Kai 2016 metų vasarą „Netflix“ platformoje tyliai pasirodė naujas serialas „Stranger Things“ (lietuviškai dažnai verčiamas kaip „Keisti dalykai“), niekas negalėjo nuspėti, kokią audrą jis sukels populiariojoje kultūroje. Brolių Dufferių sukurtas projektas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs kaip dar viena odė aštuntajam dešimtmečiui, greitai tapo pasauliniu fenomenu, sujungusiu skirtingas kartas ir privertusiu milijonus žiūrovų su nekantrumu laukti kiekvieno naujo sezono. Kas lėmė tokią stulbinančią sėkmę? Atsakymas slypi tobulai subalansuotame kokteilyje, kuriame susimaišo nuoširdi nostalgija, šiurpinantis siaubas, mokslinė fantastika ir, svarbiausia, nepaprastai stipri istorija apie draugystę bei pasiaukojimą.
Sugrįžimas į 80-uosius: nostalgijos galia
Vienas ryškiausių „Stranger Things“ bruožų – preciziškai atkurta 1980-ųjų Amerikos atmosfera. Tai ne tik laikotarpis, kuriame vyksta veiksmas; tai – vienas pagrindinių serialo veikėjų. Kūrėjai Mattas ir Rossas Dufferiai, patys augę šio dešimtmečio kultūros apsuptyje, sugebėjo pripildyti kiekvieną kadrą autentiškų detalių. Nuo medžio plokštėmis iškaltų rūsių, kuriuose herojai žaidžia „Dungeons & Dragons“, iki „walkie-talkie“ racijų, kurios yra pagrindinė jų bendravimo priemonė. Nuo pūstų šukuosenų ir ryškiaspalvių sportinių kostiumų iki prekybos centrų, tapusių paauglių socialinio gyvenimo epicentru.
Garso takelis – atskira ir nepaprastai svarbi pasakojimo dalis. Jame skamba tokios grupės kaip „The Clash“, „Toto“, „The Police“, o vėlesniuose sezonuose iš naujo į žvaigždes iškeliamos ir primirštos dainos. Geriausias to pavyzdys – Kate Bush kūrinys „Running Up That Hill (A Deal with God)“, kuris po ketvirtojo sezono premjeros praėjus beveik keturiems dešimtmečiams nuo išleidimo užkopė į populiariausių dainų topų viršūnes visame pasaulyje. Tai įrodo, kaip giliai serialo pasaulis įsiskverbia į realybę. Ši nostalgija veikia keliais lygmenimis: vyresniems žiūrovams tai – malonus sugrįžimas į jaunystės laikus, o jaunesniems – galimybė atrasti ir susižavėti estetika, kuri jiems atrodo egzotiška ir „kieta“.
Tačiau serialo genialumas slypi tame, kad 80-ieji nėra tik tuščia dekoracija. Politinis Šaltojo karo kontekstas, baimė dėl branduolinio karo ir paranoja dėl slaptų vyriausybinių eksperimentų tampa tiesioginiu siužeto varikliu. Hokinsas, iš pažiūros ramus ir nuobodus miestelis Indianos valstijoje, tampa šios globalios įtampos mikrokosmosu, kur už idiliško priemiesčio fasado slypi mirtini pavojai.
Ne tik pabaisos: veikėjų giluma ir ryšiai
Nors „Stranger Things“ gausu šiurpių būtybių ir kvapą gniaužiančių veiksmo scenų, serialo širdis visada buvo ir liks jo veikėjai. Broliai Dufferiai sukūrė personažus, su kuriais lengva tapatintis, kurie klysta, auga ir myli taip nuoširdžiai, kad žiūrovas negali jiems nejausti simpatijos.
Vaikų Gvardija: draugystės priesaika
Viskas prasideda nuo keturių draugų – Maiko, Dastino, Lukaso ir Vilo. Jie – „atskalūnai“, moksliukai, kurie mieliau leidžia laiką žaisdami stalo žaidimus nei siekdami populiarumo mokykloje. Jų ryšys, paremtas besąlygišku pasitikėjimu ir ištikimybe, yra pamatas, ant kurio laikosi visas pasakojimas. Kai dingsta Vilas, jo draugai nedvejodami leidžiasi į pavojingą paiešką, net jei tai reiškia susidūrimą su antgamtinėmis jėgomis ir grėsmingais suaugusiaisiais. Jų drąsa ir išradingumas – nuo savadarbių ginklų iki mokslinių žinių pritaikymo kovoje su pabaisomis – įkvepia. Vėliau prie grupės prisijungusi Maks, mergina su riedlente ir sudėtinga praeitimi, įneša naujų spalvų ir išbando nusistovėjusią draugų dinamiką, tačiau galiausiai tampa neatsiejama komandos dalimi.
