Kiekvienas, bent kartą važiavęs pro Kėdainius, negalėjo nepastebėti miesto panoramą vainikuojančių baltų „kalnų“ ir aukštų kaminų. Tai – AB „Lifosa“, vienos didžiausių ir strategiškai svarbiausių Lietuvos pramonės įmonių simbolis. Tačiau už pramoninio peizažo slypi sudėtinga, dešimtmečius trunkanti istorija, kupina technologinių pergalių, ekonominės galios, ekologinių iššūkių ir, pastaruoju metu, tarptautinės politikos sukeltos dramos. „Lifosa“ – tai ne tik fosforo trąšų gamykla. Tai – Kėdainių regiono širdis, tūkstančių šeimų maitintoja ir Lietuvos pramonės veidrodis, atspindintis visas šalies transformacijas – nuo sovietmečio planinės ekonomikos iki nūdienos globalių iššūkių.
Nuo sovietinio giganto iki modernios gamyklos: istorijos vingiai
„Lifosos“ istorija prasideda 1959 metais, kuomet tuometinė sovietų valdžia priėmė sprendimą Kėdainiuose, Lietuvos geografiniame centre, statyti chemijos kombinatą. Vieta pasirinkta neatsitiktinai – patogus susisiekimas geležinkeliais, Nevėžio upės artumas ir centrinė padėtis šalyje buvo idealios sąlygos tokio masto projektui. 1963-ųjų sausį buvo išleista pirmoji produkcija – sieros rūgštis. Tai buvo atspirties taškas, nuo kurio kombinatas pradėjo savo spartų augimą. Bėgant metams, buvo statomi nauji cechai, diegiamos technologijos ir plečiamas asortimentas, o pagrindiniu produktu tapo fosforo trąšos, gyvybiškai svarbios sovietinio bloko žemės ūkiui.
Kombinatas tapo tikru miesto mieste. Aplink jį kūrėsi infrastruktūra, augo gyvenamieji rajonai, o darbas gamykloje buvo ne tik prestižo, bet ir stabilumo bei gerovės garantas tūkstančiams kėdainiečių. Tačiau sovietinė pramonė turėjo ir tamsiąją pusę – milžinišką poveikį aplinkai. Apie ekologiją tuo metu buvo galvojama mažai, todėl gamybos atliekos, ypač fosfogipsas, kaupėsi milžiniškuose sąvartynuose, suformavusiuose tuos garsiuosius baltuosius Kėdainių „kalnus“.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Lifosai“, kaip ir visai šalies pramonei, prasidėjo naujas, kupinas iššūkių etapas. Įmonė buvo privatizuota. Perėjimą į rinkos ekonomiką lydėjo sunkumai, tačiau gamykla sugebėjo ne tik išlikti, bet ir tapti viena moderniausių tokio tipo įmonių Europoje. Lemiamu postūmiu tapo 2002-ieji, kai pagrindiniu „Lifosos“ akcininku tapo Rusijos mineralinių trąšų gamybos koncernas „EuroChem“. Prasidėjo didžiulių investicijų laikotarpis. Buvo modernizuojami gamybos procesai, diegiamos aplinkosaugos technologijos, siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, o svarbiausia – didinamas gamybos efektyvumas.
Vienas įspūdingiausių modernizacijos pavyzdžių – šilumos utilizavimo sistema. Gaminant sieros rūgštį, išsiskiria milžiniškas kiekis šilumos, kuri anksčiau tiesiog iškeliaudavo į atmosferą. Įdiegus naujas technologijas, ši šiluma pradėta naudoti elektros energijai ir garui gaminti. Taip „Lifosa“ ne tik apsirūpino energija pati, bet ir tapo viena didžiausių žaliosios energijos gamintojų Lietuvoje, o pagamintą šilumą pradėjo tiekti Kėdainių miesto gyventojams. Tai buvo ryškus pokytis, parodęs, kad net ir stambioji chemijos pramonė gali žengti koja kojon su tvarumo principais.
