Kai pagalvojame apie Fridą Kahlo, prieš akis iškyla ryškus, nepamirštamas paveikslas: suaugę antakiai, primenantys paukščio sparnus, gėlėmis puošti plaukai, spalvingi meksikietiški apdarai ir kiaurai veriantis, iššūkį metantis žvilgsnis. Tačiau už šios ikoniškos išvaizdos slypi istorija, kur kas gilesnė ir sudėtingesnė nei bet kuris jos autoportretas. Tai pasakojimas apie nepalaužiamą dvasią, įkalintą trapiame kūne, apie skausmą, paverstą menu, ir apie moterį, kuri tapo ne tik Meksikos, bet ir viso pasaulio stiprybės, autentiškumo bei feminizmo simboliu. Ji ne tik tapė – ji gyveno savo meną, o jos drobės tapo atvirais dienoraščiais, kuriuose kiekvienas potėpis pasakoja apie kančią, aistrą ir nesibaigiančią kovą už būvį.
Ankstyvieji metai: Polinkis į maištą ir tragedijos šešėlis
Magdalena Carmen Frieda Kahlo y Calderón gimė 1907 m. liepos 6 d. Kojoakane, tuometiniame Meksiko priemiestyje, Mėlynajame name (La Casa Azul), kuris vėliau taps jos visatos centru. Vis dėlto, pati Frida mėgo sakyti, kad gimė 1910-aisiais – metais, kai prasidėjo Meksikos revoliucija. Šis, atrodytų, nedidelis faktų iškraipymas atskleidžia esminį jos asmenybės bruožą: Frida norėjo, kad jos gyvenimas būtų neatsiejamas nuo modernios, revoliucinės Meksikos gimimo. Ji save laikė ne tik stebėtoja, bet ir naujosios epochos kūdikiu.
Jos tėvas, Guillermo Kahlo, buvo vokiečių kilmės fotografas, imigravęs į Meksiką. Jis perdavė Fridai ne tik menininko akį, bet ir tam tikrą melancholišką discipliną. Būtent tėvas išmokė ją naudotis fotoaparatu ir skatino domėtis menu. Motina, Matilde Calderón y González, buvo ispanų ir indėnų kilmės, giliai religinga ir tradicinių pažiūrų moteris. Šis dviejų kultūrų – europietiškos ir meksikietiškos – susidūrimas šeimoje suformavo Fridos tapatybę, kurią ji vėliau taip ryškiai išreiškė savo apranga ir kūryba.
Nuo pat vaikystės Fridos gyvenimą ženklino fizinės kančios. Būdama šešerių, ji susirgo poliomielitu. Liga pažeidė jos dešinę koją, kuri liko plonesnė ir trumpesnė už kairiąją. Mokykloje bendraamžiai negailestingai pravardžiavo ją „Frida, medinė koja“ (Frida, pata de palo). Tačiau ši patirtis neužgniaužė jos dvasios. Priešingai, ji išmoko slėpti savo trūkumą po ilgais sijonais ir ėmė ugdytis tvirtą, kartais net šiurkštoką charakterį, tapusį jos skydu nuo pasaulio žiaurumo.
Tačiau didžiausia tragedija, nulėmusi visą jos likusį gyvenimą ir meninę kryptį, įvyko 1925 m. rugsėjo 17 d. Aštuoniolikmetė Frida, grįžinėdama iš mokyklos, pateko į šiurpią avariją – autobusas, kuriuo ji važiavo, susidūrė su tramvajumi. Pasekmės buvo katastrofiškos: lūžęs stuburas trijose vietose, raktikaulis, šonkauliai, dubens kaulai, vienuolika lūžių dešinėje kojoje ir, kas baisiausia, metalinis turėklas, pervėręs jos pilvą ir dubenį. Gydytojai netikėjo, kad ji išgyvens. Tačiau Frida išgyveno. Šis momentas tapo jos fizinio ir dvasinio persilaužimo tašku. Skausmas tapo nuolatiniu jos gyvenimo palydovu, o jos kūnas – amžinu mūšio lauku.
Gimimas lovoje: Kaip skausmas tapo teptuku
Po avarijos Frida ištisus mėnesius buvo prikaustyta prie lovos, įkalinta gipso korsetuose. Begalinės valandos, praleistos vienatvėje ir kančioje, galėjo ją palaužti, bet vietoj to pažadino joje menininkę. Negalėdama judėti, ji paprašė tėvo dažų ir teptukų. Tėvai įgyvendino jos norą: pagamino specialų molbertą, pritaikytą tapyti gulint, o mama virš lovos pritvirtino didelį veidrodį. Taip Frida gavo vienintelį modelį, kurį galėjo stebėti – save pačią.