El Vieno (Eleven) paslaptis
Vienuoliktukė, arba El (angl. Eleven), yra neabejotinai pats tragiškiausias ir kompleksiškiausias serialo personažas. Pabėgusi iš slaptos laboratorijos, kurioje visą gyvenimą buvo kankinama ir verčiama naudoti savo psichokinetinius gebėjimus kaip ginklą, ji yra tarsi laukinis vaikas, visiškai nepažįstantis pasaulio. Jos kelionė iš išsigandusios, vos kelis žodžius mokančios mergaitės į galingą heroję, gebančią aukotis dėl draugų, yra viena pagrindinių serialo siužeto linijų. Aktorės Millie Bobby Brown vaidyba, ypač jos gebėjimas perteikti kančią, pyktį ir meilę vien žvilgsniu, yra tiesiog fenomenali. El santykiai su Maiku, jos pirmoji meilė, ir Hoperiu, tapusiu jai tėvu, suteikia istorijai neįtikėtino emocionalumo ir gilumo.
Suaugusieji Hokinse: tarp heroizmo ir beprotybės
„Stranger Things“ stiprybė yra ir ta, kad suaugusiųjų pasaulis čia nėra ignoruojamas. Džois Baiers (Vilo ir Džonatano mama), kurią meistriškai vaidina Winona Ryder, pirmajame sezone tampa motiniškos meilės ir nepalaužiamo ryžto simboliu. Kai visi aplinkiniai laiko ją išprotėjusia, ji vienintelė tiki, kad jos sūnus yra gyvas, ir bendrauja su juo per kalėdinių lempučių girliandą. Jos atkaklumas galiausiai priverčia patikėti ir skeptiškąjį policijos viršininką Džimą Hoperį. Hoperis, kurį vaidina Davidas Harbouras, pereina įspūdingą transformaciją: iš ciniško, savo praeities demonų kamuojamo alkoholiko jis tampa drąsiu gynėju ir mylinčiu tėvu El. Jo grubus išorinis kiautas slepia auksinę širdį, o jo ir Džois lėtai besivystantis romanas yra viena mėgstamiausių gerbėjų siužeto linijų. Negalima pamiršti ir paauglių – Nensės, Džonatano, Stivo ir Robin. Ypač ryški yra Stivo „Plaukuočiaus“ Haringtono evoliucija. Iš arogantiško populiaraus vaikino jis tampa atsakingu „vaikų aukle“, ne kartą rizikavusiu savo gyvybe, kad apsaugotų jaunesniuosius draugus. Jo draugystė su Dastinu ir Robin yra vienas šilčiausių ir komiškiausių serialo elementų.
Apverstas Pasaulis (The Upside Down): siaubo dimensija
Kas gi būtų „Stranger Things“ be savo pagrindinio antagonisto – Apversto Pasaulio? Tai tamsi, nyki ir pūvanti realaus pasaulio kopija, alternatyvi dimensija, pilna šiurpių, voratinkliais apraizgytų peizažų ir mirtinai pavojingų būtybių. Ši vieta – tai ne tik fizinė grėsmė, bet ir metafora baimėms, traumoms ir pasąmonės tamsumoms, su kuriomis kovoja veikėjai.
