Kiekvieni metai atneša tą patį stebuklingą virpulį. Kai dienos trumpėja, o oras pakvimpa pirmuoju šalčiu ir cinamonu, mūsų namuose ir širdyse ima busti Kalėdų dvasia. Ir kas gi yra ryškiausias šios dvasios simbolis, neatsiejama tradicijos dalis, aplink kurią susiburia šeimos, dalijasi dovanomis ir kuria brangiausius prisiminimus? Be abejonės, tai – Kalėdų eglutė. Žalia, kvepianti mišku, spindinti lemputėmis ir žaisliukais, ji tampa pagrindine šventinio laikotarpio ašimi. Tačiau ar kada nors susimąstėte, iš kur atkeliavo ši tradicija? Kodėl būtent spygliuotis medis, o ne ąžuolas ar beržas, tapo Kalėdų karaliumi? Pasinerkime į turtingą ir netikėtumų pilną Kalėdų eglutės istoriją – nuo senovės pagoniškų miškų iki šiuolaikinių didmiesčių aikščių.
Amžinai žaliuojantys medžiai: Gyvybės simbolis žiemos tamsoje
Nors šiandien eglutę neatsiejamai siejame su krikščioniškomis Kalėdomis, jos šaknys slypi kur kas giliau – pagoniškuose tikėjimuose ir gamtos ciklų garbinime. Daugelyje senųjų Europos kultūrų amžinai žaliuojantys augalai – eglės, pušys, kėniai, gebenės – turėjo ypatingą magišką reikšmę. Kai visa gamta apmirdavo, pasidengdavo sniegu ir sustingdavo šaltyje, būtent šie medžiai ir augalai išlikdavo žali, taip simbolizuodami atsparumą, nemirtingumą ir viltį, kad po žiemos tamsos pavasaris ir gyvybė vėl sugrįš.
Senovės romėnai Saturnalijų šventės metu, kuri vykdavo gruodžio pabaigoje ir buvo skirta žemdirbystės dievui Saturnui, puošdavo savo namus ir šventyklas amžinai žaliuojančių medžių šakomis. Tai buvo gausos ir klestėjimo simbolis, viltis sulaukti gero derliaus ateinančiais metais. Šiaurės Europoje, germanų ir skandinavų gentys garbino medžius, ypač ąžuolus ir egles. Žiemos saulėgrįža, trumpiausia metų diena, jiems buvo ypatingas metas. Buvo tikima, kad būtent amžinai žaliuojantys medžiai turi galią išsaugoti gyvybę per tamsiausią ir šalčiausią laikotarpį bei užtikrinti saulės sugrįžimą. Jie kabindavo eglių šakas savo namuose ir tvartuose, tikėdami, kad tai apsaugos juos nuo piktųjų dvasių, raganų ir ligų.
Keltai ir jų dvasiniai vadovai druidai laikė egles ir kitus spygliuočius šventais. Jie matė juose amžinojo gyvenimo ir atgimimo simbolį. Per žiemos saulėgrįžos ritualus druidai puošdavo šventyklas amžinai žaliuojančiomis šakomis, kurios simbolizavo pergalę prieš mirtį. Baltų kraštuose, nors tiesioginio medžio puošimo tradicijos, kokią žinome dabar, gal ir nebuvo, pagarba gamtai ir jos gyvybingumui buvo neatsiejama pasaulėžiūros dalis. Žiemos saulėgrįža, vadinama Kūčiomis, buvo metas, kai riba tarp pasaulių suplonėdavo, o amžinai žaliuojantis augalas – eglė ar pušis – buvo gyvybės, ištvermės ir atgimimo simbolis. Mūsų protėvių namuose per Kūčias garbingą vietą užimdavo šiaudai, simbolizuojantys derlių ir protėvių vėles, bei iš šiaudelių veriami sodai – sudėtingos geometrinės konstrukcijos, atspindinčios pasaulio harmoniją ir tvarką.
Kelias į krikščionišką pasaulį: Vokiškos šaknys ir legendos
Tradicijos transformacija ir sujungimas su Kalėdomis įvyko palaipsniui. Manoma, kad tradicija puošti visą medį, o ne tik jo šakas, gimė dabartinės Vokietijos teritorijoje XVI amžiuje, reformacijos laikotarpiu. Viena populiariausių legendų šią tradiciją sieja su protestantų reformatoriumi Martynu Liuteriu. Pasakojama, kad vieną žiemos naktį, apie 1500-uosius metus, jis ėjo namo per mišką ir buvo sužavėtas tūkstančių žvaigždžių, mirgančių pro apsnigtų eglių šakas. Tas vaizdas jam sukėlė asociaciją su Jėzumi, kuris nužengė iš dangaus žvaigždžių į žemę. Norėdamas atkurti šį stebuklingą reginį savo šeimai, jis parsigabeno į namus nedidelę eglutę ir papuošė ją degančiomis žvakutėmis, simbolizuojančiomis Betliejaus žvaigždę ir dangaus skliautą.
