Ar kada nors susimąstėte, kodėl tam tikros dienos kalendoriuje nusidažo raudonai? Mums visiems tai – malonus signalas, pranešantis apie laisvadienį, galimybę pailsėti nuo darbų, praleisti laiką su šeima ar tiesiog ilgiau pamiegoti. Tačiau raudonos kalendoriaus dienos yra kur kas daugiau nei tik papildomas poilsis. Tai – mūsų tautos istorijos, kultūros ir tapatybės metraštis, įspaustas laiko tėkmėje. Kiekviena tokia diena pasakoja unikalią istoriją – apie didingas pergales, skaudžias netektis, amžius menančias tradicijas ir pamatines vertybes, kurios mus vienija kaip tautą. Pasinerkime giliau ir išsiaiškinkime, ką slepia šios ypatingos dienos ir kodėl jos nusipelnė būti pažymėtos raudonai.
Kodėl „raudona“ diena? Šventės ir atmintinos dienos
Tradicija svarbias dienas žymėti raudona spalva siekia dar viduramžius, kai vienuoliai perrašinėdami rankraščius ir sudarinėdami kalendorius raudonu rašalu išskirdavo svarbiausias religines šventes. Ši praktika išliko ir tapo universaliu simboliu, reiškiančiu nedarbo dieną. Šiandien Lietuvoje oficialias nedarbo dienas, arba šventines dienas, reglamentuoja Darbo kodeksas. Svarbu atskirti jas nuo atmintinų dienų. Nors atmintinos dienos, pavyzdžiui, Laisvės gynėjų diena (sausio 13-oji) ar Gedulo ir vilties diena (birželio 14-oji), yra be galo svarbios mūsų istorinei atminčiai ir minimos visoje šalyje, jos nėra oficialūs laisvadieniai. Raudonos kalendoriaus dienos – tai tos, kurios suteikia mums teisę į poilsį, tačiau kartu ir įpareigoja prisiminti, švęsti ir branginti.
Valstybingumo ramsčiai: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji
Trys datos yra nepajudinamas Lietuvos valstybingumo pamatas. Kiekviena jų simbolizuoja skirtingą, bet vienodai svarbų mūsų laisvės ir nepriklausomybės etapą.
Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena
Tai – modernios Lietuvos gimtadienis. 1918 metų vasario 16 dieną, po daugiau nei šimtmetį trukusios carinės Rusijos okupacijos, dvidešimt drąsių Lietuvos Tarybos narių pasirašė Nepriklausomybės Aktą, pasauliui paskelbusį, kad Lietuva vėl yra laisva ir suvereni valstybė. Tai buvo neįtikėtinos drąsos ir politinės išminties aktas, įvykdytas Pirmojo pasaulinio karo sumaištyje. Šiandien Vasario 16-ąją švenčiame visoje šalyje: Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje, iškilmingai keliamos trijų Baltijos valstybių vėliavos, miestų gatvės pasipuošia trispalvėmis, vyksta koncertai, parodos, bendruomenių susibūrimai. Tai diena, kai jaučiamės ypač dėkingi tiems, kurie išdrįso svajoti apie laisvę ir pavertė tą svajonę realybe.
Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena
Jei Vasario 16-oji buvo drąsus pareiškimas, tai Kovo 11-oji – ryžtingas išsivadavimas. 1990 metų kovo 11-osios vakarą Aukščiausioji Taryba-Atkūriamasis Seimas priėmė Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“. Šiuo dokumentu Lietuva tapo pirmąja sovietine respublika, drįsusia atsiskirti nuo griūvančios Sovietų Sąjungos. Tai buvo žingsnis į nežinią, pareikalavęs milžiniškos tautos vienybės ir pasiaukojimo, kurį vėliau vainikavo tragiški Sausio 13-osios įvykiai. Kovo 11-oji yra mūsų drąsos, nepalaužiamos vilties ir dainuojančios revoliucijos simbolis. Šią dieną rengiami iškilmingi minėjimai Seime, visoje Lietuvoje vyksta eitynės, koncertai, o jaunimas skatinamas prisiminti ir vertinti laisvę, kuri nebuvo duotybė.