Demogorgonas, Proto Rijikas ir Vekna
Kiekvienas sezonas pristato vis naują ir vis baisesnį Apversto Pasaulio pavidalą. Pirmajame sezone tai buvo Demogorgonas – bedantis, gėlės žiedą primenantį veidą turintis padaras, medžiojantis po vieną auką. Jo pasirodymas buvo klasikinis siaubo filmo elementas – nematomas, tykantis tamsoje. Antrajame sezone grėsmė tapo kur kas didesnė – pasirodė Proto Rijikas (Mind Flayer), gigantiška, šešėlį primenanti būtybė, gebanti kontroliuoti kitus padarus ir žmones, sukurdama savotišką avilio protą. Kova tapo nebe fizinė, o psichologinė. Trečiajame sezone Proto Rijikas rado būdą materializuotis realiame pasaulyje, sukurdamas siaubingą monstrą iš ištirpusių kūnų. Galiausiai, ketvirtajame sezone, serijos kūrėjai atskleidė tikrąjį viso blogio veidą – Vekną. Tai nebe beasmenė jėga, o protingas, kalbantis ir turintis aiškią motyvaciją piktadarys. Vekna, kadaise buvęs žmogumi su tragiška istorija, medžioja paauglius, maitindamasis jų traumomis ir baimėmis. Jo pasirodymas ne tik pakėlė siaubo kartelę į naują lygį, bet ir sujungė visus ankstesnius įvykius į vieną bendrą naratyvą, atskleisdamas, kad viskas, kas vyko Hokinse, buvo jo plano dalis.
Kultūrinis poveikis ir palikimas
Sunku pervertinti „Stranger Things“ įtaką. Serialas ne tik atgaivino susidomėjimą 80-ųjų kultūra, bet ir tapo tramplinu į šlovę visam jaunųjų aktorių ansambliui. Millie Bobby Brown, Finnas Wolfhardas, Gatenas Matarazzo, Calebas McLaughlinas, Noah Schnappas ir Sadie Sink tapo pasaulinėmis žvaigždėmis. Serialas taip pat įrodė, kad „Netflix“ gali kurti ne tik geros kokybės dramas, bet ir milžiniškus, visą pasaulį apimančius kultūrinius įvykius. Kiekvieno naujo sezono premjera prilygsta didžiausių Holivudo filmų pasirodymui. Fanų teorijos, diskusijos socialiniuose tinkluose, prekės su serialo atributika – visa tai tapo neatsiejama „Stranger Things“ patirties dalimi.
Serialas taip pat sugebėjo meistriškai integruoti stalo vaidmenų žaidimą „Dungeons & Dragons“ (D&D) į savo pasakojimą. Vaikams D&D nėra tik žaidimas – tai būdas suprasti ir įvardinti grėsmes, su kuriomis jie susiduria. Pabaisos gauna vardus iš žaidimo (Demogorgonas, Vekna), o strategijos, naudojamos lentoje, pritaikomos realiame gyvenime. Tai ne tik atidavė duoklę žaidimui, įkvėpusiam ištisas fantastikos kūrėjų kartas, bet ir supažindino su juo naująją kartą, prisidėdamas prie D&D populiarumo atgimimo.
Ko laukti penktajame sezone?
Ketvirtojo sezono pabaiga paliko gerbėjus ant krašto kėdės. Veknos planas, nors ir sustabdytas, iš dalies pavyko – Apverstas Pasaulis pradėjo veržtis į Hokinsą, atverdamas milžiniškus plyšius mieste. Dabar grėsmė yra didesnė nei bet kada anksčiau, o finalinis mūšis, regis, neišvengiamas. Penktasis ir paskutinis sezonas žada būti pats epiškiausias ir emociškai sunkiausias. Kūrėjai užsiminė, kad veiksmas vyks tik Hokinse, grįžtant prie pirmojo sezono šaknų, tačiau mastelis bus kur kas didesnis. Žiūrovų laukia atsakymų į daugybę klausimų: kokia yra tikroji Apversto Pasaulio prigimtis? Koks bus galutinis Vilo Baierso vaidmuo kovoje su Proto Rijiku? Ir svarbiausia – ar visiems mylimiems herojams pavyks išgyventi finalinę kovą? Viena aišku – atsisveikinimas su Hokinsu bus nepaprastai sunkus, bet įsimintinas.
„Stranger Things“ – tai kur kas daugiau nei tiesiog serialas. Tai reiškinys, įrodęs, kad istorijos apie draugystę, meilę ir drąsą, net ir įvilktos į šiurpų siaubo ir fantastikos rūbą, yra universalios ir amžinos. Tai pasakojimas, kuris primena, kad net ir tamsiausiomis akimirkomis svarbiausia yra turėti draugų, kurie stovės šalia tavęs ir padės kovoti su bet kokiais demonais – tiek išoriniais, tiek vidiniais.