Lietuvos istorijoje yra asmenybių, kurių vardai neatsiejamai susiję su kertiniais valstybės raidos momentais. Viena tokių figūrų – generolas leitenantas Valdas Tutkus. Daugeliui lietuvių jo vardas pirmiausia asocijuojasi su Lietuvos kariuomenės transformacija ir naryste NATO, tačiau pastaraisiais metais generolas žengė ir į politikos areną, tapdamas ryškiu, nors ir prieštaringai vertinamu, visuomeninio gyvenimo dalyviu. Jo kelias – tai ne tik įspūdinga karinė karjera, bet ir sudėtingas pasakojimas apie lyderystę, pareigą, vertybes ir nuolatinę kaitą, atspindintį pačios Lietuvos virsmą per pastaruosius dešimtmečius.
Valdo Tutkaus istorija – tai lyg veidrodis, kuriame atsispindi sudėtinga XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios epocha. Tai pasakojimas apie žmogų, kuriam teko tarnauti dviejose visiškai skirtingose kariuomenėse, kurti kariuomenę beveik nuo nulio, vesti ją į galingiausią pasaulyje gynybinį aljansą ir, galiausiai, nuspręsti, kad jo patirtis ir idėjos reikalingos ne tik kariuomenės, bet ir visos valstybės vairui.
Ankstyvieji metai ir tarnyba Sovietų Sąjungoje
Valdas Tutkus gimė 1960 metų gruodžio 27 dieną Vilniuje. Kaip ir daugelis jo kartos jaunuolių, augo sovietinėje tikrovėje, kur karininko profesija buvo laikoma prestižine ir garantuojančia tam tikrą stabilumą. Pasirinkęs šį kelią, jaunas vaikinas įstojo į Taškento aukštąją pėstininkų vadų mokyklą, kurią sėkmingai baigė 1982 metais. Tai buvo vienas iš pagrindinių Sovietų Sąjungos karininkų rengimo centrų, ruošusių vadus tarnybai įvairiuose karštuosiuose taškuose, ypač Afganistane.
Po mokyklos baigimo jaunasis leitenantas Tutkus buvo paskirtas tarnauti būtent ten – Afganistane. Šis etapas jo biografijoje yra ypač svarbus. Dvejus metus, nuo 1982 iki 1984 metų, jis tarnavo motorizuotųjų šaulių būrio, vėliau kuopos vadu. Afganistano karas buvo žiauri ir negailestinga patirties mokykla, kuri išugdė ne vieną karininkų kartą. Čia jis iš arti susidūrė su karo realybe, vadovavimo sudėtingomis sąlygomis iššūkiais, atsakomybe už pavaldinių gyvybes ir būtinybe priimti žaibiškus sprendimus. Ši patirtis neabejotinai suformavo jo charakterį – tvirtą, ryžtingą, gebantį išlikti ramiam kritinėse situacijose. Tai buvo pamokos, kurių neišmokstama jokioje auditorijoje.
Grįžęs iš Afganistano, Valdas Tutkus tęsė tarnybą įvairiuose Sovietų armijos daliniuose. Jo gebėjimai buvo pastebėti, ir jis buvo nusiųstas tobulintis į vieną prestižiškiausių SSRS karinių akademijų – M. Frunzės karo akademiją Maskvoje. Ją baigė 1991 metais, kaip tik tuo metu, kai Sovietų Sąjunga jau traškėjo per visas siūles, o jo gimtoji Lietuva skelbė atkurianti nepriklausomybę. Šis istorinis lūžis Valdui Tutkui tapo esminiu apsisprendimo tašku – grįžti į Tėvynę ir savo patirtį bei žinias atiduoti kuriant jos ginkluotąsias pajėgas.
Tarnyba atkurtoje Lietuvos kariuomenėje: Kūrimo metai
1991-ieji. Lietuva – ką tik išsilaisvinusi, tačiau trapi ir pažeidžiama. Kuriama ne tik valstybė, bet ir visi jos atributai, iš kurių vienas svarbiausių – kariuomenė. Būtent tuo metu į Lietuvą grįžo majoro laipsnį turintis Valdas Tutkus. Jo patirtis sovietinėje kariuomenėje, ypač įgyta karo akademijoje, buvo neįkainojama vertybė besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, kuriai trūko visko: nuo ginkluotės ir uniformų iki profesionalių, modernų karą išmanančių vadų.
