Kai tariame žodį „Sicilija“, daugelio mintyse iškyla du stereotipiniai vaizdiniai: kvapni, iš krosnies ką tik ištraukta pica ir paslaptingi, grėsmingi mafijos siluetai, aprašyti Mario Puzo „Krikštatėvyje“. Tačiau suspausti šią didžiausią Viduržemio jūros salą į tokius siaurus rėmus būtų didžiulė klaida. Sicilija – tai kur kas daugiau. Tai epinių istorijų, kvapą gniaužiančių kraštovaizdžių, dieviškų skonių ir karštakošiško temperamento žemė, kuri kiekvieną atvykėlį pavergia amžiams. Tai tarsi atskiras žemynas, sutalpintas vienoje saloje, kurioje persipina tūkstantmečių istorija, skirtingų civilizacijų palikimas ir nepalaužiama sicilietiška dvasia.
Istorijos Vingiai: Nuo Graikų Šventyklų iki Normanų Karalių
Norint suprasti Siciliją, pirmiausia reikia pažvelgti į jos praeitį. Dėl savo strateginės padėties Viduržemio jūros centre, sala visada buvo geidžiamas kąsnis galingiausioms imperijoms. Kiekviena jų paliko savo neišdildomą pėdsaką, suformavusį unikalų kultūrinį salos gobeleną.
Viskas prasidėjo nuo senovės graikų, kurie VIII a. pr. Kr. čia įkūrė savo kolonijas, pavadinę salą Didžiąja Graikija (Magna Graecia). Būtent jie atnešė vynmedžius, alyvmedžius ir savo neprilygstamą architektūrinį genialumą. Iki šių dienų Agridžento mieste stūksantis Šventyklų slėnis (Valle dei Templi) savo didybe ir išsilaikymo laipsniu pranoksta net daugelį Graikijoje esančių statinių. Vaikštant tarp Konkordijos ar Heros šventyklų kolonų, atrodo, gali išgirsti praeities aidus. O Sirakūzai – kadaise galingiausias graikų miestas-valstybė, pranokęs net pačius Atėnus – stebina savo archeologiniu parku su milžinišku graikų teatru ir paslaptinga „Dionizo ausimi“ – ola, kurioje, pasak legendos, tironas klausydavosi savo kalinių pokalbių.
Po graikų atėjo romėnai, palikę prabangias vilas su stulbinančiomis mozaikomis, tokiomis kaip Villa Romana del Casale netoli Pjaca Armerinos miesto. Čia galima išvysti garsiąsias „merginas su bikiniu“ – mozaiką, vaizduojančią sportuojančias moteris, kuri įrodo, kad mada yra cikliška.
Tačiau bene įdomiausias ir egzotiškiausias Sicilijos istorijos laikotarpis – arabų ir normanų valdymas. Arabai, atvykę IX amžiuje, atnešė ne tik naujas technologijas, tokias kaip irigacinės sistemos, bet ir naujus augalus – citrinas, apelsinus, cukranendres, pistacijas – kurie iki šiol yra neatsiejama sicilietiškos virtuvės dalis. Jie pavertė Palermą klestinčiu didmiesčiu. Po jų atplaukę šviesiaplaukiai normanų kariai, užuot sunaikinę arabų palikimą, jį integravo, sukurdami unikalų arabų-normanų architektūrinį stilių. Geriausi to pavyzdžiai – Palermo katedra, Monrealio katedra su akinančiomis aukso mozaikomis ir Karališkieji normanų rūmai su Palatino koplyčia, kurios lubos primena arabišką stalaktitų urvą. Ši neįtikėtina krikščioniškų ir islamiškų motyvų sintezė yra vienas ryškiausių Sicilijos unikalumo įrodymų.
Vėlesni šimtmečiai, ispanų ir Burbonų dinastijos valdymas, atnešė baroko spindesį, kuris ypač ryškus po 1693 m. žemės drebėjimo atstatytuose Noto slėnio miestuose (Noto, Modika, Raguza), tačiau kartu pasėjo ir socialinės nelygybės bei skurdo sėklas, kurios vėliau tapo dirva rastis liūdnai pagarsėjusiai mafijai.
