Rytas prasideda ne nuo ramios kavos puodelio stebint tekulę saulę, o nuo chaotiško maratono: vienoje rankoje telefonas su jau plaukiančiais darbo laiškais, kitoje – nepatenkintas darželinukas, kuriam būtent šiandien netinka nė viena turima kojinių pora. Tai scena, kurią, ko gero, atpažįsta tūkstančiai dirbančių tėvų visoje Lietuvoje. Nuolatinis bėgimas, bandymas „užgesinti gaisrus“ tiek darbe, tiek namuose, ir tas įkyrus, tylus balsas galvoje, kuždantis: „Tu nespėji. Tu darai nepakankamai.“
Darbo ir šeimos derinimas šiandien nebėra tik logistinis iššūkis – tai viena didžiausių XXI amžiaus psichologinių ir socialinių dilemų. Mes gyvename laikais, kai profesinės ambicijos yra skatinamos labiau nei bet kada anksčiau, tačiau lūkesčiai tėvystei taip pat išaugo iki beprecedenčių aukštumų. Iš mūsų tikimasi, kad dirbsime taip, lyg neturėtume vaikų, ir auginsime vaikus taip, lyg neturėtume darbo. Kaip šiame reikalavimų labirinte ne tik išgyventi, bet ir mėgautis procesu?
Tobulos pusiausvyros mitas: kodėl verta nustoti siekti „50/50“
Viena didžiausių klaidų, kurią darome mąstydami apie darbo ir asmeninio gyvenimo balansą, yra pats žodis „balansas“. Jis sukuria iliuziją, kad tai yra statinė būsena – lyg svarstyklės, kurios privalo stovėti lygiai. Tačiau realybė yra dinamiška. Bandymas kasdien tobulai paskirstyti savo energiją po lygiai darbui ir šeimai yra tiesioginis kelias į perdegimą.
Psichologai ir laiko planavimo ekspertai vis dažniau siūlo keisti terminologiją. Vietoje „balanso“ vertėtų kalbėti apie „integraciją“ arba „harmoniją“. Būna periodų, kai darbas reikalauja 80 procentų jūsų dėmesio (pavyzdžiui, didelio projekto pabaiga ar verslo startas). Būna laikotarpių, kai šeima atsiduria absoliučiame centre (ligos, naujo šeimos nario gimimas, adaptacija mokykloje). Problema kyla ne tada, kai svarstyklės pasvyra, o tada, kai jos užstringa vienoje pozicijoje ilgam laikui.
Siekis būti tobulu darbuotoju ir tobulu tėvu vienu metu yra pasmerktas žlugti. Svarbiausia yra gebėjimas lanksčiai reaguoti į situaciją ir sąmoningai pasirinkti prioritetus konkrečiu momentu, nejaučiant už tai paralyžiuojančios kaltės.
Lietuvos kontekstas: įstatymai keičiasi, bet ar keičiasi požiūris?
Lietuva pastaraisiais metais žengė didelius žingsnius į priekį, teisiškai reglamentuodama palankesnes sąlygas šeimoms. Darbo kodekso pakeitimai, įteisinę lankstesnį darbo grafiką, nuotolinio darbo galimybes bei vadinamuosius „mamadienius“ ir „tėvadienius“, yra puikus pagrindas. Tačiau įstatymas yra tik viena medalio pusė. Kita – darbdavio kultūra ir mūsų pačių vidinės nuostatos.
Nors teisės aktai leidžia prašyti lankstaus grafiko, daugelis darbuotojų vis dar bijo tai daryti, manydami, kad tai bus palaikyta motyvacijos stoka ar neprofesionalumu. Čia susiduriame su „idealiojo darbuotojo“ stigma – žmogaus, kuris yra pasiekiamas 24/7, neturi asmeninių problemų ir visada pasiruošęs viršvalandžiams. Visgi, modernūs tyrimai rodo, kad darbuotojai, turintys galimybę derinti įsipareigojimus šeimai, yra lojalesni, labiau motyvuoti ir dažnai produktyvesni už tuos, kurie „gyvena darbe“.
Svarbu žinoti savo teises. Jei auginate vaikus iki tam tikro amžiaus, darbdavys privalo tenkinti prašymą dirbti nuotoliniu būdu bent dalį laiko, nebent tai objektyviai neįmanoma dėl darbo pobūdžio. Tai nėra „malonė“, tai – teisinis mechanizmas, skirtas jūsų gerovei užtikrinti.
