Kai pagalvojame apie povą, prieš akis iškyla akinantis vaizdas – didžiulė, vėduoklės formos uodega, išmarginta mistiškomis, žėrinčiomis „akimis“. Šis paukštis – neabejotinas paukščių karalystės aristokratas, grožio ir prabangos simbolis. Tačiau po šia įspūdinga išore slypi kur kas daugiau nei vien tik estetinis pasigėrėjimas. Povas yra sudėtingas evoliucijos, fizikos ir turtingos kultūrinės istorijos kūrinys, kurio paslaptys stebina mokslininkus ir įkvepia menininkus jau tūkstančius metų. Tai pasakojimas ne tik apie paukštį, bet ir apie gamtos išmonę, simbolių galią ir žmogaus susižavėjimą gyvąja gamta.
Nors kasdienėje kalboje esame įpratę visus šiuos paukščius vadinti povais, techniškai terminas „povas“ (angl. peacock) apibūdina tik patiną. Patelė yra vadinama „povė“ (angl. peahen), o jaunikliai – „povaičiais“ (angl. peachicks). Visą šią paukščių grupę tiksliausia vadinti poviniais paukščiais. Šiame straipsnyje leisimės į kelionę po povų pasaulį – nuo jų biologinės įvairovės ir stulbinančios plunksnų fizikos iki gilios simbolinės prasmės įvairiose pasaulio kultūrose.
Trys povų veidai: ne tik Indijos pasididžiavimas
Daugumai žmonių povas asocijuojasi su viena, labiausiai atpažįstama rūšimi, tačiau pasaulyje egzistuoja trys skirtingos povų rūšys, priklausančios fazaninių (Phasianidae) šeimai. Kiekviena iš jų yra unikali ir verta atskiro paminėjimo.
Indijos povas (Pavo cristatus)
Tai – tas klasikinis, visiems gerai pažįstamas povas. Patinai pasižymi ryškiai mėlynu, metalo blizgesio kaklu ir krūtine, įspūdingu kuodu ant galvos ir, žinoma, milžiniška „uodega“, kurią sudaro iki 200 ilgų, spalvingų plunksnų. Ši uodega, kurią paukštis išskleidžia per poravimosi ritualus, gali siekti net pusantro metro ilgį ir sudaryti daugiau nei 60 % viso paukščio kūno ilgio. Patelės, arba povės, yra gerokai kuklesnės išvaizdos – jų plunksnos pilkšvai rudos, su žalsvu kaklu ir baltu pilvu. Toks kuklumas yra gyvybiškai svarbus – jis padeda patelėms likti nepastebimoms perint kiaušinius ir auginant jauniklius. Indijos povas yra kilęs iš Indijos subkontinento ir yra nacionalinis Indijos paukštis, giliai įsišaknijęs šios šalies kultūroje ir religijoje.
Žaliasis povas (Pavo muticus)
Nors mažiau žinomas, žaliasis povas grožiu nenusileidžia savo giminaičiui iš Indijos. Priešingai nei Indijos povų, žaliųjų povų patinai ir patelės yra labai panašūs – abiejų lyčių paukščių plunksnos žvilga žaliais ir vario atspalviais. Patinai yra šiek tiek didesni, o jų uodegos plunksnos – ilgesnės. Ši rūšis paplitusi Pietryčių Azijoje, nuo Mianmaro iki Javos salos. Deja, žaliasis povas yra gerokai retesnis ir jam gresia išnykimas dėl intensyvios medžioklės ir natūralių buveinių naikinimo. Jie taip pat laikomi agresyvesniais ir garsesniais už Indijos povus, o jų balsas dažnai apibūdinamas kaip ypač skardus šauksmas.
Kongo povas (Afropavo congensis)
Tai – pati paslaptingiausia ir mažiausiai ištirta povų rūšis, atrasta tik 1936 metais. Kaip sufleruoja pavadinimas, šis paukštis gyvena Afrikoje, Kongo Demokratinės Respublikos atogrąžų miškuose. Kongo povas gerokai skiriasi nuo savo azijietiškų giminaičių. Patinas turi tamsiai mėlynas plunksnas su violetiniu ir žaliu atspalviu, raudoną kaklo odą ir ne tokį įspūdingą kuodą. Jo uodega trumpa ir neturi tų garsiųjų „akių“. Patelė yra ruda su žaliais akcentais. Šios rūšies atradimas buvo tikra sensacija ornitologijos pasaulyje, nes iki tol manyta, kad povai gyvena tik Azijoje. Kongo povas yra laikomas „gyvąja iškasena“, jungiančia povus su kitais fazaniniais paukščiais, pavyzdžiui, perlinėmis vištomis.
