Pasaulyje yra šalių, kurios tiesiog įstringa atmintyje – ne tik dėl kvapą gniaužiančių peizažų, bet ir dėl neapčiuopiamos dvasios, kurią pajunti vos išlipęs iš lėktuvo. Sakartvelas (Gruzija) – neabejotinai viena iš jų. Tai šalis, įsitaisiusi pačioje Europos ir Azijos kryžkelėje, apdovanota viskuo, ko gali trokšti keliautojo siela: nuo snieguotų Kaukazo viršukalnių iki subtropinių Juodosios jūros paplūdimių, nuo 8000 metų senumo vynininkystės tradicijų iki pulsuojančio modernių miestų gyvenimo. Tai ne tik kelionės kryptis, tai patirtis, kuri paliečia, įkvepia ir amžinai pasilieka širdyje.
Lietuviams Sakartvelas ypač artimas. Mus sieja ne tik panašus istorinis likimas, kova už laisvę, bet ir nuoširdi, bėgant metams tik stiprėjanti tautų draugystė. Vilniaus Tbilisio skveras ar užrašai gruzinų kalba sostinės centre – tai maži, bet iškalbingi šiltų santykių simboliai. Tačiau norint iš tiesų pažinti šią šalį, reikia leistis į kelionę ir patiems pasinerti į jos stebuklų sūkurį.
Gamta, Kuri Atima Žadą: Nuo Snieguotų Viršūnių Iki Juodosios Jūros
Sakartvelo geografinė padėtis yra tiesiog pavydėtina. Iš šiaurės šalį saugo galingoji Didžiojo Kaukazo kalnų grandinė, kurios viršūnės, atrodo, remia dangų. Čia stūkso aukščiausias Sakartvelo kalnas Šchara (5201 m) ir legendomis apipintas Kazbekas (5047 m), nuo kurio, pasak mito, dievai prikalė Prometėją už tai, kad šis pavogė ugnį ir atidavė ją žmonėms. Šie kalnai – tai ne tik įspūdingas kraštovaizdis, bet ir tikras rojus žygeiviams, alpinistams ir gamtos mylėtojams. Vasarą slėniai pasipuošia vešlia žaluma ir gėlių kilimais, o žiemą viską užkloja akinančio baltumo sniegas.
Viena unikaliausių vietų Kaukaze – Svanetija. Tai atokus, aukštai kalnuose įsikūręs regionas, garsėjantis savo viduramžių gynybiniais bokštais. Kiekviena šeima čia turėjo savo bokštą, kuris tarnavo kaip tvirtovė nuolatinių antpuolių ir kraujo keršto papročių laikais. Šiandien Mestija, pagrindinis Svanetijos miestas, ir ypač Ušguli kaimų bendruomenė, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, yra tarsi gyvas istorijos muziejus po atviru dangumi. Kelionė į Svanetiją reikalauja kantrybės dėl vingiuotų kalnų kelių, tačiau atsiveriantys vaizdai ir autentiška atmosfera atperka visus vargus.
Pietuose šalį glosto Mažojo Kaukazo kalnai, o vakaruose jos krantus skalauja šilta Juodoji jūra. Adžarijos regionas su sostine Batumiu – tai visiška priešingybė atšiauriems kalnams. Čia vyrauja drėgnas subtropinis klimatas, leidžiantis augti palmėms, bambukams ir arbatmedžiams. Batumis, pramintas Juodosios jūros Las Vegasu, stebina modernia architektūra, ilga pajūrio promenada ir šurmuliuojančiu naktiniu gyvenimu. Tačiau vos keli kilometrai už miesto ribų atsiveria ramūs paplūdimiai ir vešlūs botanikos sodai.