Kelionė po Siciliją: Nuo Chaotiško Palermo iki Ugnikalnio Viršūnės
Keliauti po Siciliją – tai tarsi vartyti didelę, spalvingą knygą, kurios kiekvienas puslapis vis kitoks. Sala nėra didelė, tačiau kraštovaizdžių ir patirčių įvairovė čia milžiniška.
Palermas: Chaotiška Širdis
Sostinė Palermas – tai miestas, kurį arba įsimyli iš pirmo žvilgsnio, arba jo nekenti. Tai gyvybingas, triukšmingas, šiek tiek purvinas, bet be galo žavus chaosas. Geriausias būdas jį pajusti – pasinerti į gatvės turgų, tokių kaip Ballarò ar Vucciria, šurmulį. Čia tarp prekystalių, lūžtančių nuo šviežių daržovių, jūros gėrybių ir vietinių sūrių, verda tikrasis gyvenimas. Prekeivių šūksniai, motorolerių burzgimas, šviežiai kepamo maisto kvapai – tai simfonija visiems pojūčiams. Būtina aplankyti jau minėtą Normanų rūmų kompleksą, didingąją Palermo katedrą ir pasibaisėti Kapucinų katakombomis, kur atvirose kriptose ilsisi tūkstančių mumifikuotų palermiečių palaikai – makabriškas, bet nepamirštamas reginys.
Rytinė Pakrantė: Barokas ir Etnos Šešėlis
Rytinė salos dalis – tai kontrastų žemė. Čia stūkso didingoji Etna, aukščiausias ir aktyviausias Europos ugnikalnis. Jos papėdėje įsikūrusi Katanija – „juodasis miestas“, pastatytas iš sustingusios lavos akmens. Katanija žavi savo barokine architektūra, gyvybingu žuvų turgumi ir jaunatviška energija. Kiek šiauriau – prabanga tviskanti Taormina. Šis ant uolos įsikūręs miestelis vilioja pasakiškais vaizdais į Jonijos jūrą ir Etnos viršūnę, o jo senovės graikų teatras laikomas vienu gražiausių pasaulyje. Vasarą čia vyksta koncertai ir spektakliai – įsivaizduokite, kokia tai patirtis! Galiausiai, pietuose laukia Sirakūzai ir žavingoji Ortigijos sala – istorinis miesto centras su siaurų gatvelių labirintu, jaukiomis aikštėmis ir nuostabia katedra, įkomponuota tiesiog senovės graikų šventyklos vietoje.
Vakarų Sicilija ir Salos Širdis
Vakarai dvelkia Afrikos artumu. Čia, netoli Trapanio, plyti druskos laukai su senoviniais vėjo malūnais, o Marsalos miestas garsėja savo spirituotu vynu. Salos gilumoje, toliau nuo pakrantės šurmulio, slypi tikrieji lobiai. Jau minėtas Agridžento Šventyklų slėnis yra tiesiog privalomas pamatyti objektas. O visai netoli esanti Scala dei Turchi („Turkų laiptai“) – akinančio baltumo mergelio uola, kurią jūra ir vėjas pavertė natūraliu amfiteatru – yra viena fotogeniškiausių vietų visoje Italijoje.
Didingoji Etna
Jokia kelionė į Siciliją nebus visavertė nepakilus į Etnos ugnikalnį. Tai patirtis, prilygstanti kelionei į kitą planetą. Kylant aukštyn, vešlią augmeniją keičia sustingusios lavos laukai, suformavę keistus, mėnulio paviršių primenančius peizažus. Galima pasiekti kraterius funikulieriumi ir specialiais visureigiais arba leistis į žygį pėsčiomis su gidu. Stovint ant viršūnės, matant iš gelmių kylančius garus ir jaučiant žemės alsavimą po kojomis, suvoki gamtos didybę ir trapumą. Ironiška, bet būtent vulkaniniai pelenai paverčia Etnos šlaitus neįtikėtinai derlingais, o čia auginamų vynuogių vynas pasižymi unikaliu, minerališku skoniu.
Sicilijos Skoniai: Daugiau nei Pica ir Pasta
Kalbant apie Siciliją, negalima nepaminėti jos virtuvės. Tai tikra skonių puota, kurioje susijungia geriausios italų, arabų ir graikų tradicijos. Pamirškite viską, ką manėte žinantys apie itališką maistą – sicilietiška virtuvė yra atskiras pasaulis.
