Lietuvos vasaros peizažas – tai žaliuojančios pievos, miškų tankmė ir ežerų mėlis. Tačiau tarp šio idiliško grožio tyko pavojus, kuris, nepaisant savo įspūdingo dydžio, dažnai lieka nepastebėtas arba nuvertinamas. Tai – Sosnovskio barštis (lot. Heracleum sosnowskyi), augalas, kurio vardas daugeliui kelia ne tik pagarbą dėl jo matmenų, bet ir baimę dėl skaudžių pasekmių, kurias gali sukelti neatsargus kontaktas su juo. Tai ne šiaip piktžolė, o agresyvus invazinis augalas, keliantis grėsmę ne tik žmogaus sveikatai, bet ir mūsų krašto biologinei įvairovei. Šiame straipsnyje mes pasinersime giliau į šio „tyliojo milžino“ pasaulį – nuo jo atsiradimo istorijos iki veiksmingiausių naikinimo būdų ir pirmosios pagalbos patarimų.
Iš kur atsirado šis nelauktas svečias? Trumpa istorija
Daugelis nustemba sužinoję, kad Sosnovskio barštis nėra savaiminis Lietuvos augalas. Jo tėvynė – Kaukazo kalnai. Į Lietuvą, kaip ir į daugelį kitų buvusios Sovietų Sąjungos šalių, jis atkeliavo XX amžiaus viduryje su didelėmis viltimis. Sovietų mokslininkai, ieškodami produktyvių pašarinių kultūrų, atkreipė dėmesį į šį greitai augantį ir didelę žaliąją masę užauginantį augalą. Buvo manoma, kad jis taps puikiu siloso šaltiniu gyvuliams.
Taip Sosnovskio barštis pradėtas auginti kolūkių laukuose kaip eksperimentinė kultūra. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad šis eksperimentas buvo didžiulė klaida. Gyvuliai, šeriami šiuo silosu, ne tik kad nenoriai jį ėdė, bet ir susidurdavo su sveikatos problemomis, o jų pienas įgaudavo keistą prieskonį. Svarbiausia, darbuotojai, dirbantys su šiais augalais, pradėjo skųstis sunkiais odos nudegimais. Greitai supratus klaidą, bandymų buvo atsisakyta, tačiau jau buvo per vėlu. Ištrūkęs iš kontroliuojamų laukų, Sosnovskio barštis pradėjo savo pergalingą, bet pražūtingą žygį po apleistas pievas, pamiškes, paežeres ir paupius, kur rado puikias sąlygas plisti.
Kaip atpažinti Sosnovskio barštį: kad grožis neapgautų
Norint apsisaugoti, pirmiausia reikia mokėti atpažinti priešą. Sosnovskio barštis yra išties įspūdingas augalas, kurį sunku supainioti su kuo nors kitu, jei žinote, į ką atkreipti dėmesį. Tai vienas aukščiausių žolinių augalų Lietuvoje.
- Ūgis: Tai tikras gigantas. Palankiomis sąlygomis jis gali pasiekti 3–5 metrų aukštį, o kartais net ir daugiau. Jo stiebas savo storiu gali prilygti rankai.
- Stiebas: Stiebas yra storas, tuščiaviduris, briaunotas, dažnai padengtas purpurinėmis ar violetinėmis dėmėmis ir apaugęs šiurkščiais, trumpais plaukeliais. Būtent šiose dėmėse ir slypi didžiausia pavojaus koncentracija.
- Lapai: Lapai taip pat milžiniški, gali siekti iki 1,5–2 metrų ilgio. Jie yra giliai karpyti, plaštakiški, sudaryti iš kelių skiaučių, primenančių didžiulius klevo ar petražolės lapus.
- Žiedai: Vasaros viduryje, dažniausiai liepos mėnesį, augalas pražysta. Viršūnėje susiformuoja didžiulis, sudėtinis skėtis, kurio skersmuo gali siekti iki 50–80 cm. Šis skėtis sudarytas iš daugybės mažesnių skėtukų su smulkiais baltais arba švelniai rausvais žiedeliais. Nors vaizdas kerintis, artintis prie jo ypač pavojinga.
- Sėklos: Nužydėjęs augalas subrandina tūkstančius (net iki 20 000–70 000) ovalių, plokščių sėklų, kurios lengvai plinta su vėju, vandeniu ar per gyvūnus.
Svarbu nesupainioti!
