Kiekvieną dieną savo piniginėse čiupinėjame monetas ir banknotus su Europos žemėlapiu, antikinėmis arkomis ir tiltais. Euras – tai ne tik atsiskaitymo priemonė, bet ir vieningos Europos simbolis, ekonominės integracijos ir stabilumo garantas. Tačiau ar kada susimąstėte, koks ilgas ir sudėtingas kelias buvo nueitas, kol šie pinigai atsirado mūsų kasdienybėje? Tai pasakojimas apie drąsią viziją, politinius kompromisus, ekonominius iššūkius ir galiausiai – apie sėkmės istoriją, pakeitusią ne tik Lietuvos, bet ir viso žemyno veidą.
Svajonė apie bendrą valiutą: pirmieji žingsniai
Idėja apie bendrą Europos valiutą nėra nauja. Jos šaknys siekia dar XX amžiaus vidurį, pokario metus, kai nualinta Europa ieškojo kelių į taiką ir stabilumą. Jau 1957 metais pasirašyta Romos sutartis, įkūrusi Europos ekonominę bendriją (EEB), numatė glaudesnį ekonominį valstybių narių bendradarbiavimą. Tačiau kelias iki bendros valiutos buvo ilgas ir duobėtas. Pirmieji rimtesni planai, kaip antai Vernerio planas aštuntojo dešimtmečio pradžioje, žlugo dėl ekonominių krizių ir politinio neapsisprendimo. Valstybės narės nebuvo pasirengusios atsisakyti dalies savo suvereniteto – teisės spausdinti nacionalinius pinigus.
Lūžis įvyko devintajame dešimtmetyje. Stiprėjanti ekonominė integracija, bendros rinkos kūrimas ir valiutų kursų svyravimų keliamos problemos verslui vertė ieškoti sprendimų. Būtent tada gimė Deloro planas, pavadintas tuometinio Europos Komisijos pirmininko Jacques’o Delors’o vardu. Šis planas numatė tris etapus, kaip palaipsniui pereiti prie ekonominės ir pinigų sąjungos. Tai buvo ambicingas, bet gerai apgalvotas projektas, kuris galiausiai ir tapo euro gimimo pagrindu.
Mastrichto sutartis ir euro gimimas
Lemiamas žingsnis žengtas 1992 metais, kai Mastrichte (Nyderlandai) buvo pasirašyta Europos Sąjungos sutartis. Ši sutartis ne tik oficialiai įkūrė Europos Sąjungą, bet ir įtvirtino aiškius kriterijus bei tvarkaraštį bendros valiutos įvedimui. Valstybės, norinčios prisijungti prie euro zonos, turėjo atitikti griežtus Mastrichto kriterijus, susijusius su infliacijos lygiu, biudžeto deficitu, valstybės skola ir ilgalaikių palūkanų normų stabilumu. Šie reikalavimai, dar vadinami konvergencijos kriterijais, buvo sukurti tam, kad užtikrintų būsimos pinigų sąjungos stabilumą ir išvengtų ekonominių sukrėtimų.
1995 metais Madride buvo priimtas istorinis sprendimas – būsimąją valiutą pavadinti „euru“. Pavadinimas turėjo būti paprastas, lengvai ištariamas visomis kalbomis ir asocijuotis su Europa. Tuo pačiu metu buvo patvirtintas ir euro simbolis (€) – įkvėptas graikų abėcėlės raidės epsilon (ε), kuri simbolizuoja Europos civilizacijos lopšį, o dvi horizontalios linijos reiškia stabilumą.
1999 metų sausio 1 dieną euras oficialiai gimė. Tiesa, iš pradžių tik kaip nepiniginė, virtuali valiuta, naudojama bankų sistemoje ir finansų rinkose. Vienuolika valstybių – Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija – fiksavo savo nacionalinių valiutų kursus euro atžvilgiu ir perdavė monetarinės politikos vairą naujai įkurtam Europos centriniam bankui (ECB) Frankfurte prie Maino.