Gatvės Maisto Karalystė
Sicilija – gatvės maisto sostinė. Būtinai paragaukite arancini – ryžių kamuoliukų su įdaru (dažniausiai mėsos ragu arba mocarela), apvoliotų džiūvėsėliuose ir išvirtų aliejuje. Išbandykite panelle – avinžirnių miltų blynelius, patiekiamus bandelėje. O sfincione – tai vietinė picos versija, puri ir minkšta, gausiai pagardinta svogūnais, ančiuviais ir pomidorų padažu. Drąsiausiems – pane ca’ meusa, bandelė su jaučio blužnimi ir plaučiais. Skamba egzotiškai, bet palermiečiai dėl jos eina iš proto.
Nuo Makaronų iki Jūros Gėrybių
Žinoma, Sicilijoje valgomi ir makaronai. Klasika – Pasta alla Norma, pavadinta Katanijoje gimusio kompozitoriaus Vincenzo Bellini operos garbei, gaminama su baklažanais, pomidorų padažu ir sūria rikota. Kitas garsus patiekalas – Pasta con le Sarde (makaronai su sardinėmis, pankoliais, razinomis ir kedro riešutais) – tobulas saldaus ir sūraus skonio derinys, atspindintis arabų įtaką. Kadangi salą supa jūra, nenuostabu, kad čia karaliauja šviežia žuvis ir jūros gėrybės – tunas, kardžuvė, kalmarai, aštuonkojai ruošiami paprastai, bet genialiai, dažniausiai kepami ant grotelių ir pagardinami tik citrina bei alyvuogių aliejumi.
Saldi Nuodėmė
Sicilietiški desertai – tai atskira religija. Ikona – cannoli, traškūs vamzdeliai, pripildyti saldaus rikotos kremo. Ne mažiau garsi ir cassata – biskvitinis pyragas, sulaistytas likeriu, perteptas rikota ir padengtas marcipanų sluoksniu bei puoštas cukruotais vaisiais. Karštą dieną nepakeičiama yra granita – šerbetą primenantis desertas, gaminamas iš vandens, cukraus ir vaisių sulčių ar kavos. Tradiciškai ji valgoma pusryčiams su puria sviestine bandele brioche – tiesiog pamirkykite bandelę granitoje ir mėgaukitės!
Sicilietiška Siela: Tarp Džiaugsmo ir Melancholijos
Sicilijos negalima suprasti vien tik lankant įžymias vietas ar ragaujant maistą. Reikia pajusti jos dvasią, kuri slypi žmonėse ir jų tradicijose. Siciliečiai – aistringi, išdidūs, teatrališki ir be galo svetingi žmonės. Šeima jiems – šventa, o religinės šventės (feste) švenčiamos su neįtikėtinu mastu ir atsidavimu, miestų gatves paversdamos gyvomis procesijų, muzikos ir fejerverkų scenomis.
O kaipgi mafija? Taip, ji egzistuoja ir yra skaudi salos istorijos bei dabarties dalis. Tačiau šiandienos Sicilija aktyviai kovoja su organizuotu nusikalstamumu, o judėjimai, tokie kaip „Addiopizzo“ („Sudie, rekete“), vienija verslininkus, atsisakančius mokėti duoklę. Paprastam keliautojui mafija nekelia jokio pavojaus. Daug svarbiau yra pamatyti siciliečių atsparumą ir drąsą, jų norą kurti šviesesnę ateitį, nepamirštant sudėtingos praeities.
Sicilija – tai ne ta vieta, kurioje galima atsipalaiduoti ir tiesiog gulėti paplūdimyje (nors paplūdimiai čia nuostabūs, pavyzdžiui, San Vito Lo Capo ar Cefalù). Tai sala, kuri reikalauja jūsų dėmesio, kuri provokuoja, žavi ir kartais šokiruoja. Ji įtraukia į savo istorijos, skonių ir aistrų sūkurį, o išvykstant palieka neišdildomą jausmą – norą sugrįžti ir vėl pasinerti į šį unikalų, saulės nutviekstą pasaulį.