Istorijos Vingiuose: Nuo Aukso Vilnos Iki Nepriklausomybės
Sakartvelo istorija sena ir didinga, siekianti antikos laikus. Vakariniame regione klestėjo Kolchidės karalystė – ta pati, į kurią, pasak graikų mitų, argonautai plaukė ieškoti Aukso vilnos. Rytuose gyvavo Iberijos karalystė. Šalis viena pirmųjų pasaulyje priėmė krikščionybę – IV amžiuje Šventoji Nino atnešė Kristaus tikėjimą, kuris tapo neatsiejama tautos tapatybės dalimi.
Norint pajusti šios istorijos dvasią, būtina aplankyti senąją sostinę Mcchetą, kurią gruzinai vadina savo antrąja Jeruzale. Čia, ant kalno, stovi Jvari vienuolynas (VI a.), nuo kurio atsiveria pasakiška panorama į dviejų upių – Kuros ir Aragvio – santaką. Pačiame mieste didingai kyla Svetitskoveli katedra, kurioje, pasak legendos, yra palaidota Kristaus mantija. Tiek Mcchetos paminklai, tiek netoliese esantis Jvari vienuolynas yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Sakartvelo „aukso amžiumi“ laikomas XI-XIII amžius, kai valdė karalius Dovydas Statytojas ir karalienė Tamara. Šiuo laikotarpiu šalis buvo galinga valstybė, klestėjo mokslas, menas ir architektūra. Vėlesni šimtmečiai atnešė daug išbandymų – mongolų, persų, osmanų ir galiausiai Rusijos imperijos invazijos paliko gilius randus. Tačiau net ir sunkiausiais laikais gruzinai sugebėjo išsaugoti savo kalbą, unikalų raštą ir tikėjimą. XX amžiaus sovietinė okupacija ir galiausiai atgauta nepriklausomybė 1991 metais – tai naujausias ir lietuviams puikiai suprantamas šios atkaklios tautos istorijos puslapis.
Vyno Lopšys: Kai Kiekvienas Gurkšnis Pasakoja Istoriją
Kalbėti apie Sakartvelą ir nepaminėti vyno būtų tiesiog nuodėmė. Ši šalis pagrįstai vadinama vyno lopšiu – archeologiniai radiniai liudija, kad vynas čia buvo gaminamas jau prieš 8000 metų! Tai ne tik gėrimas, tai kultūros, tradicijų ir netgi religijos dalis. Gruzinų posakis sako: „Dievas sukūrė žemę, o gruzinai ją pavertė vynuogynu.“
Išskirtinis gruziniško vyno bruožas – gamybos būdas, vadinamas „kvevri“. Tai didžiuliai moliniai ąsočiai, įkasti į žemę. Juose vynas fermentuojasi ir bręsta kartu su vynuogių odelėmis, kauliukais ir kekėmis. Šis metodas, taip pat įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, suteikia vynui ypatingą, sodrų skonį, gintarinę spalvą (baltiesiems vynams) ir taninų struktūrą. Pagrindinis vyno regionas yra Kachetija, vadinama Sakartvelo vynuogynų širdimi. Kelionė po Kachetijos slėnį, lankant mažas šeimos vynines ir degustuojant jų produkciją, yra viena įsimintiniausių patirčių.
Verta paragauti ir įsiminti bent kelis pavadinimus. Iš raudonųjų neabejotinas karalius yra „Saperavi“ – sodrus, tamsus, uogų ir prieskonių aromatų kupinas vynas. Iš baltųjų populiarus „Rkatsiteli“ ar „Mtsvane“. Tačiau vynuogių veislių čia skaičiuojama per 500, todėl atradimų laukas – beribis.
Gruziniška „Supra“: Daugiau Nei Tiesiog Puota
Maistas ir vynas neatsiejami nuo legendinio gruzinų svetingumo, kurio aukščiausia išraiška – „supra“, arba tradicinė užstalė. Tai ne šiaip vakarienė, o ištisas ritualas, turintis savo taisykles ir tvarką. Svarbiausias asmuo prie stalo yra „tamada“ – iškalbingas ir gerbiamas stalo vedėjas. Jo pareiga – sakyti tostus. Ir tai ne trumpi palinkėjimai „į sveikatą“. Kiekvienas tostas – tai maža istorija, filosofinis pamąstymas ar palinkėjimas, skirtas tėvynei, protėviams, moterims, vaikams, taikai, draugystei. Gerti vyną be tosto laikoma didžiule nepagarba.