Didieji mainai: kai euras tapo realybe
Didžiausias iššūkis ir logistinė operacija laukė 2002 metų sausio 1 dieną. Tą dieną milijonai europiečių pabudo naujoje realybėje – jų piniginėse turėjo atsirasti nauji pinigai. Per naktį nacionalinės valiutos – markės, frankai, liros, pesetos – tapo istorija, o jas pakeitė euro banknotai ir monetos. Tai buvo milžiniško masto operacija, reikalavusi ne vienerius metus trukusio pasiruošimo: reikėjo pagaminti ir po visą euro zoną paskirstyti milijardus naujų banknotų ir monetų, pritaikyti bankomatus, kasos aparatus, informuoti ir edukuoti visuomenę.
Pradžia nebuvo lengva. Daugeliui žmonių buvo sunku priprasti prie naujų kainų, perskaičiuoti vertę, atsisveikinti su dešimtmečius naudotais nacionaliniais pinigais. Kai kuriose šalyse kilo nepasitenkinimas dėl tariamai išaugusių kainų (nors oficiali statistika to dažniausiai nepatvirtino), atsirado terminas „teuro“ (vokiškai „teuer“ – brangus). Vis dėlto, laikui bėgant, aistros nurimo, o euras tapo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi.
Euro dizainas: tiltai, langai ir vartai į Europą
Euro banknotų dizainas yra unikalus ir simboliškas. Jį sukūrė austrų menininkas Robertas Kalina. Ant banknotų pavaizduoti ne konkretūs, o stilizuoti architektūriniai elementai, simbolizuojantys skirtingus Europos istorijos laikotarpius: klasikinį, romaninį, gotikinį, renesanso, baroko ir rokoko, plieno ir stiklo architektūrą bei moderniąją XX amžiaus architektūrą.
Averse (priekinėje pusėje) vaizduojami langai ir vartai, kurie simbolizuoja atvirumo ir bendradarbiavimo dvasią Europos Sąjungoje. Reverse (antrojoje pusėje) pavaizduoti tiltai – tai komunikacijos tarp Europos tautų ir tarp Europos bei likusio pasaulio metafora. Svarbu pabrėžti, kad visi banknotai, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje išleisti, yra vienodi ir galioja visoje euro zonoje.
Tuo tarpu euro monetos turi dvi puses. Bendra pusė, kurią sukūrė belgų menininkas Lucas Luycxas, yra vienoda visoms šalims ir vaizduoja Europos Sąjungos žemėlapį. O štai nacionalinė pusė yra skirtinga kiekvienoje valstybėje – čia šalys turi progą įamžinti savo nacionalinius simbolius, istorinius veikėjus ar architektūros paminklus. Būtent todėl keliaudami po euro zoną galime rasti monetų su Vokietijos ereliu, Prancūzijos Marianne, Ispanijos karaliumi ar lietuvišku Vyčiu. Nepaisant skirtingų nacionalinių pusių, visos euro monetos galioja visoje euro zonoje.
Lietuvos kelias į euro zoną
Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę, nuo pat pradžių siekė integruotis į Vakarų struktūras, įskaitant ir Europos Sąjungą. Narystė ES, įvykusi 2004 metais, atvėrė kelią ir į euro zoną. Tačiau šis kelias nebuvo greitas. Pirmasis bandymas įsivesti eurą 2007 metais buvo nesėkmingas – Lietuva vos per plauką neatitiko infliacijos kriterijaus. Ši nesėkmė tapo skaudžia, bet vertinga pamoka.
Šalis ėmėsi ryžtingų veiksmų, ypač po 2008–2009 metų pasaulinės finansų krizės, kuri skaudžiai smogė ir Lietuvos ekonomikai. Griežta fiskalinė drausmė, struktūrinės reformos ir atsakinga ekonominė politika leido stabilizuoti padėtį ir vėl grįžti į kelią, vedantį euro link. 2014 metų viduryje Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas pagaliau uždegė žalią šviesą – Lietuva atitiko visus Mastrichto kriterijus.
