Kiekvienais metais, pasitinkant vidurvasarį, Lietuvos padangę nušviečia ne tik saulė, bet ir ypatinga nuotaika. Liepos 6-oji – Valstybės, arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, diena. Tai data, kuri daugeliui asocijuojasi su trispalvėmis, iškilmingais renginiais ir, žinoma, visuotine tradicija tapusiu „Tautiškos giesmės“ giedojimu. Tačiau ar dažnai susimąstome, kokia istorijos drama, kokie politiniai manevrai ir kokia asmeninė drąsa slypi už šio vienintelio Lietuvos karaliaus titulo? Liepos 6-oji nėra tik simbolinė diena kalendoriuje; tai kertinis akmuo, ant kurio pastatytas modernios Lietuvos valstybės pamatas.
Audringas XIII amžius: Būti ar Nebūti?
Norint suprasti Mindaugo karūnavimo reikšmę, būtina nusikelti į XIII amžių – laikotarpį, kai Europos žemėlapis buvo nuolat perbraižomas kardais ir politinėmis intrigomis. Baltų gentys – lietuviai, jotvingiai, prūsai, žiemgaliai ir kiti – gyveno nuolatiniame pavojuje. Iš vakarų spaudė galingas, gerai organizuotas ir popiežiaus palaiminimą turintis Teutonų ordinas, iš šiaurės – jo „brolis“ Kalavijuočių (vėliau – Livonijos) ordinas. Jų tikslas buvo aiškus: pagoniškų žemių užkariavimas ir krikštas, kuris dažnai tebuvo pretekstas grobikiškiems žygiams.
Iki tol baltų gentys gyveno susiskaldžiusios. Nors jas vienijo panaši kultūra ir tikėjimas, nuolatiniai vidiniai kunigaikščių konfliktai dėl įtakos ir žemių neleido sukurti vieningos jėgos, galinčios atsispirti išorės priešams. Būtent šiame chaotiškame fone į istorijos areną įžengė Mindaugas – ambicingas, protingas ir, be abejonės, negailestingas valdovas. Jis suprato tai, ko nesuprato daugelis jo amžininkų: be vienybės Lietuva, kaip politinis darinys, pasmerkta išnykti. Jis ėmėsi kruvino ir sudėtingo darbo – suvienyti lietuvių žemes. Tai nebuvo taikus procesas. Mindaugas savo valdžiai pajungė konkuruojančius kunigaikščius pasitelkdamas ne tik diplomatiją, bet ir klastą bei ginklą. Jis tapo tuo valdovu, kurio visi bijojo, tačiau kurio galiausiai visiems reikėjo.
Karūnos kaina: Tarp tikėjimo ir diplomatijos
Tapęs galingiausiu valdovu regione, Mindaugas susidūrė su dar didesniu iššūkiu. Suvienijus jėgas viduje, reikėjo apsisaugoti nuo išorės grėsmių. Pagrindinis Ordinų pretekstas pulti Lietuvą buvo jos pagonybė. Kol Lietuva liko pagoniška, kryžiaus žygiai prieš ją buvo laikomi teisėtu ir Dievui patinkančiu reikalu. Mindaugas, būdamas pragmatiškas politikas, suvokė, kad vienintelis būdas neutralizuoti šią grėsmę – išmušti pagrindinį kozirį Ordinui iš rankų. Tas koziris buvo krikštas.
Tačiau Mindaugas nenorėjo tapti eiline figūra Ordinų žaidimų lentoje. Jis siekė krikštytis tiesiogiai per Romos popiežių, taip apeinant Ordinus ir parodant, kad Lietuva yra savarankiška jėga, o ne kažkieno vasalė. Tai buvo neįtikėtinai drąsus ir diplomatiškai sudėtingas žingsnis. Apie 1250 metus Mindaugas pradėjo derybas su Livonijos ordino magistru Andriumi fon Štirlandu (Andreas von Stirland). Mainais už taiką ir karinę paramą prieš maištaujančius žemaičius ir jotvingius, magistras sutiko tarpininkauti Mindaugo krikšto ir karūnavimo byloje pas popiežių Inocentą IV.
1251 m. liepos 17 d. Milane popiežius išleido bulę, kuria pavedė Kulmo vyskupui Heinrichui Heidenreichui karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Tai buvo milžiniškas diplomatinis laimėjimas. Lietuva, iki tol laikyta barbarišku, pagonišku kraštu, staiga buvo pripažinta lygiaverte Europos karalysčių šeimos nare. Popiežiaus sprendimas reiškė, kad nuo šiol bet koks puolimas prieš Lietuvą būtų laikomas puolimu prieš krikščionišką karalystę – nusikaltimu, už kurį Ordinai galėjo sulaukti griežtų sankcijų.
1253-iųjų liepos 6-oji: Istorijos kulminacija
Pati karūnavimo ceremonija, įvykusi 1253 m. liepos 6 d., apipinta paslaptimis. Istorikai iki šiol ginčijasi dėl tikslios jos vietos. Vieni mano, kad tai galėjo būti Vilnius, kiti – Naugardukas, treti siūlo mažiau žinomas, bet strategiškai svarbias vietas, pavyzdžiui, Latavos pilį (netoli Anykščių). Nepaisant vietos neaiškumo, įvykio reikšmė – neginčijama.
