Lietuvos politinėje padangėje yra nedaug asmenybių, kurios sugebėtų taip poliarizuoti visuomenę kaip Aurelijus Veryga. Vieniems jis – principingas visuomenės sveikatos sergėtojas, išdrįsęs mesti iššūkį galingiems alkoholio ir tabako pramonės lobistams. Kitiems – „draudimų ministras“, kurio pavardė tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu griežtą kontrolę, laisvių suvaržymą ir kartais net ironišką biurokratinį uolumą. Tačiau, atmetus emocijas ir internetinius memus, kas iš tikrųjų yra šis žmogus? Kaip psichiatras iš Kauno tapo viena įtakingiausių figūrų valstybėje, o vėliau – ir Europos Parlamente?
Šiame straipsnyje mes nersime giliau nei įprastos antraštės. Tai nebus sausa biografija. Tai bandymas suprasti „Verygos fenomeną“ – kaip vienas žmogus, apsiginklavęs tik medicininiais argumentais ir geležine kantrybe, sugebėjo perrašyti Lietuvos sveikatos politikos taisykles ir kokią kainą už tai teko sumokėti tiek jam pačiam, tiek jo atstovaujamai politinei jėgai.
Gydytojo chalatas prieš politinį kostiumą: ištakos
Norint suprasti Aurelijaus Verygos veiksmus valdžioje, būtina pažvelgti į jo praeitį, kuri toli gražu nebuvo susieta su partiniais sąrašais. Gimęs 1976 metais Užventyje, Kelmės rajone, jis pasirinko kelią, reikalaujantį ne tik intelekto, bet ir didelės empatijos bei psichologinio tvirtumo – mediciną. Tapęs gydytoju psichiatru, A. Veryga susidūrė su tamsiausia Lietuvos realybe: priklausomybėmis, savižudybėmis, psichozėmis ir alkoholio sužalotais likimais.
Būtent darbas ligoninėje ir akademinė veikla Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) suformavo jo pasaulėžiūrą. Matydamas, kaip ligoninių priimamuosius užplūsta apsinuodiję ar traumų patyrę neblaivūs pacientai, jis suprato, kad vien gydyti pasekmes nepakanka. Reikia šalinti priežastis. Tai paskatino jį tapti aktyviu visuomenininku. Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija tapo jo pirmąja tribūna. Tuo metu jis dar nebuvo politikas – jis buvo ekspertas, kuris su skaičiais rankose įrodinėjo, kad Lietuva geria mirtinai daug.
Įdomu tai, kad jo kelias į didžiąją politiką nebuvo karjeristo planas. Tai buvo labiau logiška jo visuomeninės veiklos tąsa. Kai 2016 metais Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) laimėjo Seimo rinkimus, A. Veryga tapo natūraliu pasirinkimu į sveikatos apsaugos ministro postą. Tačiau niekas, net patys „valstiečiai“, turbūt nesitikėjo, kokį viesulą šis ramus, akinius nešiojantis vyras sukels.
Alkoholio kontrolės revoliucija: karas, kurio niekas nelaukė
Pirmieji A. Verygos, kaip ministro, žingsniai buvo ne kosmetiniai pataisymai, o chirurginės operacijos be narkozės. Alkoholio prekybos laiko sutrumpinimas, amžiaus cenzo padidinimas iki 20 metų, visiškas reklamos draudimas – šios priemonės sukėlė tikrą audrą. Verslas piktinosi prarandamu pelnu, festivalių organizatoriai grasino bankrotais, o dalis visuomenės jautėsi traktuojama kaip nesubrendėliai, kuriems „auklėtojas“ nurodinėja, kada galima nusipirkti vyno taurę.
Socialiniai tinklai sprogo. Atsirado „Verygos“ kokteiliai (be alkoholio, žinoma), pašaipūs marškinėliai, o pats ministras tapo pagrindiniu satyros objektu. Tačiau A. Veryga pademonstravo savybę, kuri politikoje yra reta – visišką atsparumą spaudimui. Jis neatsitraukė. Jo argumentas buvo paprastas: „Jei tai išgelbės bent vieną gyvybę, tai verta.“
Ar draudimai pasiteisino?
Praėjus keleriems metams, emocijos atslūgo, ir atėjo laikas pažiūrėti į skaičius. Ir čia A. Verygos kritikai dažnai pritrūksta argumentų. Statistika rodo, kad alkoholio suvartojimas Lietuvoje po šių reformų iš tiesų pradėjo mažėti. Sumažėjo alkoholinių psichozių skaičius, mažiau žmonių miršta nuo kepenų cirozės, o keliuose sumažėjo girtų vairuotojų sukeltų avarijų. Nors skeptikai teigia, kad tai bendra Vakarų pasaulio tendencija, sunku paneigti, kad drastiškos priemonės paspartino šį procesą Lietuvoje.