2015 metų sausio 1 dieną Lietuva tapo 19-ąja euro zonos nare. Litas, tarnavęs šaliai du nelengvus istorinius periodus, garbingai užleido vietą eurui. Kaip ir kitose šalyse, perėjimas neapsiėjo be iššūkių ir visuomenės baimių: nerimauta dėl kainų augimo, smulkaus verslo sunkumų, nacionalinio identiteto praradimo. Tačiau, kaip parodė laikas, dauguma šių baimių nepasitvirtino.
Euras Lietuvoje: nauda ir rezultatai
Praėjus dešimtmečiui, galime drąsiai teigti, kad narystė euro zonoje Lietuvai atnešė apčiuopiamos naudos. Pirmiausia, dingo valiutos kurso rizika ir konvertavimo mokesčiai prekiaujant su pagrindiniais partneriais euro zonoje. Tai supaprastino ir atpigino prekybą, paskatino eksportą ir pritraukė daugiau tiesioginių užsienio investicijų. Investuotojams Lietuva tapo patikimesne ir stabilesne šalimi.
Euras taip pat suteikė galimybę pigiau skolintis tiek valstybei, tiek verslui, tiek ir gyventojams. Priklausymas didelei ir galingai pinigų sąjungai padidino šalies finansinį stabilumą ir atsparumą išorės sukrėtimams. Kelionės po Europą tapo kur kas paprastesnės ir patogesnės – nebereikia sukti galvos dėl valiutų keitimo.
Žinoma, diskusijos apie euro įtaką kainoms netyla iki šiol. Nors oficiali statistika rodo, kad pats euro įvedimas turėjo tik nežymų, vienkartinį poveikį kai kurių paslaugų kainoms, infliacijos šuoliai, kuriuos patyrėme vėliau, buvo susiję su pasaulinėmis tendencijomis, energetikos krize ir kitais globaliais veiksniais, o ne su bendra valiuta. Priešingai, priklausymas euro zonai ir Europos Centrinio Banko vykdoma politika padėjo švelninti šių krizių pasekmes.
Euro ateitis: skaitmeninis euras ir nauji iššūkiai
Euras nuolat tobulėja. Šiuo metu Europos Centrinis Bankas aktyviai tiria galimybę sukurti skaitmeninį eurą. Tai būtų elektroninė centrinio banko pinigų forma, kuri papildytų grynuosius pinigus, o ne juos pakeistų. Skaitmeninis euras galėtų pasiūlyti saugų, nemokamą ir patogų atsiskaitymo būdą skaitmeniniame amžiuje, sustiprinti euro, kaip valiutos, vaidmenį ir sumažinti priklausomybę nuo privačių, ypač ne Europos, mokėjimo sistemų.
Taip pat planuojama atnaujinti ir euro banknotų dizainą. Europos Centrinis Bankas jau pradėjo konsultacijas su visuomene, siekdamas išrinkti naujas temas ir motyvus, kurie geriausiai atspindėtų šiuolaikinės Europos vertybes ir pasiekimus. Tai proga sukurti banknotus, su kuriais galėtų tapatintis visos europiečių kartos.
Euras – tai ne pabaiga, o nuolatinis procesas. Tai ekonominis projektas, reikalaujantis nuolatinio valstybių narių bendradarbiavimo, politinės valios ir gebėjimo kartu spręsti kylančius iššūkius. Nuo skolų krizės iki pandemijos ir geopolitinių sukrėtimų – euras jau įrodė savo atsparumą. Tai gyvas įrodymas, kad bendradarbiaudamos Europos tautos gali pasiekti daugiau nei veikdamos po vieną. O mums, lietuviams, euras yra ne tik patogus pinigas, bet ir kasdienis priminimas, kad esame stiprios, vieningos ir klestinčios Europos šeimos dalis.