Uodegos paslaptis: optinė apgaulė ir evoliucijos šedevras
Įspūdingiausia povo dalis – jo uodega – techniškai visai nėra uodega. Tos ilgos, dekoratyvios plunksnos yra vadinamos viršutinėmis uodegos dengiamosiomis plunksnomis. Tikroji, trumpa uodega yra pasislėpusi po jomis ir tarnauja kaip atrama, padedanti iškelti ir išskleisti visą vėduoklę. Tačiau didžiausia paslaptis slypi ne plunksnų sandaroje, o jų spalvose.
Povo plunksnų žėrėjimas nėra sukurtas pigmentų, kaip daugumos kitų gyvūnų spalvos. Vietoj to, povas naudoja reiškinį, vadinamą struktūrine kolorizacija. Plunksnų paviršius yra padengtas mikroskopinėmis, kristalų gardelę primenančiomis struktūromis iš keratino (to paties baltymo, iš kurio sudaryti mūsų plaukai ir nagai). Kai šviesa patenka į šias struktūras, ji lūžta, atsispindi ir interferuoja. Priklausomai nuo struktūrų dydžio, atstumo tarp jų ir stebėjimo kampo, tam tikros spalvų bangos yra sustiprinamos, o kitos – nuslopinamos. Būtent dėl šios priežasties povo plunksnos keičia spalvą ir žvilga judant – tai vadinama irizacija. Garsiosios „akys“ (lot. ocelli) yra sudėtingiausias šio optinio reiškinio pavyzdys, kuriame skirtingos spalvos išdėstytos preciziškai tiksliai.
Kam povui reikalinga tokia sudėtinga ir energijos reikalaujanti puošmena? Atsakymą pateikė dar Charlesas Darwinas savo lytinės atrankos teorijoje. Povo uodega yra klasikinis pavyzdys, kaip patelės pasirinkimas formuoja patinų išvaizdą. Didelė, simetriška, ryškiaspalvė uodega su daugybe „akių“ yra patikimas signalas povei, kad patinas yra sveikas, stiprus, gerai maitinasi ir turi puikius genus, kuriuos verta perduoti palikuonims. Tokia uodega – tai tarsi biologinis kokybės sertifikatas. Tačiau šis grožis turi savo kainą: milžiniška vėduoklė apsunkina skrydį, reikalauja daug energijos auginti ir prižiūrėti bei daro paukštį lengviau pastebimu plėšrūnams, tokiems kaip tigrai ar leopardai. Tai – amžina kova tarp poreikio išgyventi ir poreikio daugintis.
Gyvenimo būdas: daugiau nei tik gražus fasadas
Povai yra socialūs paukščiai, tačiau jų bendruomeniškumas turi savo taisykles. Ne veisimosi metu jie gyvena nedidelėmis grupėmis, dažnai sudarytomis iš vieno patino ir kelių patelių su jaunikliais. Tačiau artėjant poravimosi sezonui, patinai tampa teritoriniais ir pradeda aršią konkurenciją dėl patelių dėmesio. Jie užima tam tikrą teritoriją, vadinamą „leku“, ir stengiasi privilioti pateles demonstruodami savo uodegas ir skleisdami garsius, toli girdimus šūksnius. Šie пронзительные, kartais net nemalonūs garsai yra neatsiejama povų bendravimo dalis, tarnaujanti ne tik partneriams vilioti, bet ir įspėti apie pavojų.
Povai yra visaėdžiai. Jų racioną sudaro labai įvairus maistas: sėklos, uogos, vaisiai, augalų lapai ir žiedai. Tačiau jie neatsisako ir gyvulinės kilmės maisto – godžiai lesa vabzdžius, sliekus, sraiges, driežus, varles ir net mažas gyvates. Būtent dėl pomėgio naikinti gyvates, ypač kobras, Indijoje povas yra laikomas ne tik grožio, bet ir apsaugos simboliu.
Poravimosi ritualas – tai tikras spektaklis. Patinas išskleidžia savo vėduoklę, ją purto, sukeldamas šiurenantį garsą, ir lėtai sukasi, demonstruodamas savo turtą iš visų pusių. Patelė atidžiai stebi kelis kandidatus, vertindama ne tik plunksnų kokybę, bet ir šokio energiją. Išsirinkusi partnerį, ji susiporuoja. Vėliau visa atsakomybė už palikuonis tenka jai. Povė ant žemės, gerai paslėptoje vietoje, įrengia primityvų lizdą ir padeda 3–6 kiaušinius. Juos peri apie mėnesį. Išsiritę povaičiai jau po kelių valandų gali sekti paskui motiną, o po kelių dienų net bando skraidyti. Mama moko juos ieškoti maisto ir saugotis pavojų.
