. Vasaros viduryje vapsvų kolonija pasiekia savo piką. Priklausomai nuo rūšies ir sąlygų, lizde gali gyventi nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių individų. Visuomenė veikia kaip puikiai suderintas mechanizmas. Darbininkės nenuilstamai medžioja vabzdžius lervoms maitinti. Įdomu tai, kad suaugusios vapsvos negali virškinti kieto maisto. Jos sumedžiotą grobį susmulkina ir atryja lervoms, o šios, savo ruožtu, išskiria saldų, daug angliavandenių turintį sekretą, kuriuo maitinasi suaugusios darbininkės. Tai savotiška simbiozė kolonijos viduje.
Ruduo: pabaigos pradžia. Artėjant rudeniui, kolonijos elgesys keičiasi. Karalienė pradeda dėti ne tik darbininkių, bet ir reprodukcinių individų – patinų (tranų) ir jaunų, vaisingų patelių (būsimų karalienių) kiaušinėlius. Išsiritę tranai ir jaunos motinėlės palieka lizdą ir poruojasi su individais iš kitų kolonijų. Po poravimosi patinai greitai miršta. Senoji karalienė, išsekusi po intensyvaus sezono, taip pat miršta. Darbininkės, nebeturėdamos lervų, kurias reikia maitinti, ir negaudamos iš jų saldaus sekreto, ima desperatiškai ieškoti kitų angliavandenių šaltinių. Būtent todėl vėlyvą vasarą ir rudenį vapsvos tampa ypač įkyrios, lįsdamos prie uogienių, vaisių, saldžių gėrimų. Jos tampa irzlesnės ir agresyvesnės. Su pirmaisiais šalčiais miršta visos likusios darbininkės. Žiemoti lieka tik apvaisintos jaunos motinėlės, kurios pavasarį pradės naują ciklą.
Vapsvų nauda ekosistemai: daugiau nei kenkėjai
Nors vapsvų reputacija prasta, jų vaidmuo gamtoje yra nepaprastai svarbus. Jei vapsvos staiga išnyktų, susidurtume su rimtomis ekologinėmis problemomis. Jų nauda pasireiškia keliomis pagrindinėmis kryptimis.
Natūrali kenkėjų kontrolė
Tai pati svarbiausia vapsvų funkcija. Jos yra vienos efektyviausių plėšrūnių vabzdžių pasaulyje. Per sezoną viena vidutinio dydžio vapsvų kolonija gali sumedžioti kelis kilogramus vabzdžių! Jų racioną sudaro daugybė sodo ir daržo kenkėjų:
- Vikšrai: Kopūstinių baltukų, obuolinių kandžių ir kitų drugių vikšrai, kurie niokoja derlių.
- Amarai: Vapsvos aktyviai medžioja amarus, saugodamos augalus nuo šių sulčių siurbikų.
- Musės: Jos yra svarbus vapsvų maisto šaltinis, taip padedant reguliuoti musių populiaciją.
- Vabalų lervos ir kiti smulkūs vabzdžiai.
Iš esmės, vapsvos yra nemokami, ekologiški ir nepaprastai veiksmingi sodo sanitarai. Jos atlieka darbą, kuriam atlikti ūkininkai ir sodininkai dažnai naudoja cheminius pesticidus, taip saugodamos mūsų aplinką nuo taršos.
Apulkinimas
Nors vapsvos nėra tokios efektyvios apdulkintojos kaip bitės, nes neturi plaukelių, prie kurių priliptų žiedadulkės, jos vis tiek prisideda prie šio proceso. Lankydamos žiedus ir gerdamos nektarą (ypač pavasarį ir rudenį), jos perneša dalį žiedadulkių nuo vieno augalo ant kito. Kai kurios augalų rūšys, pavyzdžiui, tam tikros orchidėjos, yra prisitaikiusios, kad jas apdulkintų būtent vapsvos.
Sanitarinė funkcija
Vapsvos nevengia ir dvėselienos. Jos padeda greičiau suardyti smulkių gyvūnų gaišenas, taip atlikdamos svarbią sanitarinę funkciją ir užkirsdamos kelią ligų plitimui.
Kai vapsvos tampa problema: kaip apsisaugoti ir ką daryti įgėlus
Nepaisant visos naudos, artima vapsvų kaimynystė gali būti pavojinga, ypač jei namuose yra alergiškų žmonių ar mažų vaikų. Svarbiausia – prevencija ir ramus elgesys.
Kaip išvengti nepageidaujamos kaimynystės?
Pavasarį, kai karalienės ieško vietos lizdui, atidžiai apžiūrėkite palėpes, sandėliukus, malkines, vaikų žaidimų namelius. Užsandarinkite plyšius ir skyles pastatų sienose, pro kurias vapsvos galėtų patekti į vidų. Jei pamatėte pradedamą sukti lizdą (jis būna golfo kamuoliuko dydžio), jį atsargiai pašalinti yra daug lengviau nei vėliau kovoti su visa kolonija.