Nors ši istorija greičiausiai tėra graži legenda, istoriniai šaltiniai patvirtina, kad būtent XVI a. Vokietijoje protestantų šeimos pradėjo puošti eglutes savo namuose Kalėdoms. Iš pradžių tai buvo labiau cechų ir brolijų tradicija. Pavyzdžiui, Bremeno amatininkų gildija 1570 metais pastatė savo gildijos namuose eglutę, papuoštą obuoliais, riešutais ir popierinėmis gėlėmis, kuria per Kalėdas galėjo džiaugtis gildijos narių vaikai. Iš pradžių puošmenos buvo kuklios ir dažniausiai valgomos: obuoliai (simbolizuojantys Adomo ir Ievos rojaus medį ir nuodėmę), meduoliai, riešutai, cukruotos uogos. Ši tradicija pamažu plito tarp vokiečių aristokratijos ir pirklių, tapdama Kalėdų šventimo namuose dalimi.
Į platesnį pasaulį eglutės tradicija iškeliavo kartu su vokiečių emigrantais ir, svarbiausia, per karališkųjų šeimų ryšius. Didžiojoje Britanijoje ją išpopuliarino karalienė Viktorija ir jos vyras, vokiečių princas Albertas. Nors Anglijos karališkajame dvare eglutė pasirodė ir anksčiau (karaliaus Jurgio III žmonos karalienės Šarlotės, taip pat vokietės, dėka), būtent Viktorijos ir Alberto šeimos atvaizdas tapo lūžio tašku. 1848 metais laikraštyje „Illustrated London News“ pasirodžiusi karališkosios šeimos, susibūrusios aplink gausiai papuoštą eglutę Vindzoro pilyje, iliustracija sukėlė tikrą mados bangą abiejose Atlanto pusėse. Viskas, ką darė karališkoji pora, buvo madinga, tad netrukus Kalėdų eglutė tapo privalomu atributu kiekvienuose pasiturinčiuose britų ir amerikiečių namuose.
Kalėdų eglutė Lietuvoje: Nuo dvaro iki kaimo trobos
Lietuvą Kalėdų eglutės tradicija pasiekė palyginti vėlai – tik XIX amžiaus antroje pusėje. Kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, ją atnešė vokiškoji kultūra – per dvarininkus, pirklius, amatininkus ir inteligentus. Iš pradžių tai buvo išskirtinai miestietiškas, aukštuomenės ir turtingesnių miestiečių paprotys, svetimas kaimo žmonėms, kurie turėjo savas, gilias ir archajiškas Kūčių bei Kalėdų tradicijas. Lietuviškoje troboje svarbiausias puošybos elementas buvo ne eglė, o jau minėtas iš šiaudelių veriamas sodas. Eglutė kaimuose pradžioje buvo vertinama net kiek priešiškai, kaip „ponų“ ar „vokiečių“ mada, svetima savai kultūrai.
Situacija ėmė keistis tarpukariu. Stiprėjant tautinei savimonei, modernėjant visuomenei ir miestams augant, eglutė pamažu skynėsi kelią ir į lietuvių namus. Ją populiarino spauda, mokyklos, įvairios organizacijos. Eglutė tapo ne tik religiniu, bet ir modernumo, šventiškumo, džiaugsmo vaikams simboliu. Vis dėlto, masiškai ir visuotinai ji paplito tik po Antrojo pasaulinio karo, nors ir pakitusia forma.
Sovietmečiu buvo imtasi sistemingų pastangų ištrinti religinę Kalėdų prasmę ir pačią šventę. Kalėdos buvo oficialiai panaikintos, tapo eiline darbo diena. Tačiau tradicijos yra gajos, ir visiškai jų išrauti nepavyko. Todėl sovietinė valdžia pasirinko kitą taktiką – transformuoti tradiciją. Kalėdų eglutė buvo paversta Naujųjų Metų atributu. Ji buvo vadinama „naujametine eglute“, o ant jos viršūnės vietoje Betliejaus žvaigždės atsirasdavo raudona penkiakampė žvaigždė arba stilizuotas bokšto smaigalys. Vietoj angelų, ėdžiose gulinčio kūdikėlio Jėzaus ir kitų religinių simbolių medį puošė kosmonautų, raketų, kukurūzų burbuolių, laikrodžių, vaikiškų pasakų herojų figūrėlės. Šventės personažu tapo ne Kalėdų Senelis, o Senis Šaltis (Ded Moroz), lydimas Snieguolės. Tačiau net ir šiuo ideologizuotu laikotarpiu žmonės slapta, savo namuose, išsaugojo tikrąją eglutės prasmę, ir ji išliko tyliu vilties, šeimos susibūrimo ir tikėjimo simboliu.