O stalas tiesiog lūžta nuo vaišių. Karalius, žinoma, yra „chačapuri“ – sūrio pyragas, turintis daugybę regioninių variacijų. Pats garsiausias – Adžarijos „Acharuli Khachapuri“, laivelio formos pyragas su sūriu, kiaušiniu ir sviesto gabalėliu viduryje. Ne mažiau populiarūs „chinkali“ – dideli, sultingi mėsos (arba sūrio, grybų) koldūnai. Valgyti juos taip pat reikia mokėti: paimti už „uodegėlės“, atsargiai prakąsti, išsiurbti viduje esantį sultinį ir tik tada valgyti likusią dalį. „Uodegėlė“ paliekama lėkštėje.
Be šių gigantų, verta paragauti riešutų pasta įdarytų baklažanų suktinukų („badrijani nigvzit“), įvairių daržovių užtepėlių („pchali“), tirštos raudonųjų pupelių sriubos („lobio“), patiekiamos moliniuose indeliuose su kukurūzų duona „mchadi“. Mėsos mėgėjai privalo paragauti ant iešmo kepto šašlyko „mtsvadi“ ir aštrių padažų – slyvų „tkemali“ bei aitriųjų pipirų „adžika“. O po sočios vakarienės dažnai pasiūloma paragauti ir „chacha“ – stiprios vynuogių išspaudų degtinės.
Nuo Šurmuliuojančio Tbilisio Iki Ramybės Oazių
Keliautojų pažintis su Sakartvelu dažniausiai prasideda nuo sostinės Tbilisio. Tai miestas, kuriame susipina sena ir nauja. Siauros, akmenimis grįstos senamiesčio gatvelės, mediniai raižyti balkonai, senovinės cerkvės ir garsiosios sieros pirtys, kuriomis kadaise mėgavosi pats Puškinas, kuria nepakartojamą atmosferą. Virš miesto kyla Narikalos tvirtovė, o per Kurą nutiestas modernus Taikos tiltas. Tbilisi – tai miestas, kuriame galima klaidžioti valandų valandas, atrandant vis naujus jaukius kiemelius, stilingas kavines ar meno galerijas.
Be jau minėtų Mcchetos, Kazbegio ir Svanetijos, verta aplankyti Kutaisį – antrąjį pagal dydį šalies miestą. Netoli jo stovi didingi Bagrati katedros griuvėsiai ir Gelati vienuolyno kompleksas (UNESCO paveldas), kuriame palaidotas karalius Dovydas Statytojas. Gamtos mėgėjus sužavės netoliese esantys Prometėjo ir Sataplijos urvai su įspūdingais stalaktitais ir stalagmitais.
Ieškantiems visiškos istorinės mistikos, būtina pamatyti Vardziją – uolose iškaltą vienuolynų miestą. XII amžiuje pastatytas kompleksas kadaise talpino tūkstančius gyventojų ir turėjo 13 aukštų. Tai neįtikėtinas žmogaus rankų ir dvasios stiprybės paminklas.
Sakartvelas – tai šalis, kurią reikia patirti visais pojūčiais: akimis gėrėtis kalnų didybe, uosle jausti kepamo chačapurio aromatą, skonio receptoriais mėgautis vyno gilumu, klausa girdėti užburiančias polifoninio dainavimo melodijas ir širdimi jausti neaprėpiamą gruzinų svetingumą. Tai vieta, kurioje supranti, kad didžiausi turtai yra ne materialūs dalykai, o tikros emocijos, nuoširdus bendravimas ir gamtos bei istorijos harmonija. Kiekvienas, apsilankęs čia, išsiveža dalelę Sakartvelo sielos – šiltą, dosnią ir nepamirštamą.