Nors Sosnovskio barštis yra išskirtinis, kartais jį galima supainioti su kai kuriais vietiniais, nepavojingais augalais. Dažniausiai painiava kyla su paprastuoju skėčiu (Heracleum sphondylium) arba miškiniu skudučiu (Angelica sylvestris). Kaip juos atskirti?
Paprastasis skėtis yra gerokai mažesnis (paprastai iki 1,5 metro aukščio), jo stiebas ne toks storas ir neturi ryškių purpurinių dėmių. Miškinis skudutis taip pat yra žemesnis, o jo žiedynas labiau primena pusrutulį, o ne plokščią skėtį. Svarbiausias skiriamasis bruožas – dydis. Jei matote augalą, kuris savo aukščiu primena medelį, greičiausiai tai ir yra Sosnovskio barštis.
Didžiausias pavojus – nematomos ir klastingos sultys
Pats augalas nėra nuodingas jį palietus tradicine prasme – jis nedilgina kaip dilgėlė ir neišskiria nuodų, kurie veiktų iškart. Jo pavojus slypi permatomose sultyse, kurių gausu visose augalo dalyse – stiebe, lapuose, žieduose. Šiose sultyse yra ypatingų cheminių junginių – furanokumarinų.
Patekę ant odos, furanokumarinai patys savaime nėra itin kenksmingi. Tačiau viskas keičiasi, kai odos plotą, ant kurio pateko sulčių, paveikia saulės šviesa, tiksliau – ultravioletiniai (UV) spinduliai. Būtent tada įvyksta fototoksinė reakcija: furanokumarinai tampa itin aktyvūs ir pažeidžia odos ląsteles, sukeldami stiprų cheminį nudegimą, vadinamą fitofotodermatitu.
Pasekmės gali būti itin skaudžios:
- Nudegimai: Po kelių valandų ar net paros (reakcija nėra momentinė!) pažeista vieta parausta, patinsta, pradeda niežėti ir skaudėti. Vėliau iškyla didelės, skysčio pilnos pūslės, kurios primena II ar net III laipsnio nudegimą.
- Ilgalaikės pasekmės: Gydymas gali trukti kelias savaites ar net mėnesius. Sugijus pūslėms, jų vietoje ilgam, kartais net keleriems metams, lieka tamsios pigmentinės dėmės (hiperpigmentacija) ir randai. Pažeista oda tampa ypač jautri saulei.
- Kiti pavojai: Ypač pavojinga, jei sulčių patenka į akis – tai gali sukelti laikiną ar net negrįžtamą aklumą. Įkvėpus žiedadulkių ar smulkių sulčių lašelių (pavyzdžiui, pjaunant augalą), gali pasireikšti kvėpavimo takų edema, pykinimas, galvos svaigimas.
Pirmoji pagalba: ką daryti, jei kontaktas įvyko?
Jei įtariate, kad ant jūsų odos pateko Sosnovskio barščio sulčių (net jei nieko nejaučiate!), būtina veikti greitai ir apgalvotai.
- Nedelsdami nuplaukite. Kuo skubiau nuplaukite pažeistą odos vietą dideliu kiekiu vėsaus vandens su muilu. Trinkite švelniai, bet kruopščiai, kad pašalintumėte visas sulčių liekanas.
- Saugokitės saulės. Tai pats svarbiausias žingsnis. Nuplautą odos plotą būtina visiškai apsaugoti nuo saulės spindulių mažiausiai 48–72 valandas. Uždenkite jį storu, neperšviečiamu audiniu, tvarsčiu. Net ir debesuotą dieną UV spinduliai prasiskverbia pro debesis, todėl apsauga būtina.
- Stebėkite odą. Atidžiai stebėkite odos būklę. Jei pastebėjote paraudimą, patinimą ar kylančias pūsles, nedelsdami kreipkitės į gydytoją arba artimiausią skubios pagalbos skyrių.
- Niekada negydykite patys! Jokiu būdu nepradurkite pūslių – taip galite įnešti infekciją. Nenaudokite jokių „liaudiškų“ priemonių, tokių kaip aliejus, grietinė ar spiritas. Tik gydytojas gali paskirti tinkamą gydymą (paprastai tai būna kortikosteroidų tepalai ir antihistamininiai vaistai).
Kova su Sosnovskio barščiu: misija (ne)įmanoma?
Kova su šiuo invaziniu augalu yra ilga, sudėtinga ir reikalaujanti didelės kantrybės bei atsargumo. Nėra vieno stebuklingo metodo, kuris leistų atsikratyti barščių per vieną sezoną. Dažniausiai prireikia kelerių metų nuoseklaus darbo ir integruoto požiūrio.