Nematomas „trečiosios pamainos“ krūvis
Kalbėdami apie darbo ir šeimos derinimą, negalime ignoruoti „nematomo darbo“ arba emocinio krūvio. Dažnai nutinka taip, kad net ir pasidalinus buities darbus (plovimą, tvarkymą), vadybinis krūvis lieka vienam iš partnerių – dažniausiai moterims. Kas prisimena, kad reikia nupirkti dovaną draugo gimtadieniui? Kas žino, kada baigiasi galiojimas vaistams? Kas registruoja vaikus pas odontologą?
Šis mentalinis krūvis vargina labiau nei pats fizinis darbas. Norint sėkmingai derinti karjerą ir šeimą, būtina namuose atlikti „auditą“. Partnerystė turi būti paremta ne „pagalba“ („aš padėjau tau išplauti indus“), o lygiaverčiu atsakomybės prisiėmimu. Kai abu partneriai dalijasi ne tik vykdymu, bet ir planavimu, atsiranda erdvės abiejų profesiniam augimui. Tai leidžia išvengti situacijos, kai vienas iš tėvų karjerą aukoja dėl nesibaigiančios buities vadybos.
Strategijos, kurios veikia realybėje, ne tik „Instagram“ paskyrose
Gražūs lozungai apie laiko planavimą nepadės, jei neturėsite konkrečių įrankių. Štai keletas praktinių strategijų, kurios padeda suvaldyti chaosą:
- Ribų nustatymas ir skaitmeninė higiena. Nuotolinis darbas ištrynė ribas tarp biuro ir svetainės. Jei neatsakysite į laišką 21 valandą vakaro, pasaulis nesugrius, tačiau jūsų nervų sistema padėkos. Susikurkite taisyklę: po tam tikros valandos darbo telefonas yra „neegzistuojantis“. Tai rodo pagarbą savo laikui, kurią vėliau pradeda gerbti ir kolegos.
- „Pereinamasis ritualas“. Anksčiau kelionė iš darbo namo būdavo laikas „persijungti“. Dirbant iš namų, šio laiko neliko. Sukurkite dirbtinį ritualą: pasivaikščiojimas aplink namą, persirengimas kitais drabužiais ar 15 minučių muzikos klausymas prieš išeinant iš „darbo kambario“. Tai signalas smegenims, kad profesionalas užleidžia vietą tėvui ar mamai.
- Kokybė prieš kiekybę. Vaikams nereikia, kad būtumėte šalia 24 valandas, jei tas valandas praleidžiate naršydami telefone. 20 minučių nedalomo dėmesio (žaidžiant, kalbantis, skaitant) yra vertingiau nei dvi valandos buvimo tame pačiame kambaryje be tikro kontakto.
- Delegavimas ir standartų mažinimas. Ar namai privalo būti sterilūs? Ar vakarienė visada turi būti trijų patiekalų? Išmokite pirkti paslaugas (tvarkymo, maisto pristatymo), jei tai leidžia finansai, arba tiesiog sumažinkite reikalavimus buičiai. Jūsų psichinė sveikata yra svarbesnė už nuvalytas dulkes ant spintos viršaus.
- Sąmoningas „Ne“. Tai turbūt sunkiausia dalis. Sakyti „ne“ papildomiems projektams, kurie neduoda didelės vertės, sakyti „ne“ socialiniams įsipareigojimams, kurie jus sekina. Kiekvienas „taip“ kažkam kitam yra „ne“ jūsų šeimai arba jūsų poilsiui.
Kaltės jausmas – didžiausias priešas
Kaltė yra nuolatinė dirbančių tėvų palydovė. Jaučiamės kalti darbe, kad išėjome anksčiau paimti vaiko iš darželio. Jaučiamės kalti namuose, kad tikriname paštą žaidimų aikštelėje. Šis jausmas yra destruktyvus ir nenaudingas.
Svarbu suprasti, kad vaikai mokosi ne iš to, ką jiems sakome, bet stebėdami, kaip gyvename. Matydami tėvus, kurie realizuoja save profesinėje veikloje, yra aistringi ir domisi pasauliu, vaikai gauna neįkainojamą pamoką. Jie supranta, kad suaugusiojo pasaulis yra įdomus, kad darbas gali teikti džiaugsmą, ir kad asmeninė laimė yra svarbi. „Auka“ nėra geriausias auklėjimo pavyzdys. Laimingi, save realizuojantys tėvai (net jei jie kartais būna užsiėmę) vaikams duoda daugiau emocinio saugumo nei nelaimingi, savo gyvenimo atsižadėję gimdytojai.