Gamybos širdis: kas yra diamonio fosfatas?
Kad suprastume „Lifosos“ svarbą, reikia suprasti, ką ji gamina. Pagrindinis ir žinomiausias įmonės produktas – diamonio fosfatas (DAP). Paprastai tariant, tai yra viena populiariausių ir efektyviausių fosforo trąšų pasaulyje. Fosforas, kartu su azotu ir kaliu, yra vienas iš trijų svarbiausių elementų, būtinų augalų augimui. Be jo neįmanomas normalus šaknų sistemos vystymasis, žydėjimas ir derliaus formavimasis. Diamonio fosfatas yra vertinamas dėl didelės fosforo koncentracijos ir vandenyje tirpios formos, kurią augalai lengvai pasisavina.
Gamybos procesas yra sudėtingas ir reikalaujantis milžiniškų išteklių. Pagrindinės žaliavos yra dvi: apatitų koncentratas (fosforo rūda), kuris dažniausiai buvo importuojamas iš Rusijos, ir siera, iš kurios gaminama sieros rūgštis. Apatitų koncentratą veikiant sieros rūgštimi, gaunama fosforo rūgštis. Ši, savo ruožtu, reaguodama su amoniaku, virsta diamonio fosfatu. Visas šis procesas yra nepertraukiamas, reikalaujantis nuolatinės priežiūros ir griežtos kokybės kontrolės.
Kėdainiuose pagamintos trąšos keliaudavo į visą pasaulį – nuo Europos laukų iki Pietų Amerikos plantacijų. „Lifosa“ buvo svarbi pasaulinės maisto tiekimo grandinės dalis. Nors eiliniam žmogui trąšų gamyba gali atrodyti kaip tolimas ir nesuprantamas procesas, jo rezultatas atsiduria ant mūsų stalo kasdien. Be efektyvaus tręšimo šiuolaikinis žemės ūkis negalėtų išmaitinti augančios pasaulio populiacijos.
Be DAP, įmonė gamino ir monokalcio fosfatą – pašarinį priedą, naudojamą gyvulininkystėje. Tai dar vienas produktas, pabrėžiantis „Lifosos“ integraciją į globalią maisto pramonę.
Ekonomikos variklis ir socialinis ramstis
Dešimtmečiais „Lifosa“ buvo neabejotinas Kėdainių regiono ekonomikos flagmanas. Gamykloje tiesiogiai dirbo apie tūkstantis žmonių, tačiau jos įtaka kur kas platesnė. Su gamykla susijusios dešimtys kitų įmonių – transporto, logistikos, remonto, maitinimo paslaugų teikėjų. Skaičiuojama, kad viena darbo vieta „Lifosoje“ sukuria dar kelias darbo vietas aptarnaujančiame sektoriuje. Dėl to gamyklos stabilumas visada buvo viso regiono stabilumo garantas.
Įmonė buvo viena didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje, o jos eksportas sudarė reikšmingą šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. Tai buvo įmonė, kurios veiklos rodikliai darydavo įtaką visos Lietuvos ekonominei statistikai. Darbuotojams „Lifosa“ siūlė ne tik stabilius atlyginimus, bet ir platų socialinių garantijų paketą, rėmė miesto bendruomenės iniciatyvas, kultūros ir sporto renginius. Ji tapo neatsiejama Kėdainių tapatybės dalimi.
Būtent todėl žinia apie galimą gamyklos sustojimą dėl tarptautinių sankcijų sukėlė ne tik ekonominį, bet ir socialinį šoką. Tai grėsmė ne tik tūkstančiui darbuotojų, bet visam dešimtis tūkstančių gyventojų turinčiam miestui, kurio gerovė dešimtmečius buvo glaudžiai susijusi su šia pramonės milžine.