Vasarą nepalikite lauke atidengto saldaus maisto, gėrimų. Vaisių likučius ir kitas atliekas išmeskite į sandariai uždaromas šiukšliadėžes. Prieš gerdami iš skardinės ar butelio, patikrinkite, ar į vidų neįlindo vapsva.
Elgesys susidūrus su vapsva
Auksinė taisyklė – jokios panikos. Vapsvos retai gelia be priežasties. Jos tampa agresyvios, kai jaučiasi užpultos arba gina savo lizdą. Jei aplink jus skraido viena vapsva, greičiausiai ją domina jūsų maistas ar gėrimas. Nemojuokite rankomis, nebandykite jos priploti. Staigūs judesiai vabzdį išgąsdins ir išprovokuos gintis. Tiesiog ramiai, lėtais judesiais pasitraukite į šalį. Jei netyčia atsidūrėte arti lizdo, nedelsdami ramiai atsitraukite, neatsukdami nugaros.
Vapsvos įgėlimas: pirmoji pagalba ir pavojai
Jei vis dėlto įgėlimo išvengti nepavyko, svarbu žinoti, kaip elgtis. Vapsvos įgėlimas yra skausmingas, sukelia tinimą, paraudimą ir niežulį. Šie simptomai paprastai praeina per kelias valandas ar dienas.
Pirmoji pagalba po įgėlimo:
- Nuplaukite įgėlimo vietą vandeniu ir muilu, kad išvengtumėte infekcijos.
- Uždėkite šaltą kompresą (ledo kubelius, suvyniotus į rankšluostį, ar šaltą daiktą). Šaltis sumažins skausmą ir tinimą.
- Jei niežulys stiprus, galima patepti antihistamininiu tepalu.
- Galima išgerti nereceptinių vaistų nuo skausmo (pvz., ibuprofeno).
Didžiausias pavojus yra anafilaksinė reakcija – stipri alerginė reakcija vapsvos nuodams. Ji pasireiškia maždaug 1-3% žmonių ir gali būti pavojinga gyvybei. Jei po įgėlimo pasireiškė bent vienas iš šių simptomų, nedelsdami kvieskite greitąją pagalbą telefonu 112:
- Pasunkėjęs kvėpavimas, dusulys, švokštimas.
- Veido, liežuvio, gerklės tinimas.
- Galvos svaigimas, sąmonės praradimas.
- Greitas, silpnas pulsas.
- Išplitęs odos bėrimas (dilgėlinė).
- Pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai.
Žmonės, kurie žino apie savo alergiją, privalo su savimi nešiotis adrenalino (epinefrino) autoinjektorių ir mokėti juo naudotis.
Įdomūs ir mažai žinomi faktai apie vapsvas
- Atpažįsta veidus: Moksliniai tyrimai parodė, kad kai kurios vapsvų rūšys geba atpažinti ir atsiminti individualius žmonių veidus.
- Popieriaus išradėjos: Manoma, kad žmonės popieriaus gamybos idėją nusižiūrėjo būtent nuo vapsvų, stebėdami, kaip jos iš medienos masės konstruoja savo lizdus.
- Vapsvos „gegutės“: Egzistuoja vapsvų rūšys, kurios pačios nestato lizdų, o savo kiaušinėlius deda į kitų vapsvų lizdus, paversdamos šeimininkes savo palikuonių auklėmis.
- Ne visos vapsvos socialios: Nors mes geriausiai pažįstame socialiąsias vapsvas, didžioji dauguma (per 90%) vapsvų rūšių pasaulyje yra vienišės. Patelė sumedžioja grobį (pvz., vorą ar vikšrą), jį paralyžiuoja, nutempia į urvelį, padeda ant jo kiaušinėlį ir uždaro angą. Išsiritusi lerva turi paruoštą gyvą maisto atsargą.
Pabaigos žodis: gerbti, o ne bijoti
Vapsvos – neabejotinai sudėtingi ir daugialypiai sutvėrimai. Jos nėra nei absoliutus blogis, nei absoliutus gėris. Jos yra natūralios gamtos dalis, atliekanti savo svarbų vaidmenį. Vietoj aklos baimės ir noro sunaikinti kiekvieną pasitaikiusią, stenkimės jas suprasti. Įvertinkime jų, kaip nenuilstančių sodo tvarkdarių, indėlį, saugant mūsų augalus nuo kenkėjų. Išmokime tinkamai elgtis, kad išvengtume konfliktų, ir žinokime, kaip padėti sau ir kitiems įgėlimo atveju. Suprasdami ir gerbdami net ir tuos gamtos gyventojus, kurie mums kelia nepatogumų, mes kuriame harmoningesnę ir tvaresnę aplinką sau visiems.