Kai 2008 metais pasaulis pirmą kartą išvydo nerangų, koldūnus dievinantį pandą Po, mažai kas tikėjosi, kad tai taps viena sėkmingiausių ir nuoširdžiausių franšizių animacijos istorijoje. „DreamWorks Animation“ studija sukūrė ne šiaip komediją apie kung fu; jie sukūrė epą apie savęs paieškas, priėmimą ir likimą. Dabar, praėjus beveik aštuoneriems metams nuo trečiosios dalies, Po sugrįžta filme Kung Fu Panda 4. Tačiau ar drakono karys vis dar turi parako, ar šis sugrįžimas tėra bandymas išspausti paskutinius lašus iš populiarios serijos? Šioje apžvalgoje detaliai panagrinėsime naujausią nuotykį, jo reikšmę herojui ir tai, kodėl šis filmas žymi visiškai naują erą Taikos slėnyje.
Nuo mokinio iki dvasinio lyderio: Po evoliucija
Vienas didžiausių iššūkių ilgalaikėse filmų serijose yra personažų raida. Dažnai herojai tiesiog kartoja tas pačias pamokas. Tačiau Kung Fu Panda 4 scenaristai (Jonathan Aibel ir Glenn Berger) pasirenka drąsų žingsnį. Filmas prasideda ne nuo eilinio pavojaus, o nuo egzistencinės krizės. Meistras Šifu praneša Po, kad jo laikas būti Drakono kariu baigėsi. Dabar jis privalo tapti Taikos slėnio Dvasiniu lyderiu. Tai reiškia, kad Po turi perduoti Išminties lazdą naujam įpėdiniui.
Ši premisa yra neįtikėtinai stipri. Po, kurį įgarsina nepakartojamasis Jackas Blackas, visada save tapatino su kovotoju. Jo ego, nors ir gerasis, mėgaujasi šlove, autografų dalijimu ir „kietumu“. Mintis apie meditaciją, rimtį ir filosofinį vadovavimą jam yra svetima ir bauginanti. Tai puiki metafora apie gyvenimo pokyčius – nesvarbu, ar tai karjeros keitimas, ar vaikų išleidimas į universitetą, ar tiesiog senėjimas. Filmas kelia klausimą: kas tu esi, kai atimamas titulas, kuris apibrėžė visą tavo egzistenciją?
Po nenoras atsisakyti Drakono kario statuso yra filmo emocinis variklis. Tai daro jį žmogišką (arba „pandišką“), nes pokyčių baimė yra universali. Būtent čia filmas randa savo širdį – tai pasakojimas ne tik apie smūgius ir spyrius, bet ir apie išmintį paleisti tai, ką myli, kad galėtum augti toliau.
Nauja grėsmė: Chameleonė ir jos veidrodžių karalystė
Joks herojus nėra vertas savo vardo be galingo priešininko. Ankstesnėse dalyse matėme Tai Lungo brutalią jėgą, Lordo Sheno klastingą intelektą ir Kajaus antgamtinį pyktį. Kung Fu Panda 4 pristato piktadarę, kuri sujungia visus šius elementus į vieną – Chameleonę (įgarsina Viola Davis).
Chameleonė yra maža, bet šiurpinanti burtininkė, gebanti keisti pavidalą į bet kurį gyvūną. Jos motyvacija yra paprasta, bet efektyvi: ji buvo atstumta kung fu mokyklų dėl savo mažo ūgio ir „netinkamos“ išvaizdos. Iš nuoskaudos gimė troškimas dominuoti. Jos tikslas – pavogti visų didžiųjų meistrų kung fu galias ir tapti nenugalima.
Viola Davis balsas suteikia personažui karališko šaltumo ir grėsmės. Chameleonė nėra tiesiog fiziškai stipri; ji manipuliuoja, apgaudinėja ir naudojasi kitų silpnybėmis. Vizualiai jos transformacijos yra vieni įspūdingiausių momentų filme. „DreamWorks“ animatoriai padirbėjo iš peties, kurdami sklandžius perėjimus tarp skirtingų formų, išlaikant Chameleonės tekstūrą ir žvilgsnį.
Tačiau įdomiausias aspektas gerbėjams yra Chameleonės gebėjimas atverti Dvasių pasaulį. Tai leidžia filmui trumpam sugrąžinti mylimus (ir nekęstus) praeities personažus, įskaitant patį Tai Lungą. Tai duoklė franšizės istorijai, kuri sukelia šiurpuliukus ilgalaikiams gerbėjams, nors kai kuriems gali pasirodyti, kad šie epizodai buvo kiek per trumpi.