Sankcijų audroje: nežinomybės metai
Ramų ir stabilų gamyklos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė 2022 metų vasario 24-oji – Rusijos invazija į Ukrainą. Vakarų pasaulis į agresiją atsakė precedento neturinčiomis sankcijomis, nukreiptomis prieš Rusijos ekonomiką ir su Kremliumi susijusius oligarchus. Į šių sankcijų sąrašus pateko ir pagrindinis „Lifosos“ akcininkas Andrejus Melničenka, valdantis „EuroChem“ grupę.
Lietuvoje veikiančiai įmonei tai reiškė viena – jos sąskaitos buvo įšaldytos, o veikla tapo praktiškai neįmanoma. Prasidėjo dramatiškas laikotarpis. Gamykla, negalėdama atsiskaityti už žaliavas, paslaugas ir išmokėti atlyginimų, buvo priversta stabdyti gamybą. Virš tūkstančio darbuotojų pakibo nežinomybė. Kėdainiams iškilo socialinės krizės grėsmė.
Lietuvos Vyriausybė, suprasdama strateginę įmonės svarbą, ėmėsi skubių veiksmų. Buvo priimtas sprendimas paskirti laikinąjį administratorių, kurio užduotis – užtikrinti įmonės veiklą sankcijų sąlygomis, prižiūrint, kad jokia finansinė nauda nepasiektų sankcionuoto akcininko. Tai buvo sudėtingas juridinis ir finansinis manevras, leidęs „Lifosai“ laikinai atnaujinti veiklą. Įmonė pamažu vėl įsivažiavo, rado naujų žaliavų tiekimo kelių, sugebėjo išlaikyti dalį darbuotojų ir tęsti gamybą.
Tačiau laikinojo administravimo modelis nėra ilgalaikis sprendimas. Jis tik atitolina problemą, bet jos neišsprendžia. Įmonė veikia nuolatinės įtampos sąlygomis, negalėdama planuoti ilgalaikių investicijų ir ateities plėtros. Visi supranta, kad „Lifosos“ išlikimui reikalingas esminis sprendimas – savininkų pasikeitimas. Tačiau parduoti tokio dydžio ir tokios specifikos įmonę, kurios pagrindinis akcininkas sankcionuotas, yra be galo sudėtinga užduotis. Svarstomi įvairūs scenarijai, įskaitant ir galimą nacionalizaciją, tačiau kiekvienas iš jų turi savų rizikų ir iššūkių.
Ateities kryžkelė: tarp vilties ir nežinios
Šiandien „Lifosa“ stovi istorinėje kryžkelėje. Viena vertus, tai moderni, technologiškai pažangi gamykla, gaminanti pasaulinėje rinkoje paklausią produkciją. Ji turi patyrusių specialistų komandą, išvystytą infrastruktūrą ir didžiulį potencialą. Kita vertus, jos likimas priklauso ne nuo gamybos rodiklių ar rinkos poreikių, o nuo geopolitinių sprendimų ir teisinių labirintų.
Kėdainių ir visos Lietuvos akys nukreiptos į tai, kaip bus išspręstas šis galvosūkis. Ar pavyks rasti naują, patikimą investuotoją, kuris perimtų gamyklą ir užtikrintų jos ilgalaikį stabilumą? Ar valstybei teks imtis ryžtingesnių veiksmų? O gal įmonė taip ir liks vegetuoti laikinojo administravimo režimu, kol galiausiai bus priversta galutinai sustoti?
„Lifosos“ istorija – tai kur kas daugiau nei pasakojimas apie vieną įmonę. Tai pamoka apie globalizacijos trapumą, apie tai, kaip toli nuo mūsų vykstantys politiniai įvykiai gali tiesiogiai paveikti nedidelio Lietuvos miesto gyvenimą. Tai pasakojimas apie pramonės atsparumą, darbuotojų atsidavimą ir viltį, kad Kėdainių pramonės širdis nesustos plakusi. Nuo to, koks bus kitas šios istorijos skyrius, priklauso ne tik tūkstančio šeimų, bet ir viso regiono ateitis.