Kaip išsirinkti tobulą eglutę: gyva, dirbtinė ar vazone?
Šiandien eglutės pasirinkimas – tai kur kas daugiau nei tiesiog nuvykimas į mišką. Susiduriame su dilema, kuri atspindi ir mūsų vertybes: gyva kirsta, dirbtinė ar auganti vazone? Kiekviena turi savų privalumų ir trūkumų.
Gyva kirsta eglutė
Tai – nesenstanti klasika. Jos kvapas, pripildantis namus miško gaiva, daugeliui yra neatsiejama Kalėdų dalis. Populiariausi pasirinkimai Lietuvoje:
- Paprastoji eglė (Picea abies): Tai labiausiai tradicinis, stipriausią ir būtent tą „tikrąjį“ Kalėdų kvapą turintis medis. Ji dažniausiai yra ir pigiausia. Tačiau jos spygliai aštrūs ir, patekus į šiltą bei sausą patalpą, pradeda gana greitai byrėti.
- Sidabrinė arba dygioji eglė (Picea pungens): Atrodo labai puošniai ir solidžiai dėl melsvo ar sidabriško atspalvio. Jos spygliai labai tvirti, dygūs ir byra kur kas mažiau nei paprastosios eglės, todėl ilgiau išlaiko reprezentatyvią išvaizdą.
- Kėnis (Abies), dažniausiai – kaukazinis (Abies nordmanniana): Tai brangesnis, bet ir prabangiausias, populiariausias pasirinkimas Vakarų Europoje, sparčiai populiarėjantis ir Lietuvoje. Kėnio spygliai minkšti, platūs, neaštrūs (svarbu, jei namuose yra mažų vaikų ar augintinių), sodriai žalios spalvos ir blizgūs. Svarbiausia – jie beveik nebyra, net medžiui visiškai išdžiūvus. Pats medis yra tankus, simetriškas ir taisyklingos formos.
Patarimas: Rinkdamiesi gyvą eglutę, perbraukite per šakelę – spygliai neturėtų lengvai nubyrėti. Atkreipkite dėmesį į kamieno pjūvio vietą – ji turėtų būti šviesi ir šiek tiek lipni. Stuktelėkite kamienu į žemę – jei nubyrės daug spyglių, medis senas. Prieš statydami eglutę, atnaujinkite kamieno pjūvį (nupjaukite apie 2-3 cm) ir iškart pamerkite į specialų stovą su vandeniu. Eglutę laikykite kuo toliau nuo radiatorių, židinių ir kitų šilumos šaltinių.
Dirbtinė eglutė
Praktiškas ir ilgaamžis sprendimas, ypač vertinantiems tvarką. Nors prarandamas miško kvapas, dirbtinės eglutės turi daug privalumų: jos nenumeta spyglių, yra hipoalergiškos, nereikalauja priežiūros, o investicija, nors iš pradžių ir didesnė, atsiperka per kelerius metus. Šiuolaikinės technologijos leidžia pagaminti itin realistiškai atrodančias egles iš PE (polietileno) medžiagos, kurios atskiras šakeles sunku atskirti nuo tikrų. Tačiau svarbu atsižvelgti į ekologinį aspektą – plastiko gamyba ir utilizavimas teršia aplinką, todėl jei renkatės dirbtinę, planuokite ją naudoti kuo ilgiau (bent 10-15 metų), kad jos ekologinis pėdsakas būtų mažesnis nei kasmet perkamos kirstos eglutės.
Eglutė vazone
Tai – tvarus ir vis populiarėjantis pasirinkimas, savotiškas kompromisas tarp gyvos ir dirbtinės. Po švenčių tokios eglutės nereikia išmesti – ją galima persodinti į savo kiemą, sodą ar net balkoną. Tai puikus būdas ne tik džiaugtis šventėmis, bet ir prisidėti prie gamtos išsaugojimo, auginant savo šeimos medį. Tiesa, eglutė vazone reikalauja daugiau priežiūros: ją reikia reguliariai laistyti, nelaikyti per šiltai ir per ilgai kambaryje (dažniausiai rekomenduojama iki 10–14 dienų). Prieš nešant į lauką po švenčių, medelį reikia palaipsniui pratinti prie žemesnės temperatūros, palaikant jį kelias dienas vėsesnėje patalpoje (garaže, verandoje).
Dekoravimo menas: nuo tradicijų iki modernių tendencijų
Eglutės puošimas – tai kūrybinis procesas, ritualas, kuriame gali dalyvauti visa šeima. Bėgant metams keitėsi ne tik pačios eglutės, bet ir jų puošybos mados. Nuo rankų darbo popierinių girliandų ir obuolių iki šiuolaikinių LED lempučių ir dizainerių kurtų žaisliukų.