Dinamika tarp Po ir Žen: „Buddy Cop“ formulė
Kadangi Penketukas (Tigra, Beždžionė, Gerve, Angis ir Mantis) šioje dalyje pasirodo tik epizodiškai (apie tai vėliau), Po reikia naujo partnerio. Juo tampa Žen (Zhen) – greita, vikri ir ciniška lapė vagilė, kurią įgarsina Awkwafina. Jų santykiai primena klasikinius „policininkų porininkų“ (buddy cop) filmus. Po yra optimistiškas, naivus ir pasitikintis, o Žen – gatvės užgrūdinta realistė, kuri niekuo nepasitiki.
Kodėl ši pora veikia?
- Kontrastas: Po fizinė jėga ir nerangumas prieš Žen greitį ir lankstumą sukuria įdomias kovos choreografijas.
- Filosofija: Po tiki, kad kiekviename yra gėrio. Žen tiki, kad pasaulis yra žiaurus ir reikia rūpintis tik savimi. Jų dialogai apie moralę yra paprasti, bet taiklūs.
- Humoras: Awkwafinos sausas humoras puikiai atsveria Jacko Blacko energingą entuziazmą.
Nors Žen personažas iš pradžių gali pasirodyti klišinis (vagis su auksine širdimi), filmo eigoje atskleidžiama jos praeitis ir ryšys su Chameleone, kas suteikia jai daugiau gylio. Ji tampa tarsi veidrodžiu Po – parodo, koks jis galėjo būti, jei nebūtų turėjęs palaikančios aplinkos. Jų kelionė į didmiestį (Juniper City) plečia franšizės pasaulį, parodydama, kad gyvenimas už Taikos slėnio ribų yra chaotiškas, tankus ir pavojingas.
Vizualinė puota: Technologijų šuolis
Negalima kalbėti apie Kung Fu Panda 4 nepaminėjus animacijos kokybės. Nuo trečiosios dalies technologijos smarkiai patobulėjo, ir tai matyti kiekviename kadre. Kūrėjai sėmėsi įkvėpimo iš naujausių tendencijų, kurias išpopuliarino tokie filmai kaip „Žmogus-voras: Aplink visatą“ ar „Batuotas katinas: Paskutinis noras“. Nors stilius išlieka ištikimas originalui, kovos scenose atsiranda daugiau dinamikos, „anime“ stiliaus greičio linijų ir eksperimentų su kameros kampais.
Juniper City miestas yra vizualinis stebuklas. Tai tankus, vertikalus didmiestis, pilnas judesio, neoninių šviesų ir šešėlių. Tai visiškas kontrastas idiliškam Taikos slėniui. Kūrėjai puikiai išnaudoja miesto aplinką gaudynėms stogais ir kovoms siauruose skersgatviuose.
Taip pat verta paminėti kailio tekstūras, apšvietimą ir magijos efektus. Kai Chameleonė keičia formą, žvynų ir kailio judėjimas atrodo hipnotizuojančiai. Tai vienas gražiausių studijos darbų, įrodantis, kad animacija vis dar turi kur tobulėti.
Kur dingo Įsiutusysis Penketukas?
Viena iš didžiausių kontroversijų ir nusivylimų gerbėjams – minimalus Įsiutusiojo Penketuko vaidmuo. Tigra, Beždžionė ir kiti pasirodo tik trumpuose epizoduose, o didžiąją filmo dalį jie yra „išvykę į misijas“. Iš gamybos perspektyvos tai suprantama – turint tokias žvaigždes kaip Angelina Jolie ar Jackie Chan, biudžetas smarkiai išaugtų, o scenarijus taptų perkrautas personažais.
Tačiau naratyvo prasme, tai leidžia filmui susikoncentruoti į Po ir Žen santykius. Jei Penketukas būtų šalia, Po nebūtų priverstas pasikliauti nepažįstamąja. Tai izoliuoja herojų ir priverčia jį augti. Nors jų trūksta (ypač Tigros griežtumo), sprendimas sutelkti dėmesį į naują dinamiką pasiteisina, nes istorija tampa asmeniškesnė.
Tėvų duetas: Ponas Pingas ir Li Šanas
Viena geriausių šios franšizės dalių visada buvo Po šeima. Jo įtėvis žąsis Ponas Pingas ir biologinis tėvas panda Li Šanas sugrįžta, ir jų vaidmuo šioje dalyje yra didesnis nei bet kada. Jie nusprendžia sekti paskui Po, nesijaudindami dėl pavojų, tiesiog norėdami įsitikinti, kad jų sūnui viskas gerai.
Šis „tėvų duetas“ suteikia filmui daugiausiai komiškų situacijų, bet kartu ir jautrumo. Jų draugystė yra nuostabi – jie abu myli Po, bet išreiškia tai skirtingai. Pingas yra neurotiškas ir rūpestingas, o Li – atsipalaidavęs, bet bebaimis, kai gina šeimą. Scenos, kuriose jie bando būti „kieti“ nusikaltėlių irštvoje, yra vienos juokingiausių filme. Tai priminimas, kad šeima yra pagrindinė šios sagos vertybė.