Jo karjera Lietuvos kariuomenėje kilo žaibiškai, tačiau nuosekliai. Pradėjęs nuo Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ štabo viršininko pavaduotojo-operatyvinio skyriaus viršininko pareigų, jis greitai tapo brigados štabo viršininku, o vėliau – ir pačios brigados vadu. Brigada „Geležinis Vilkas“ buvo ir tebėra Lietuvos sausumos pajėgų pagrindas, tad vadovavimas jai buvo didžiulė atsakomybė ir pasitikėjimo ženklas.
Vėliau sekė kitos svarbios pareigos: Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas, Lietuvos kariuomenės vado pavaduotojas, Sausumos pajėgų vadas. Kiekviename poste jis paliko ryškų pėdsaką, prisidėdamas prie kariuomenės struktūros formavimo, karinio rengimo sistemos kūrimo ir, kas ypač svarbu, kariuomenės rengimo integracijai į Vakarų gynybos struktūras.
Šis laikotarpis buvo kupinas iššūkių. Reikėjo ne tik sukurti modernią kariuomenę pagal NATO standartus, bet ir pakeisti mąstymą – iš postsovietinio pereiti prie vakarietiško, paremto iniciatyva, pasitikėjimu ir demokratine kontrole. Valdas Tutkus buvo vienas iš tų reformatorių, kurie suprato, kad kariuomenė turi tapti neatsiejama pilietinės visuomenės dalimi, o ne uždara, izoliuota kasta.
Kariuomenės vadas: Integracija į NATO ir tarptautinės misijos
2004 metų birželio 30 dieną Valdui Tutkui buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu. Šis paskyrimas sutapo su istoriniu įvykiu – vos prieš kelis mėnesius Lietuva tapo pilnateise NATO nare. Taigi, generolui Tutkui teko milžiniška užduotis – ne tik formaliai, bet ir realiai integruoti Lietuvos kariuomenę į Aljanso gynybos planus ir struktūras.
Jo vadovavimo penkeri metai (2004-2009 m.) buvo intensyvaus darbo ir transformacijų laikotarpis. Pagrindiniai akcentai buvo šie:
- Kariuomenės modernizacija. Buvo tęsiami ginkluotės ir technikos atnaujinimo projektai, siekiant, kad Lietuvos kariai galėtų visavertiškai veikti kartu su sąjungininkais.
- Profesionalizacija. Buvo pereinama nuo šauktinių kariuomenės prie profesionaliosios. Nors vėliau šauktinių tarnyba buvo grąžinta, tuo metu tai buvo logiškas žingsnis, atitinkantis daugelio NATO šalių tendencijas ir leidžiantis suformuoti nedidelę, bet gerai parengtą ir motyvuotą kariuomenę, gebančią dalyvauti tarptautinėse operacijose.
- Tarptautinės misijos. Lietuvos karių dalyvavimas tarptautinėse operacijose Afganistane, Irake, Balkanuose tapo dar intensyvesnis. Ypač svarbus buvo vadovavimas Goro provincijos atkūrimo grupei Afganistane. Tai buvo ne tik karinė, bet ir diplomatinė bei humanitarinė misija, parodžiusi Lietuvos, kaip patikimos Aljanso narės, brandą. Generolas Tutkus ne kartą lankėsi misijų rajonuose, palaikydamas ryšį su kariais ir asmeniškai vertindamas situaciją.
- Strateginis planavimas. Buvo kuriami nauji gynybiniai planai, atsižvelgiant į narystę NATO ir kintančią geopolitinę aplinką. Buvo stiprinamas bendradarbiavimas su kaimyninėmis šalimis, ypač Latvija, Estija ir Lenkija.
Valdo Tutkaus vadovavimo stilius dažnai apibūdinamas kaip griežtas, reiklus, bet teisingas. Jis visada akcentavo discipliną, tvarką ir aiškų užduočių vykdymą. Kartu jis buvo atviras naujovėms ir nevengė deleguoti atsakomybės. Būtent jo vadovavimo laikotarpiu Lietuvos kariuomenė galutinai nusikratė sovietinio palikimo šešėlio ir tapo modernia, vakarietiška ginkluotąja jėga.
Žingsnis į politiką: Nuo kritikos iki prezidentinės kampanijos
2009 metais, baigęs kariuomenės vado kadenciją, generolas Tutkus išėjo į atsargą. Kurį laiką jis pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo, užsiėmė verslo konsultacijomis, vadovavo asociacijoms. Tačiau akivaizdu, kad stebėti politinių procesų iš šalies jam buvo nelengva. Palaipsniui jis tapo vis aktyvesniu politinių ir visuomeninių procesų komentatoriumi, nevengiančiu aštrios kritikos valdžios sprendimams, ypač nacionalinio saugumo ir gynybos srityje.