„Tapau save, nes taip dažnai esu viena ir todėl, kad esu subjektas, kurį pažįstu geriausiai“, – vėliau sakė ji. Pirmieji jos autoportretai buvo bandymas suprasti, kas ji tokia tapo po avarijos, kaip pasikeitė jos kūnas ir siela. Veidrodis tapo ne tuštybės, o savianalizės įrankiu. Jos drobės virto skausmingai atvirais dienoraščiais, kuriuose ji fiksavo ne išorinį grožį, o vidinę realybę – randus, ašaras ir nematomus sužalojimus. Būtent lovoje, iš skausmo ir vienatvės, gimė ta Frida Kahlo, kurią šiandien pažįsta pasaulis.
Diego Rivera: Dramblys, balandė ir audringa meilė
Sustiprėjusi tiek, kad galėtų vaikščioti (nors ir nuolat kentėdama skausmą), Frida nusprendė parodyti savo darbus garsiausiam to meto Meksikos menininkui – monumentalistui Diego Riverai. Ji, jauna ir nežinoma mergina, drąsiai užkalbino dvidešimčia metų vyresnį, visų gerbiamą maestro ir paprašė įvertinti jos tapybą. Rivera buvo sužavėtas ne tik jos unikalaus talento, bet ir ugningos asmenybės. „Ši mergina – menininkė iš prigimties“, – pasakė jis.
Taip prasidėjo viena garsiausių, aistringiausių ir kartu destruktyviausių meilės istorijų meno pasaulyje. Fridos tėvai šią sąjungą apibūdino kaip „dramblio ir balandės vedybas“ – Diego buvo stambus, garsus ir pagarsėjęs moterų mylėtojas, o Frida – smulki, trapi, bet ne mažiau ryžtinga. Jų santykiai buvo tarsi amerikietiški kalneliai: kupini meilės, abipusio susižavėjimo, politinio bendraminčių ryšio (abu buvo aktyvūs komunistai), bet taip pat neištikimybės, barnių ir gilaus skausmo.
Diego skatino Fridą puoselėti savo meksikietišką tapatybę, rengtis tradiciniais Tehuana drabužiais, kurie ne tik slėpė jos fizinius trūkumus, bet ir tapo politiniu pareiškimu, pabrėžiančiu jos ryšį su matriarchaline Meksikos kultūra. Tačiau jo nuolatinės intrigos kėlė Fridai begalinę kančią. Skaudžiausias smūgis buvo Diego romanas su jaunesniąja Fridos seserimi Kristina. Ši išdavystė paliko gilų randą Fridos sieloje ir įkvėpė vieną garsiausių jos paveikslų – „Keletas mažų dūrių“ (Unos Cuantos Piquetitos), kuriame vaizduojama subadyta moteris, simbolizuojanti jos pačios emocinę būseną.
Frida neliko skolinga. Ji taip pat turėjo daugybę meilės romanų tiek su vyrais, tiek su moterimis. Tarp jos mylimųjų buvo rusų revoliucionierius Levas Trockis, kuriam ji su Diego suteikė prieglobstį Meksikoje, amerikiečių skulptorius Isamu Noguchi ir, kaip spėjama, dainininkė Chavela Vargas bei aktorė Josephine Baker. Jų santuoka buvo audringa, jie išsiskyrė ir vėl susituokė, negalėdami gyventi nei kartu, nei atskirai. Ši sudėtinga meilė tapo centriniu jos gyvenimo ir kūrybos motyvu.
Drobė kaip realybė: Simbolių ir metaforų pasaulis
Vienas didžiausių nesusipratimų, susijusių su Fridos Kahlo kūryba, yra jos priskyrimas siurrealizmui. Kai siurrealizmo tėvas André Bretonas atvyko į Meksiką ir pamatė jos darbus, jis pavadino ją siurrealiste. Tačiau Frida šią etiketę griežtai atmetė. „Jie manė, kad aš siurrealistė, bet aš tokia nebuvau. Aš niekada netapiau sapnų. Aš tapiau savo realybę“, – tvirtino ji.
Ir jos realybė buvo kupina simbolių, kuriuos ji naudojo norėdama išreikšti savo fizines ir emocines kančias. Jos paveikslai – tai vizualinė autobiografija, kurią reikia išmokti skaityti:
- Autoportretai: Iš maždaug 150 jos nutapytų darbų, daugiau nei trečdalis – autoportretai. Tai ne narcisizmo, o savęs tyrinėjimo aktas. Ji fiksavo save įvairiais gyvenimo etapais: kenčiančią, mylinčią, išduotą, stiprią.
- Lūžusi kolona: Paveiksle „Lūžusi kolona“ (La Columna Rota) ji pavaizdavo save nuogą, su metaliniu korsetu, o vietoje stuburo – trūkinėjanti jonėninė kolona. Tai tiesioginė nuoroda į jos sužalotą stuburą ir nuolatinį skausmą.
- Beždžionės: Jos paveiksluose dažnai pasirodo beždžionės, kurios meksikiečių mitologijoje simbolizuoja geismą. Tačiau Fridos darbuose jos dažnai vaizduojamos kaip švelnūs, globojantys kompanionai, galbūt atstojantys vaikus, kurių ji dėl patirtų traumų negalėjo turėti.