Įsivaizduokite tą dieną. Susirinkę Lietuvos didikai, atvykę dvasininkai su vyskupu Heinrichu priešakyje. Skambant bažnytinėms giesmėms, Mindaugui ir jo žmonai Mortai ant galvų uždedamos karališkos karūnos. Šis aktas buvo ne tik simbolinis. Jis reiškė transformaciją: iš pagonių kunigaikščio Mindaugas tapo Dievo malone karūnuotu krikščioniškos karalystės valdovu. Lietuva iš genčių sąjungos virto centralizuota, europinio modelio monarchija. Mindaugo karalystė buvo pripažinta visame krikščioniškame pasaulyje. Tai suteikė ne tik teisinį imunitetą nuo Ordinų agresijos, bet ir atvėrė kelius prekybai, kultūriniams mainams ir diplomatiniams santykiams.
Kartu su karūna Mindaugas gavo ir pareigą. Jis įsipareigojo skleisti krikščionybę savo žemėse. Popiežius taip pat įsteigė atskirą Lietuvos vyskupiją, tiesiogiai pavaldžią Šventajam Sostui. Tai dar kartą pabrėžė Lietuvos savarankiškumą ir nepriklausomybę nuo kaimyninių bažnytinių struktūrų, ypač nuo Rygos arkivyskupijos, kuriai buvo pavaldus Livonijos ordinas.
Po karūnos: sudėtingas palikimas
Mindaugo, kaip krikščionių karaliaus, valdymas truko apie dešimtmetį. Šis laikotarpis nebuvo ramus. Žemaičiai taip ir nepripažino nei Mindaugo valdžios, nei krikščionybės. Vidinė opozicija nuolat kėlė grėsmę. Galiausiai, matydamas, kad krikštas neatnešė ilgalaikės taikos ir kad Ordinai vis tiek tęsia savo agresyvią politiką, Mindaugas priėmė dar vieną radikalų sprendimą. Po garsiojo Durbės mūšio 1260 m., kuriame žemaičiai sutriuškino jungtines kryžiuočių pajėgas, Mindaugas, manoma, atsimetė nuo krikščionybės ir sudarė sąjungą su žemaičiais bendrai kovai prieš Ordinus.
Šis jo žingsnis vertinamas nevienareikšmiškai. Vieni tai laiko išdavyste, kiti – dar vienu pragmatišku politiniu sprendimu, siekiant išsaugoti valstybės vientisumą. Bet kokiu atveju, tai rodo Mindaugo, kaip valdovo, lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkybių. Deja, jo gyvenimas baigėsi tragiškai. 1263 m. Mindaugas kartu su dviem savo sūnumis buvo nužudytas per sąmokslą, kurį, kaip manoma, organizavo kunigaikštis Treniota ir Daumantas. Po Mindaugo mirties Lietuva vėl paniro į vidaus kovų chaosą, o karalystės statusas buvo prarastas.
Atgimusi atmintis ir modernios tradicijos
Nors Mindaugo karūnavimas buvo trumpalaikis epizodas, jo reikšmė Lietuvos valstybingumui yra milžiniška. Jis įrodė, kad Lietuva gali būti pripažinta ir lygiavertė Europos politinės sistemos dalyvė. Vėlesni valdovai, ypač Gediminas ir jo palikuonys, tęsė Mindaugo pradėtą darbą, kurdami galingą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tačiau karaliaus titulo Lietuvai atgauti taip ir nebepavyko.
Įdomu tai, kad ilgus šimtmečius liepos 6-oji nebuvo minima kaip svarbi data. Tik XX a. pabaigoje, artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, istorikai atsigręžė į valstybingumo ištakas. Būtent istorikas Edvardas Gudavičius, remdamasis kruopščiais istoriografiniais tyrimais, 1989 m. apskaičiavo ir pasiūlė tikslią Mindaugo karūnavimo datą – 1253 m. liepos 6 d. Po nepriklausomybės atkūrimo, 1991 m., ši diena buvo oficialiai paskelbta valstybine švente.
Šiandien Liepos 6-oji yra ne tik istorijos pagerbimo, bet ir gyvos vienybės diena. Visoje Lietuvoje ir už jos ribų vyksta iškilmingi minėjimai, koncertai, viduramžių amatų mugės. Tačiau pati unikaliausia ir labiausiai jaudinanti tradicija gimė palyginti neseniai. 2009 m., minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, kilo iniciatyva „Tautiška giesmė aplink pasaulį“. Jos idėja paprasta, bet galinga: lygiai 21 val. Lietuvos laiku, kad ir kur būtų, lietuviai visame pasaulyje kartu sugieda Lietuvos himną.
Ši tradicija pranoko visus lūkesčius. Kasmet, liepos 6-osios vakarą, nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Čikagos, nuo Sidnėjaus iki mažo kaimelio Brazilijoje, kur gyvena lietuvių palikuonys, aidi Vinco Kudirkos žodžiai. Tai tampa neįtikėtinu vienybės ir pasididžiavimo savo šalimi simboliu. Tai momentas, kai geografinės ribos išnyksta, o visus sujungia bendra istorija, bendra kalba ir bendra viltis. Tai modernus Mindaugo idėjos – vieningos ir stiprios Lietuvos – įgyvendinimas.
Taigi, kai kitą kartą kelsite trispalvę ar giedosite himną liepos 6-ąją, prisiminkite, kad tai – ne tik formalus valstybinės šventės atributas. Tai duoklė vienam žmogui, kuris XIII amžiaus sutemose išdrįso svajoti apie karūną ir suvienytą Lietuvą. Tai pagarba jo drąsai, politinei išminčiai ir palikimui, kuris, perėjęs šimtmečių išbandymus, šiandien leidžia mums didžiuotis būnant nepriklausomos, europietiškos valstybės piliečiais.