Ar kada nors susimąstėte, kodėl tam tikrose darbovietėse, atrodo, dirba ištisos giminės? O gal stebėjotės, kaip menkai patyręs, bet „reikalingą“ pavardę turintis asmuo gauna aukštas pareigas, aplenkdamas kur kas labiau kvalifikuotus kandidatus? Tai nėra atsitiktinumas ar sėkmės dalykas. Tai – nepotizmas. Tylus, bet galingas reiškinys, apraizgęs mūsų visuomenę tarsi nematomas voratinklis, kuris ne tik žlugdo talentingų žmonių viltis, bet ir stabdo visos valstybės progresą. Gilinkimės į šį reiškinį, jo šaknis, formas ir skaudžias pasekmes Lietuvai.
Kas iš tiesų yra nepotizmas ir kodėl jis toks gajus?
Paprasčiausiai tariant, nepotizmas – tai piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar įtaka, siekiant suteikti privilegijų giminaičiams ar artimiems draugams. Pats žodis kilęs iš lotyniško žodžio „nepos“, reiškiančio sūnėną ar anūką. Istoriškai šis terminas siejamas su viduramžių popiežiais, kurie savo sūnėnams dalindavo aukštus bažnytinius postus ir žemes, taip siekdami įtvirtinti savo šeimos galią. Nors laikai pasikeitė, pats principas išliko stebėtinai panašus.
Nepotizmo esmė – asmeninių ryšių iškėlimas aukščiau kompetencijos, nuopelnų ir sąžiningos konkurencijos. Tai gali pasireikšti įvairiausiais būdais: įdarbinant giminaitį, suteikiant jam paaukštinimą, skiriant pelningą valstybinį užsakymą jo įmonei ar tiesiog „užtariant žodelį“ reikiamoje vietoje. Svarbu atskirti nepotizmą nuo paprasto noro padėti artimam žmogui. Viena yra rekomenduoti talentingą giminaitį laisvai darbo vietai, kur jis sąžiningai konkuruos su kitais, ir visai kas kita – sukurti jam darbo vietą arba užtikrinti pergalę konkurse, ignoruojant geresnius kandidatus.
Kodėl šis reiškinys toks gajus? Priežasčių yra keletas. Viena vertus, tai giliai žmogiškoje prigimtyje įsišaknijęs noras pasirūpinti savo artimaisiais, savo „gentimi“. Evoliuciškai tai buvo išgyvenimo strategija. Kita vertus, nepotizmas klesti ten, kur silpnos institucijos, aukštas korupcijos lygis ir menkas visuomenės pasitikėjimas teisingumu. Kai žmonės netiki, kad sistema veikia sąžiningai, jie pradeda kliautis asmeniniais ryšiais kaip vieninteliu patikimu būdu siekti savo tikslų. Lietuvoje, perėjusioje iš sovietinės sistemos, kur „blatas“ (asmeniniai ryšiai ir paslaugos) buvo kasdienybė, į rinkos ekonomiką, šis palikimas vis dar stipriai jaučiamas.
Nepotizmo veidai: nuo Seimo iki mokyklos valgyklos
Nepotizmas nėra vien tik „didžiosios politikos“ problema. Jo čiuptuvai siekia pačius įvairiausius visuomenės sluoksnius ir sritis. Panagrinėkime keletą tipinių pavyzdžių.
Politinis nepotizmas: dinastijos ir įtaka
Politika – bene derlingiausia dirva nepotizmui vešėti. Čia galia ir įtaka koncentruojasi nedidelio žmonių rato rankose. Matome, kaip politikų vaikai, sutuoktiniai ar kiti giminaičiai staiga tampa patarėjais, padėjėjais, gauna postus valstybės valdomose įmonėse ar diplomatinėje tarnyboje. Dažnai teisinamasi, kad šie asmenys yra „patikimi“ ir „lojalūs“, tačiau pamirštama paklausti, ar jie yra patys kompetentingiausi. Tokia praktika ne tik kelia abejonių dėl sprendimų skaidrumo, bet ir kuria uždarą politinį elitą, savotiškas „dinastijas“, kurios tampa atitrūkusios nuo realių visuomenės problemų. Ilgainiui tai mažina pasitikėjimą visa politine sistema ir pačia demokratija.