Komunikacija su darbdaviu: kaip prašyti, kad gautumėte
Daugelis konfliktų tarp darbo ir šeimos kyla dėl neaiškios komunikacijos. Darbdaviai nėra minčių skaitytojai. Jei jums reikia lankstumo, turite ateiti su sprendimu, o ne tik su problema.
Užuot sakę „negaliu dirbti penktadieniais“, sakykite: „Norėčiau peržiūrėti savo darbo grafiką. Siūlau penktadienio užduotis atlikti pirmadienį–ketvirtadienį dirbant ilgiau, arba penktadienį dirbti nuotoliniu būdu, užtikrinant pilną pasiekiamumą iki 14 valandos“. Kai darbdavys mato, kad darbas bus padarytas ir jūs prisiimate atsakomybę už rezultatus, lankstumas tampa derybų objektu, o ne kliūtimi.
Taip pat svarbu skatinti atvirą kultūrą darbovietėje. Vadovai, kurie patys atvirai sako „šiandien išeinu anksčiau į vaiko koncertą“, suteikia leidimą ir kitiems darbuotojams jaustis žmonėmis. Tai kuria psichologiškai saugią aplinką, kurioje darbuotojai nebijo būti atviri apie savo poreikius.
Vaikų perspektyva: ko jie iš tikrųjų nori?
Dažnai mes projektuojame savo lūkesčius į vaikus. Manome, kad jiems reikia brangių būrelių, tobulų atostogų ir nuolatinio mūsų buvimo šalia. Tačiau vaikų psichologai pabrėžia, kad vaikams svarbiausia – stabilumas ir tėvų emocinė būklė.
Stresas yra užkrečiamas. Jei grįžtate iš darbo piktas, įsitempęs ir mintimis vis dar „kariaujate“ su vadovu, vaikas tai jaučia akimirksniu. Tokiu atveju, geriau 15 minučių praleisti vienam automobilyje ar vonioje, nusiraminti, ir tik tada eiti pas vaikus, nei būti fiziškai šalia, bet emociškai toksiškam. Vaikai prisimins ne tai, kiek valandų praleidote kartu, o tai, kaip jie jautėsi būdami su jumis. Juokas, bendri nuotykiai ir nuoširdus domėjimasis jų reikalais atsveria valandas, praleistas darbe.
Saviugda ir laikas sau – ne prabanga, o būtinybė
Galiausiai, lėktuvo deguonies kaukės taisyklė galioja ir čia: „Pirmiausia užsidėkite kaukę sau, tada padėkite vaikui“. Jei esate išsekęs, piktas ir be energijos, negalėsite būti nei geras darbuotojas, nei geras tėvas.
Laikas sau – sportas, knyga, hobis ar tiesiog tyla – yra kuras, kuris varo visą jūsų mechanizmą. Tai nėra laikas, „pavogtas“ iš šeimos ar darbo. Tai laikas, skirtas tam, kad galėtumėte kokybiškai funkcionuoti abiejose sferose. Darbo ir šeimos derinimas be asmeninio poilsio yra tiesioginis kelias į ligoninę. Todėl į savo kalendorių įtraukite laiką sau taip pat rimtai, kaip įtraukiate susirinkimus su akcininkais.
Ateities tendencijos: kur link judame?
Pasaulis keičiasi. Keturių darbo dienų savaitės eksperimentai, orientacija į rezultatus, o ne „išsėdėtas“ valandas, ir vis didėjantis dėmesys darbuotojų emocinei sveikatai rodo, kad ateitis priklauso lankstumui. Įmonės, kurios nesugebės prisitaikyti prie šeimos poreikių, pralaimės kovą dėl talentų. Jau dabar darbo pokalbiuose kandidatai drąsiai klausia ne tik apie atlyginimą, bet ir apie darbo kultūrą, požiūrį į viršvalandžius ir galimybes derinti asmeninį gyvenimą.
Tai teikia vilties. Galbūt tobulo balanso niekada nepasieksime, nes gyvenimas yra per daug nenuspėjamas. Tačiau galime pasiekti būseną, kurioje jaučiamės kontroliuojantys savo laiką, mylintys savo darbą ir dar labiau – savo šeimą. Ir visa tai – be graužiančio kaltės jausmo. Nes būti geru tėvu ir geru specialistu nėra vienas kitam prieštaraujantys tikslai; tai dvi tos pačios, turtingos asmenybės pusės, kurios, tinkamai suderintos, viena kitą papildo ir augina.
Svarbiausia – nustokite lyginti savo vidinį chaosą su kitų žmonių išoriniu „fasadu“. Jūsų kelias į harmoniją yra unikalus, ir jis prasideda nuo leidimo sau būti netobulam.