Povas kultūroje: nuo dievų palydovo iki nemirtingumo simbolio
Dėl savo išskirtinės išvaizdos povas paliko gilų pėdsaką daugelio pasaulio civilizacijų mitologijoje, religijoje ir mene.
Indija. Čia povo statusas yra išskirtinis. Hinduizme jis yra karo dievo Kartikejos palydovas, simbolizuojantis jėgą ir pergalę. Taip pat siejamas su deive Lakšme, kuri neša turtus ir klestėjimą, bei dievu Krišna, kuris dažnai vaizduojamas su povo plunksna plaukuose. Budizme povas simbolizuoja išmintį ir atjautą.
Senovės Graikija ir Roma. Graikų mitologijoje povas buvo šventas deivės Heros (romėnų Junonos), santuokos ir moterų globėjos, paukštis. Legenda pasakoja, kad po to, kai Hermis nužudė šimtaakį milžiną Argą, Hera surinko visas jo akis ir sudėjo jas į savo mylimo paukščio uodegą. Dėl to povas tapo dangaus skliauto, žvaigždžių ir visa reginčios išminties simboliu.
Krikščionybė. Ankstyvieji krikščionys povą laikė nemirtingumo ir prisikėlimo simboliu. Šis tikėjimas kilo iš senovės legendos, teigiančios, kad povo mėsa negenda. Povo atvaizdai dažnai aptinkami ankstyvosios krikščionybės mene, katakombose ir bažnyčiose, kur jis simbolizuoja amžinąjį gyvenimą ir Kristaus prisikėlimą. Kasmetinis plunksnų metimas ir naujų, dar gražesnių, atauginimas taip pat buvo siejamas su dvasiniu atsinaujinimu.
Persija ir Artimieji Rytai. Senovės Persijoje povas buvo karališkosios valdžios ir didybės simbolis. Garsusis Persijos valdovų „Povo sostas“ buvo prabangus sostas, puoštas brangakmeniais ir povo atvaizdais. Jazidų religijoje, paplitusioje tarp kurdų Irake, Sirijoje ir Turkijoje, povas užima centrinę vietą. Jų pagrindinė dievybė, angelas Melekas Tausas, yra vaizduojamas kaip povas ir laikomas Dievo emanacija žemėje.
Viduramžių Europoje povas buvo prabangos ir aukštuomenės ženklas. Iškeptas ir vėl savo plunksnomis papuoštas povas būdavo iškilmingai įnešamas į puotos salę per svarbiausius pokylius, nors, kaip teigiama, jo mėsa nebuvo itin skani ir tarnavo labiau kaip statuso demonstravimas, o ne kulinarinis šedevras.
Povai šiandien: tarp apsaugos ir populiarumo
Šiandien povų likimas yra nevienodas. Indijos povas, nors ir saugomas įstatymų, kenčia nuo buveinių praradimo ir brakonieriavimo dėl plunksnų bei mėsos. Vis dėlto jo populiacija yra stabili. Kur kas liūdnesnė padėtis yra su žaliuoju povu, kuriam gresia realus išnykimas. Intensyvi žemdirbystė, miškų kirtimas ir medžioklė drastiškai sumažino šios rūšies populiaciją. Kongo povas taip pat yra pažeidžiamas dėl politinio nestabilumo ir miškų naikinimo jo gimtajame regione.
Dėl savo grožio povai tapo populiariais dekoratyviniais paukščiais visame pasaulyje. Juos galima pamatyti zoologijos soduose, parkuose, dvarų sodybose. Per selektyviąją veislininkystę buvo išvesta daugybė spalvinių variacijų, tokių kaip visiškai balti povai (kurie nėra albinosai, o turi genetinę mutaciją – leucizmą), margi, persikiniai ir bronziniai. Laikyti povus nėra sudėtinga, tačiau jiems reikia daug erdvės, tinkamo lesalo ir apsaugos nuo plėšrūnų bei šalčio.
Povas yra daug daugiau nei tik gražus paukštis. Tai gyvas gamtos meno kūrinys, evoliucijos stebuklas ir kultūrinis fenomenas, kuris jau tūkstantmečius žavi, stebina ir įkvepia žmoniją. Nuo mokslo, aiškinančio jo plunksnų fiziką, iki mitų, suteikiančių jam dievišką statusą, povas išlieka karališku paukščiu, primenančiu mums apie neįtikėtiną gamtos grožį ir sudėtingumą.