Jo retorika tapo ypač ryški po 2022 metų Rusijos invazijos į Ukrainą. Nors generolas tvirtai palaikė Ukrainą, jis dažnai kritikavo Lietuvos valdžios komunikaciją, laikydamas ją pernelyg karinga ir keliančia nereikalingą įtampą visuomenėje. Jis akcentavo būtinybę stiprinti pačios Lietuvos gynybinius pajėgumus, tačiau kartu kalbėjo apie pragmatiškesnių santykių su kaimynais poreikį, kas daliai visuomenės skambėjo prieštaringai.
Galiausiai, 2023 metais Valdas Tutkus paskelbė apie savo sprendimą dalyvauti 2024 metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose. Jis įkūrė visuomeninį judėjimą „Kartu su Vyčiais“, kuris vėliau peraugo į politinę partiją. Jo rinkimų kampanija buvo grindžiama keliais pagrindiniais postulatais:
- Stipri ir saugi Lietuva. Remdamasis savo karine patirtimi, jis žadėjo stiprinti šalies gynybą, tačiau kartu pabrėžė diplomatijos ir protingos užsienio politikos svarbą.
- Tradicinės vertybės. Jis apeliavo į tradicinių vertybių, šeimos instituto svarbą, kritikuodamas, jo nuomone, pernelyg liberalią valdžios politiką.
- Tautos susitelkimas. Tutkus pozicionavo save kaip kandidatą, galintį suvienyti susiskaldžiusią tautą, baigti politinius karus ir grąžinti pasitikėjimą valdžios institucijomis.
- Kritika esamai valdžiai. Didelė jo kampanijos dalis buvo paremta aštria kritika valdančiajai koalicijai dėl ekonominės, socialinės ir užsienio politikos.
Nors rinkimuose Valdas Tutkus surinko vos 0,76 % balsų ir patyrė pralaimėjimą, jo dalyvavimas politiniame procese paliko pėdsaką. Jis mobilizavo tam tikrą elektorato dalį, kuri nusivylusi esama politine sistema ir ieško „tvirtos rankos“ lyderio. Jo pasisakymai, ypač užsienio politikos klausimais, sukėlė audringas diskusijas ir privertė visuomenę dar kartą įvertinti skirtingus požiūrius į valstybės saugumą ir ateitį.
Palikimas ir vertinimai
Vertinti Valdo Tutkaus asmenybę ir palikimą nėra paprasta, nes jo veikla apima dvi labai skirtingas sritis – kariuomenę ir politiką. Kaip kariuomenės vadas, jis neabejotinai įeis į istoriją kaip vienas iš svarbiausių modernios Lietuvos kariuomenės architektų. Jo indėlis į kariuomenės integraciją į NATO, profesionalizaciją ir tarptautinį pripažinimą yra nenuginčijamas. Jis buvo savo srities profesionalas, kurio patirtis ir lyderystė buvo gyvybiškai svarbios jaunai valstybei kritiniu jos raidos etapu.
Jo politinė veikla vertinama kur kas prieštaringiau. Kritikams jo pasisakymai atrodo pernelyg artimi prorusiškiems naratyvams, keliantys abejonių dėl jo lojalumo euroatlantinei krypčiai. Šalininkai, atvirkščiai, mato jame blaiviai mąstantį patriotą, kuris drįsta kalbėti nepopuliarią tiesą ir siekia apsaugoti Lietuvą nuo neapgalvotų ir rizikingų sprendimų. Pats generolas tokius kaltinimus visuomet neigė, tvirtindamas, kad jo vienintelis tikslas – stipri ir klestinti Lietuva.
Nepaisant visų diskusijų, Valdas Tutkus išlieka ryškia ir svarbia figūra. Jo gyvenimo kelias atspindi visą Lietuvos nepriklausomybės epochą su jos iššūkiais, pergalėmis ir nuolatinėmis dilemomis. Tai pasakojimas apie karį, tapusį generolu, ir generolą, nusprendusį tapti politiku. Ar antrasis vaidmuo bus toks pat sėkmingas kaip pirmasis, parodys tik laikas. Tačiau viena aišku – abejingų jo asmenybei ir idėjoms Lietuvoje tikrai nėra.