Mechaniniai naikinimo būdai
Tai patys prieinamiausi, bet daugiausiai fizinių pastangų ir atsargumo reikalaujantys metodai. Visada dirbkite apsirengę neperšlampama apranga, avėkite guminius batus, mūvėkite pirštines ir naudokite apsauginius akinius ar veido skydelį!
- Pjovimas: Reguliarus pjovimas (5–7 kartus per sezoną) neleidžia augalui subrandinti sėklų ir palaipsniui jį nualina. Tačiau tai ilgas procesas, trunkantis 3–5 metus ar ilgiau. Svarbu: pjaunant trimeriu ar dalgiu, sultys taškosi į visas puses, todėl apsauga yra gyvybiškai svarbi. Pjauti geriausia debesuotą dieną.
- Šaknų kasimas: Tai vienas efektyviausių būdų, ypač naikinant pavienius augalus ar nedidelius sąžalynus. Anksti pavasarį, kol augalas dar nedidelis, kastuvu reikia nupjauti pagrindinę šaknį 10–15 cm gylyje po žeme. Tai sunkus darbas, nes šaknis yra tvirta ir gili.
- Žiedynų kirpimas: Jei neturite galimybės sunaikinti viso augalo, bent jau neleiskite jam subrandinti sėklų. Nupjaukite žiedynus, kai jie tik pradeda formuotis. Nupjautus žiedynus reikia saugiai sunaikinti (sudeginti ar supūdyti juodame maiše), nes net ir nupjauti jie dar gali subrandinti sėklas.
Cheminiai naikinimo būdai
Kai sąžalynai yra dideli, mechaninių būdų gali nepakakti. Tokiu atveju pasitelkiami herbicidai. Dažniausiai naudojami glifosato pagrindo preparatai.
- Kada purkšti? Efektyviausia purkšti pavasarį, kai augalai yra jauni (20–50 cm aukščio), bet jau turi pakankamai didelį lapų paviršių, kad sugertų chemikalus. Taip pat galima purkšti rudenį.
- Kaip purkšti? Purkšti reikia sausą, nevėjuotą dieną. Svarbu laikytis visų gamintojo nurodytų saugumo reikalavimų. Herbicidai yra pavojingi ne tik barščiams, bet ir kitiems augalams, taip pat gali pakenkti aplinkai, todėl juos reikia naudoti atsakingai.
- Injekcijos į stiebą: Labai efektyvus ir aplinkai draugiškesnis metodas. Herbicidų tirpalas švirkštu suleidžiamas tiesiai į augalo stiebą. Taip chemikalai nepasklinda aplinkui ir veikia tik konkretų augalą.
Ekologinė žala ir teisinė atsakomybė
Sosnovskio barštis yra ne tik medicininė, bet ir didelė ekologinė problema. Suformuodamas tankius, aukštus sąžalynus, jis užgožia visus kitus augalus, nepalikdamas jiems šviesos ir erdvės. Taip iš pievų ir pamiškių išstumiamos vietinės, kartais net retos, augalų rūšys, drastiškai sumažėja biologinė įvairovė. Dėl to nyksta ir su šiais augalais susiję vabzdžiai, paukščiai. Be to, žiemą nudžiūvę barščių stiebai palieka pliką žemę, kuri tampa pažeidžiama erozijos, ypač upių ir ežerų šlaituose.
Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja žemės savininkus ir valdytojus naikinti Sosnovskio barščius savo valdose. Už šios pareigos nevykdymą Aplinkos apsaugos departamentas gali skirti baudas. Todėl kova su šiuo augalu yra ne tik pasirinkimas, bet ir pilietinė bei teisinė pareiga.
Būkime budrūs ir atsakingi
Sosnovskio barštis – tai akivaizdus pavyzdys, kaip neapgalvotas žmogaus įsikišimas į gamtą gali turėti ilgalaikių ir skaudžių pasekmių. Nors kova su juo atrodo titaniška, nuleisti rankų negalima. Svarbiausia yra švietimas ir bendruomeniškumas. Mokykite vaikus atpažinti šį augalą ir jo keliamus pavojus. Pastebėję barščius augančius ne jūsų valdoje, informuokite seniūniją ar aplinkos apsaugos specialistus. Tik suvieniję jėgas – žemės savininkai, bendruomenės ir valdžios institucijos – galime tikėtis suvaldyti šio tyliojo, bet itin pavojingo milžino plitimą ir apsaugoti tiek savo sveikatą, tiek unikalią Lietuvos gamtą.