Muzika ir garsas: Hansas Zimmeris ir Tenacious D
Hansas Zimmeris, dirbęs prie ankstesnių dalių, kartu su Steve’u Mazzaro sukuria garso takelį, kuris puikiai balansuoja tarp epinės orkestrinės muzikos ir tradicinių kiniškų instrumentų. Muzika padeda sukurti tą patį didingumo jausmą, kurį pamilome pirmoje dalyje. Kiekviena kova turi savo ritmą, o emocinės scenos pabrėžiamos subtiliomis melodijomis.
Ir, žinoma, negalima pamiršti pabaigos titrų. Jackas Blackas kartu su savo grupe „Tenacious D“ atlieka Britney Spears hito „…Baby One More Time“ koverį. Tai visiškai beprotiškas, energingas ir tobulai „Pandiškas“ sprendimas, kuris priverčia žiūrovus išeiti iš salės su šypsena. Tai parodo, kad kūrėjai supranta savo auditoriją ir nebijo būti šiek tiek kvaili.
Lietuviškas kontekstas ir auditorija
Lietuvos kino teatruose Kung Fu Panda 4 sulaukė didelio dėmesio. Tai filmas, kuris vienija kartas. Tie, kurie buvo vaikai, kai pasirodė pirmoji dalis, dabar patys veda savo vaikus į ketvirtąją. Lietuviškas dubliažas (jei renkatės tokią versiją) taip pat vertas pagyrų, nes vertėjai ir aktoriai puikiai perteikia ne tik tekstą, bet ir specifinį humorą, adaptuodami jį vietinei kultūrai suprantama kalba.
Filmas yra idealus pasirinkimas šeimyniniam savaitgaliui. Jame nėra sudėtingų politinių poteksčių ar netinkamo turinio, tačiau jis nėra ir primityvus. Tai pramoga, kuri gerbia savo žiūrovą, nesvarbu, ar jam 7, ar 40 metų.
Kritika ir trūkumai: Ar viskas tobula?
Nors filmas yra stiprus, jis nėra be trūkumų. Kai kurie kritikai pastebi, kad istorijos tempas vietomis yra per greitas. Po transformacija į Dvasinį lyderį atrodo šiek tiek skubota, o pabaigos mūšis, nors ir vizualiai įspūdingas, išsprendžiamas gana greitai.
Taip pat jaučiamas šioks toks mastelio sumažėjimas lyginant su trečia dalimi. Ten grėsmė buvo visam mirtingųjų ir dvasių pasauliui, čia – labiau lokalizuota problema. Tačiau, galbūt, tai ir yra stiprybė – grįžimas prie paprastesnės, nuotykių ieškojimo struktūros.
Kai kurie pokštai gali pasirodyti skirti tik pačiai jauniausiai auditorijai (fizinis humoras, krentantys daiktai), kas gali šiek tiek varginti vyresnius žiūrovus, ieškančius gilesnio humoro, kuris buvo būdingas antrajai daliai (kuri daugumos laikoma tamsiausia ir brandžiausia serijoje).
Išvada: Ar verta žiūrėti?
Kung Fu Panda 4 yra sėkmingas bandymas atgaivinti franšizę ir nukreipti ją nauja kryptimi. Tai filmas apie brandą, apie tai, kad pabaiga visada yra kažko naujo pradžia. Po nebėra tas pats mokinys, koks buvo; jis tampa mokytoju, ir stebėti šį virsmą yra malonu.
Ši dalis įrodo, kad „DreamWorks“ vis dar turi ką pasakyti. Ji sujungia nostalgiją su inovacijomis, senus draugus su naujais sąjungininkais. Nors galbūt ji neprilygsta šedevru laikomai pirmajai daliai ar emociškai giliai antrajai, ji tikrai pranoksta daugelį šiuolaikinių tęsinių.
Jei ieškote filmo, kuris pakeltų nuotaiką, vizualiai nustebintų ir primintų, kad net ir didžiausi herojai turi nuolat keistis, Kung Fu Panda 4 yra skirtas jums. Tai nuoširdus, linksmas ir vizualiai stulbinantis atsisveikinimas su viena era ir pasisveikinimas su kita. Skadoosh!
Pagrindiniai akcentai trumpai:
- Istorija: Po turi tapti Dvasiniu lyderiu ir rasti įpėdinį.
- Nauji veikėjai: Lapė Žen (Awkwafina) ir piktadė Chameleonė (Viola Davis).
- Nostalgija: Sugrįžta piktadarys Tai Lungas.
- Vizualai: Nuostabi animacija, ypač miesto scenose ir magijos efektuose.
- Nuosprendis: Puiki pramoga visai šeimai, kuri sėkmingai pratęsia legendinę seriją.
Tad jei dar nematėte, griebkite spragėsius (arba koldūnus) ir pasiruoškite dar vienam nuotykiui su mylimiausia pasaulio panda. Drakono kario legenda tęsiasi, tik šįkart – šiek tiek kitaip.