Liepos 6-oji – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena
Ši diena mus nukelia į pačias valstybingumo ištakas. 1253 metų liepos 6 dieną buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Šis įvykis simbolizavo Lietuvos, kaip suvienytos ir pripažintos Europos valstybės, gimimą. Nors tiksli data yra istorikų diskusijų objektas, būtent Liepos 6-oji tapo mūsų valstybės pradžios simboliu. Ši šventė ypatinga dėl unikalios ir jaudinančios tradicijos: 21 valandą Lietuvos laiku viso pasaulio lietuviai, kur bebūtų – nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Sidnėjaus operos teatro papėdės – sustoja ir kartu gieda „Tautišką giesmę“. Tai neįtikėtinas vienybės ir pasididžiavimo jausmas, parodantis, kad tautos dvasia netelpa į geografines sienas.
Tradicijų ir tikėjimo pėdsakais
Lietuvos šventės – tai nuostabus pagoniškų tradicijų ir krikščioniškų papročių lydinys, atspindintis turtingą mūsų tautos istoriją ir gilų ryšį su gamta.
Joninės (Rasos šventė) – birželio 24-oji
Tai pati magiškiausia ir trumpiausia metų naktis, kai gamta pasiekia savo brandos viršūnę. Joninės, arba senovinės Rasos, yra giliai pagoniškas šaknis turinti vasaros saulėgrįžos šventė. Jos tradicijos persmelktos mistikos ir gamtos garbinimo: vainikų pynimas ir plukdymas vandeniu, kupoliavimas renkant gydomąsias žoleles, šokinėjimas per laužą, siekiant apsivalyti ir įgauti stiprybės, ir, žinoma, legendinio paparčio žiedo ieškojimas. Nors šiandien Joninės dažnai asocijuojasi su dideliais festivaliais ir linksmybėmis, jų esmė išlieka ta pati – džiaugsmas dėl gamtos gyvybingumo ir bendrystės jausmas stebuklų kupiną naktį.
Velykos – kilnojama šventė
Kristaus prisikėlimo šventė Lietuvoje neatsiejama nuo gamtos atbudimo. Dvi Velykų dienos – tai ne tik ėjimas į bažnyčią, bet ir gausybė senų tradicijų. Svarbiausias Velykų simbolis – margutis. Kiaušinių dažymas vašku ar skutinėjimas peiliuku yra tikras menas, perduodamas iš kartos į kartą. Kiekvienas raštas turi savo reikšmę. Velykų rytą visa šeima sėda prie stalo, kurio centre – margučiai. Prasideda kiaušinių daužymo varžybos – tikima, kad tas, kurio margutis liks sveikas, bus stiprus ir sveikas visus metus. Vaikus lanko Velykų Bobutė, palikdama dovanėlių. Tai – šviesi, viltinga ir šeimyniška pavasario šventė.
Kūčios ir Kalėdos – gruodžio 24-26 dienos
Tai bene laukiamiausias ir tradicijomis turtingiausias metų laikotarpis. Gruodžio 24-osios vakaras – Kūčios – yra ypatingas. Tai rimties, susikaupimo ir šeimos vakaras. Stalas dengiamas balta staltiese, po kuria padedama šiek tiek šieno – tai simbolizuoja Jėzaus gimimą ėdžiose. Tradiciškai ruošiama dvylika pasninko patiekalų, simbolizuojančių dvylika apaštalų. Prie stalo sėdama tik patekėjus Vakarinei žvaigždei, o vakarienė pradedama nuo kalėdaičio laužymo, linkint vieni kitiems gėrio. Kūčių naktis apipinta burtais ir tikėjimais: merginos bandydavo išsiburti ateitį, o senoliai sakydavo, kad šią naktį gyvuliai tvarte prabyla žmogaus balsu. Po Kūčių rimties ateina džiaugsmingas Kalėdų rytas (gruodžio 25-oji) ir antroji Kalėdų diena (gruodžio 26-oji) – laikas, skirtas lankyti gimines, draugus ir džiaugtis bendryste.
Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena) – rugpjūčio 15-oji
Žolinė – tai dar vienas puikus pavyzdys, kaip susipina krikščionybė ir senieji baltiškI papročiai. Šią dieną Bažnyčia mini Švenčiausiosios Mergelės Marijos paėmimo į dangų šventę. Tačiau iš pagonybės laikų atkeliavo tradicija švęsti vasaros derliaus pabaigą ir dėkoti Žemei Motinai. Žmonės į bažnyčias nešasi puokštes iš laukų gėlių, javų varpų, vaistažolių. Tikima, kad pašventinti žolynai įgyja magiškų galių: saugo namus nuo gaisro ir piktos akies, gydo ligas. Tai – atsisveikinimo su vasara ir padėkos už jos dovanas diena.
Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – lapkričio 1-2 dienos
Nors oficiali nedarbo diena yra tik lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų diena, lietuviai šį laikotarpį neatsiejamai sieja ir su Vėlinėmis, minimomis lapkričio 2-ąją. Tai – rimties, susikaupimo ir pagarbos metas, skirtas pagerbti išėjusius anapilin. Lietuvoje ši tradicija yra ypač gili ir jautri. Šimtai tūkstančių žmonių keliauja į artimųjų kapus, juos tvarko, puošia gėlėmis ir uždega žvakutes. Sutemus kapinės nušvinta tūkstančiais liepsnelių, sukurdamos magišką ir dvasiškai pakylėtą atmosferą. Tai ne liūdesio, o šviesaus prisiminimo laikas, kai gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai, rodos, priartėja. Tai viena gražiausių ir autentiškiausių lietuviškų tradicijų.
Šventės, įprasminančios šeimą ir darbą
Kai kurios raudonos kalendoriaus dienos skirtos ne istoriniams įvykiams ar senoms tradicijoms, o svarbiausiems socialiniams institutams – šeimai ir darbui.
- Naujieji metai (sausio 1-oji): Universali šventė, žyminti naujo ciklo pradžią, vilčių ir planų metą.
- Motinos diena (pirmas gegužės sekmadienis): Diena, skirta pagerbti ir padėkoti mamoms už jų meilę ir rūpestį.
- Tėvo diena (pirmas birželio sekmadienis): Diena, skirta tėčiams, pabrėžianti jų svarbą šeimoje.
- Tarptautinė darbo diena (gegužės 1-oji): Nors Lietuvoje ši diena neturi gilių šventimo tradicijų, tai yra tarptautinė darbuotojų solidarumo diena ir papildomas pavasariškas laisvadienis.
Daugiau nei tik laisvadienis
Raudonos kalendoriaus dienos daro didelę įtaką ir mūsų socialiniam bei ekonominiam gyvenimui. Ilgieji savaitgaliai skatina vidaus turizmą – žmonės keliauja po Lietuvą, lanko kurortus, kaimo turizmo sodybas. Šventinis periodas suaktyvina prekybą. Tačiau svarbiausia – šios dienos stiprina socialinius ryšius. Jos suburia šeimas prie vieno stalo, sukviečia draugus į gamtą, skatina bendruomenes kartu paminėti svarbias datas. Jos yra tie nematomi siūlai, kurie audžia mūsų visuomenės audinį, jungdami praeitį, dabartį ir ateitį. Tai progos sustoti, atsikvėpti nuo kasdienybės, prisiminti, kas esame, iš kur atėjome ir kuo didžiuojamės. Tad kitą kartą, žvelgdami į raudonai pažymėtą dieną kalendoriuje, prisiminkime, kad tai – ne tik laisvadienis, bet ir neįkainojama mūsų istorijos, kultūros ir tapatybės dalis.