- Erškėčių vėrinys: Kūrinys „Autoportretas su erškėčių vėriniu ir kolibriu“ yra vienas žymiausių. Erškėčių vėrinys, smingantis į jos kaklą, simbolizuoja Kristaus kančią ir jos pačios skausmą dėl skyrybų su Diego. Negyvas kolibris, kabantis ant vėrinio (Meksikoje kolibriai yra sėkmės meilėje talismanai), rodo prarastą viltį.
- Šaknys ir kaspinai: Frida dažnai tapydavo save su šaknimis, augančiomis iš jos kūno ir įsišaknijančiomis į žemę, taip pabrėždama savo ryšį su Meksikos žeme ir protėviais. Raudoni kaspinai ar kraujagyslės jungdavo ją su kitais žmonėmis ar objektais, simbolizuodami emocinius ryšius.
Fridos menas buvo radikaliai sąžiningas. Ji nesistengė pagražinti tikrovės. Priešingai, ji atvirai vaizdavo temas, kurios tuo metu buvo tabu: persileidimus, moters kūno skausmą, neištikimybę, emocinę kančią. Būtent šis negailestingas atvirumas ir pavertė jos meną universaliu ir paveikiu iki šių dienų.
Paskutiniai metai Mėlynajame name ir triumfo akimirka
Senstant Fridos sveikata vis blogėjo. Ji patyrė daugybę stuburo operacijų, kurios atnešdavo tik laikiną palengvėjimą. Paskutinius metus ji praleido daugiausia savo Mėlynajame name, kuris tapo jos tvirtove ir prieglobsčiu. Nepaisant nuolatinio skausmo, jos namai visuomet buvo pilni gyvybės, juoko, muzikos ir svečių – menininkų, intelektualų, politikų.
1953 m., likus metams iki mirties, jos svajonė išsipildė – Meksike buvo surengta pirmoji personalinė jos paroda. Tuo metu Frida buvo tokios prastos būklės, kad gydytojai uždraudė jai keltis iš lovos. Tačiau Frida nebūtų buvusi Frida, jei būtų paklausiusi. Ji liepė į galeriją atvežti savo lovą su baldakimu ir į parodos atidarymą atvyko greitosios pagalbos automobiliu. Ji buvo įnešta į salę su visa lova ir iš jos centro sveikino svečius, juokavo ir dainavo. Tai buvo ne tik meninis, bet ir asmeninis triumfas – nepalaužiamos dvasios pergalė prieš byrantį kūną.
Neilgai trukus po parodos, dėl gangrenos jai buvo amputuota dešinė koja iki kelio. Tai buvo dar vienas baisus smūgis, panardinęs ją į gilią depresiją. Savo dienoraštyje ji nupiešė amputuotą koją ir parašė: „Kam man kojos, jei aš turiu sparnus skraidyti?“
Frida Kahlo mirė 1954 m. liepos 13 d., praėjus savaitei po savo 47-ojo gimtadienio. Oficiali mirties priežastis – plaučių embolija, tačiau daugelis mano, kad tai galėjo būti savižudybė. Paskutinis įrašas jos dienoraštyje skamba dviprasmiškai: „Tikiuosi, kad išėjimas bus džiaugsmingas – ir tikiuosi niekada nebegrįžti.“
Palikimas: Nuo menininkės iki pasaulinės ikonos
Po mirties Frida Kahlo kurį laiką buvo primiršta, nustelbta savo garsiojo vyro Diego Riveros šešėlio. Tačiau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio jos žvaigždė ėmė kilti iš naujo, o šiandien jos populiarumas pasiekė neįtikėtiną mastą, reiškinį, vadinamą „Fridomanija“.
Kodėl Frida Kahlo tapo tokia svarbi? Priežasčių yra keletas. Ji tapo galinga feministine ikona. Ji atmetė tradicinius grožio standartus, neslėpė savo veido plaukelių, rengėsi kaip norėjo ir atvirai kalbėjo apie moterišką patirtį – nuo meilės iki persileidimo. Ji įrodė, kad moters istorija, jos skausmas ir jos kūnas yra verti meno temos. Ji įkūnijo Meksikos dvasią (Mexicanidad). Savo apranga, namų dekoru ir kūrybos motyvais ji iškėlė ir išgarsino Meksikos liaudies meną, indėnišką kultūrą ir nacionalinę tapatybę. Ji yra nepalaužiamos dvasios simbolis. Jos gyvenimas – tai įrodymas, kad net ir didžiausios fizinės kančios negali sunaikinti žmogaus kūrybingumo ir noro gyventi.
Šiandien jos veidas puikuojasi ant marškinėlių, krepšių, plakatų ir begalės kitų prekių. Jos Mėlynasis namas virto vienu lankomiausių muziejų Meksikoje. Apie ją kuriami filmai, rašomos knygos, o jos menas tebejaudina milijonus žmonių visame pasaulyje. Frida Kahlo išliko nemirtinga ne tik savo drobėse, bet ir kaip įkvepianti istorija apie tai, kaip paversti savo randus, tiek matomus, tiek nematomus, meno kūriniais ir stiprybės šaltiniu.