Verslo nepotizmas: šeimos verslas ar užgrobtas valdymas?
Šeimos verslas yra gerbtina ir svarbi ekonomikos dalis. Problemos prasideda tada, kai nepotizmas persikelia į dideles korporacijas ar, dar blogiau, valstybės valdomas įmones. Kai vadovaujančias pozicijas užima ne pagal gebėjimus, o pagal giminystės ryšius parinkti asmenys, nukenčia įmonės efektyvumas, inovacijos ir konkurencingumas. Darbuotojai, matydami, kad karjeros galimybės priklauso ne nuo jų pastangų, o nuo pavardės, praranda motyvaciją. Tai sukuria toksišką darbo aplinką, kurioje klesti pataikavimas ir intrigos, o ne profesionalumas. Ypač žalinga situacija susidaro valstybės valdomose įmonėse, kurios turėtų tarnauti visuomenės interesui, tačiau dėl nepotizmo tampa asmeninio pasipelnymo šaltiniu.
Akademinis ir kultūrinis nepotizmas: talento žlugdymas
Net ir, atrodytų, kilniose mokslo ir meno srityse nepotizmas randa savo nišą. Universitetuose ar mokslo institutuose profesoriaus vaikas gali lengviau gauti asistento vietą, o jo mokslinis darbas sulaukti palankesnio vertinimo. Meno pasaulyje žinomo menininko atžala gali lengviau surengti parodą, gauti finansavimą projektui ar net laimėti prestižinį apdovanojimą. Tai ne tik neteisinga kitų, galbūt talentingesnių, bet „be ryšių“ esančių kūrėjų atžvilgiu. Tai skurdina pačią kultūrą ir mokslą, nes vietoj geriausių idėjų ir talentingiausių darbų į priekį iškeliami vidutiniški, bet „savų“ žmonių kūriniai. Taip stabdoma natūrali ir sveika konkurencija, kuri yra bet kokios pažangos variklis.
Nematoma kaina: kaip nepotizmas žaloja visuomenę?
Nepotizmo daroma žala yra kur kas didesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai ne tik pavieniai neteisybės aktai, bet sisteminė problema, turinti ilgalaikių neigiamų pasekmių.
- Smegenų nutekėjimas ir talentų švaistymas: Kai jauni, gabūs ir ambicingi žmonės mato, kad jų šalyje karjera priklauso ne nuo žinių ir pastangų, o nuo pažinčių, jie nusivilia. Daugelis jų pasirenka emigraciją – ieškoti galimybių ten, kur vertinamas jų talentas, o ne giminystės ryšiai. Taip Lietuva praranda savo didžiausią turtą – žmogiškąjį potencialą. Tie, kurie lieka, dažnai yra priversti susitaikyti su žemesnėmis pareigomis arba pasitraukti į tas sritis, kur nepotizmo įtaka mažesnė.
- Ekonominis neefektyvumas: Įmonės ir įstaigos, kuriose klesti nepotizmas, veikia neefektyviai. Vietoj geriausių specialistų samdomi menkesnės kvalifikacijos giminaičiai. Vietoj inovatyviausių sprendimų priimami tie, kurie naudingi „saviems“. Dėl to prarandamas konkurencingumas, stringa plėtra, o valstybės sektoriuje – neefektyviai naudojami mokesčių mokėtojų pinigai.
- Socialinė nelygybė ir nepasitikėjimas: Nepotizmas gilina socialinę atskirtį. Jis sukuria privilegijuotą klasę, kuriai galimybės yra pasiekiamos lengviau, ir visus likusius, kurie turi kovoti dėl kiekvieno laiptelio. Tai ardo socialinį audinį ir pasitikėjimą tarp žmonių bei tarp piliečių ir valdžios. Kai žmonės mato, kad taisyklės galioja ne visiems, jie praranda pagarbą įstatymams ir pačiai valstybei.