- Tradicinis stilius: Raudona, žalia ir auksinė spalvos niekada neišeina iš mados. Šis derinys asocijuojasi su klasikine Kalėdų dvasia. Klasikiniai stikliniai burbulai, mediniai žaisliukai, angelai, varpeliai, kaspinai ir, žinoma, gausios girliandos sukuria jaukumo, prabangos ir nostalgijos jausmą.
- Skandinaviškas minimalizmas: Šis stilius pabrėžia natūralumą, paprastumą ir santūrumą. Dominuoja balta, pilka, smėlio, medžio spalvos. Puošiama subtiliais, dažnai rankų darbo žaisliukais iš popieriaus, šiaudų, veltinio, molio, medžio, stiklo. Vietoj gausių girliandų naudojamos vos kelios eilės smulkių, šiltai baltos šviesos LED lempučių. Svarbiausia – neperkrauti eglutės, leisti matytis jos natūraliam grožiui.
- „Pasidaryk pats“ (DIY) dvasia: Vis labiau vertinami unikalūs, pačių sukurti papuošalai. Džiovinti apelsinų ar greipfrutų griežinėliai, cinamono lazdelės, surištos į ryšulėlius, meduoliniai sausainiai, sūrios tešlos figūrėlės, velti vilnos žaisliukai, kankorėžiai – visa tai ne tik puošia eglutę, bet ir pripildo namus nuostabiais aromatais bei sukuria ypatingą, asmenišką ir šiltą atmosferą.
- Teminės ir monochrominės eglutės: Drąsesni eksperimentuotojai renkasi vienos spalvos (pvz., tik baltą, sidabrinę, auksinę arba net rožinę ar mėlyną) dekorą. Taip pat populiaru kurti temines eglutes, įkvėptas mėgstamo filmo (pvz., Hario Poterio), pomėgio (pvz., muzikos, kelionių) ar tiesiog tam tikros idėjos (pvz., „miško pasaka“ su gyvūnų figūrėlėmis ir samanomis).
Patarimas dėl lempučių: Puošimą visada pradėkite nuo lempučių. Kad medis atrodytų kuo įspūdingiau ir šviestų iš vidaus, kabinkite jas ne tiesiog aplink eglutę ratu, o veskite girliandą nuo kamieno link šakos galiuko ir atgal, kartodami tai su kiekviena didesne šaka. Taip sukursite gilumo ir trimatį įspūdį, o žaisliukai bus gražiai apšviesti.
Atsisveikinimas su eglute: Ką daryti po švenčių?
Kai šventinis šurmulys nurimsta ir ateina Trijų Karalių diena, tradiciškai žyminti šventinio laikotarpio pabaigą, ateina laikas atsisveikinti su žaliaskare. Labai svarbu tai padaryti atsakingai ir civilizuotai. Dauguma miestų ir savivaldybių sausio mėnesį organizuoja specialias eglučių surinkimo akcijas. Būna įrengiami specialūs konteineriai arba nurodomos vietos, kur galima palikti nupuoštus medelius. Surinktos eglutės vėliau perdirbamos į biokurą katilinėms, kompostą arba medžio drožles. Jokiu būdu nemeskite eglutės į buitinių atliekų konteinerį ar tiesiog pamiškėje – tai teršia aplinką ir rodo nepagarbą gamtai bei tradicijai.
Jei turite sodą ar nuosavą kiemą, eglutės šakomis galite apdengti šalčiui jautrius augalus (rožes, rododendrus). Kamieną galima supjaustyti ir panaudoti kaip atramas augalams, sodo dekoracijoms ar net kūrybiniams projektams, pavyzdžiui, padėkliukams, žvakidėms.
Daugiau nei medis
Nukeliavusi ilgą kelią iš pagoniškų girių, per karalių rūmus ir sovietmečio draudimus, Kalėdų eglutė šiandien yra daug daugiau nei tik papuoštas medis. Ji – šviesos tamsoje, vilties, bendrystės ir šeimos židinio simbolis. Tai taškas, kuriame susitinka praeities tradicijos, dabarties džiaugsmas ir ateities lūkesčiai. Kiekvienas žaisliukas, kabinamas ant šakų, turi savo istoriją, galbūt paveldėtas iš senelių ar pagamintas vaikų rankomis. Kiekviena mirksinti lemputė kuria magiją ir jaukumą. Ir nesvarbu, ar jūsų eglutė didelė ir prabangi, ar kukli ir maža, ar tikra, ar dirbtinė – svarbiausia yra jausmas, kurį ji sukuria, ir žmonės, kurie susiburia aplink ją pasidalinti meile, šiluma ir sukurti naujus, brangius prisiminimus.