- Korupcijos skatinimas: Nepotizmas yra tiesiogiai susijęs su korupcija. Įdarbinęs giminaitį, vadovas tikisi jo lojalumo ne tik įmonei, bet ir asmeniškai jam. Tai atveria kelią įvairioms piktnaudžiavimo schemoms, neteisėtam pasipelnymui ir interesų konfliktams. Giminaitis ar draugas bus labiau linkęs „uždengti“ vadovo neteisėtus veiksmus, nei tai darytų iš šalies atėjęs profesionalas.
Ar galime nutraukti šį užburtą ratą? Keliai į skaidresnę Lietuvą
Kova su nepotizmu yra sudėtinga ir ilgalaikė. Ji reikalauja ne tik teisinių pakeitimų, bet ir giluminių pokyčių visuomenės mąstysenoje. Tačiau tai nėra misija neįmanoma. Yra konkretūs žingsniai, kuriuos galime ir privalome žengti.
Pirmiausia, būtinas skaidrumas. Visi įdarbinimo konkursai į valstybės ir savivaldybių institucijas, taip pat į valstybės valdomas įmones, turi būti vieši, o jų eiga ir rezultatai – lengvai prieinami visuomenei. Atrankos kriterijai turi būti aiškūs, objektyvūs ir orientuoti į kompetenciją, o ne į subjektyvų vertinimą. Svarbu, kad atrankos komisijose dalyvautų nepriklausomi stebėtojai, o kandidatų pavardės būtų įslaptintos bent jau pirminiuose atrankos etapuose.
Antra, reikalinga griežta kontrolė ir atsakomybė. Būtina stiprinti institucijas, atsakingas už korupcijos prevenciją ir tyrimą, tokias kaip Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) ir Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Turi būti įtvirtinta aiški ir neišvengiama atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnyba ir nepotizmą. Vadovai, įdarbinę giminaičius pažeidžiant procedūras, turi ne tik prarasti postą, bet ir sulaukti realių sankcijų. Taip pat svarbu tobulinti viešųjų ir privačių interesų deklaravimo sistemą, kad interesų konfliktai būtų pastebėti laiku.
Trečia, ir bene svarbiausia – visuomenės nepakantumas. Kol mes patys toleruosime „paslaugėles“, „užtarimus“ ir „reikalingas pažintis“, tol nepotizmas klestės. Turime ugdyti nulinės tolerancijos kultūrą šiam reiškiniui. Apie pastebėtus nepotizmo atvejus reikia ne tylėti, o pranešti atsakingoms institucijoms ir žiniasklaidai. Žurnalistiniai tyrimai, atskleidžiantys nepotizmo schemas, yra vienas galingiausių ginklų šioje kovoje. Kiekvienas iš mūsų, atsidūręs situacijoje, kai prašoma ar siūloma pasinaudoti ryšiais, o ne kompetencija, turime pasakyti „ne“.
Galiausiai, švietimas ir vertybių ugdymas. Nuo mokyklos suolo vaikai turi būti mokomi sąžiningumo, pagarbos taisyklėms ir lygių galimybių principo. Turime kalbėti apie tai, kodėl nepotizmas yra žalingas ne tik abstrakčiai valstybei, bet ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Kai didžioji visuomenės dalis supras, kad giminaičio įdarbinimas atima darbo vietą iš galbūt labiau kvalifikuoto kaimyno vaiko, o valstybinis užsakymas, atiduotas „savo“ įmonei, reiškia brangesnes ir prastesnes paslaugas mums visiems, požiūris pradės keistis.
Nepotizmas nėra neišvengiama Lietuvos dalia ar kultūrinė ypatybė. Tai yra yda, kurią galime ir privalome išgyvendinti. Tai kova už teisingesnę, skaidresnę ir konkurencingesnę valstybę. Valstybę, kurioje sėkmę lemia talentas, darbas ir idėjos, o ne pavardė ar telefono numeris užrašų knygelėje. Kiekvienas skaidrus konkursas, kiekvienas viešai demaskuotas piktnaudžiavimo atvejis ir kiekvienas asmeninis apsisprendimas elgtis sąžiningai yra žingsnis šios Lietuvos link. Kelias ilgas, bet eiti juo verta.