Visgi, kaina buvo didelė. Dalis visuomenės iki šiol jaučia nuoskaudą dėl, jų manymu, peržengtų asmeninės laisvės ribų. Šis „karo su alkoholiu“ laikotarpis visam laikui prilipdė A. Verygai griežto kontrolieriaus etiketę, kurios jis, regis, nė nebando nusikratyti.
Pandemijos veidas: liemenė, kuri tapo simboliu
Jei alkoholio reformos buvo A. Verygos politinis krikštas, tai COVID-19 pandemija tapo jo, kaip krizės vadybininko, egzaminu. 2020-ųjų pavasarį, kai pasaulis sustojo, visų lietuvių akys nukrypo į Sveikatos apsaugos ministeriją. Kasdienės spaudos konferencijos tapo ritualu, o A. Veryga – pagrindiniu informacijos šaltiniu.
Būtent tada gimė ir vizualinis fenomenas – A. Verygos operacijų vadovo liemenė. Šis drabužis tapo savotišku stabilumo simboliu chaoso apimtoje valstybėje. Žmonės juokavo: „Jei Veryga su liemene – reikalai rimti, jei su kostiumu – gal dar pagyvensim.“
Vertinant pandemijos valdymą, nuomonės vėlgi išsiskiria. Pirmoji banga buvo suvaldyta pavyzdingai – Lietuva fiksavo vienus geriausių rodiklių Europoje. Griežtas karantinas, greitas reagavimas ir aiški komunikacija padėjo išvengti Italijos scenarijaus. Tačiau vėliau, artėjant Seimo rinkimams, situacija komplikavosi. Kritikai kaltino ministrą per dideliu atsipalaidavimu vasarą, nenuosekliais sprendimais rudenį ir politinių interesų painiojimu su epidemiologine logika.
Nepaisant klaidų, kurios buvo neišvengiamos susidūrus su precedento neturinčia grėsme, A. Veryga išliko ramus. Jis gebėjo pripažinti, kad „situacija keičiasi“, ir adaptuotis. Jo gebėjimas stovėti prieš kameras ir valandų valandas atsakinėti į tuos pačius klausimus ramiu tonu daugeliui kėlė pasitikėjimą, net jei patys sprendimai ne visada džiugino.
Ne tik „draudimų ministras“: farmacija ir sistemos reformos
Nors viešojoje erdvėje dominuoja alkoholio ir COVID-19 temos, A. Verygos kadencija pasižymėjo ir kitais esminiais, nors ir mažiau matomais, pokyčiais. Vienas iš jų – vaistų politika. Siekis skatinti generinių vaistų vartojimą ir mažinti pacientų priemokas sukėlė dar vieną pasipriešinimo bangą. Vaistininkai ir pacientų organizacijos piktinosi, kad ribojamas pasirinkimas, o ministras atkirtinėjo, kad valstybė neturi permokėti už prekių ženklus, kai veiklioji medžiaga ta pati.
Ši reforma atskleidė kitą A. Verygos bruožą – jo požiūrį į valstybės finansus ir socialinį teisingumą. Jam buvo nepriimtina, kad senjorai išleidžia didžiulę dalį pensijos vaistams vien dėl gražios pakuotės ar įpročio. Nors įgyvendinimas strigo ir sulaukė daug kritikos dėl vaistų trūkumo, pati idėja – racionalizuoti vaistų kompensavimą – buvo žingsnis link vakarietiškos praktikos.
Asmenybė už politikos: kas slepiasi po ramybės kauke?
Kalbant apie A. Verygą, negalima nepaminėti jo asmenybės. Politikoje, kur dominuoja choleriški temperamentai, rėksmingi pareiškimai ir teatrališkumas, jis atrodo kaip svetimkūnis. Jo balsas retai pakyla, veido išraiška retai keičiasi. Šis stoicizmas vienus žavi, kitus – siutina.
Jis yra atviras blaivininkas, praktikuojantis tai, ką skelbia. Tai suteikia jam moralinį autoritetą, kurio trūksta daugeliui politikų, kalbančių apie vertybes, bet jų nesilaikančių. Be to, A. Veryga nevengia humoro, nors jis dažnai būna specifinis, sausas. Jo dalyvavimas įvairiose laidose, gebėjimas pasijuokti iš savęs (prisiminkime jo reakcijas į memus) rodo, kad po „geležinio ministro“ šarvais slepiasi žmogus, suprantantis šiuolaikinės komunikacijos taisykles.
Tačiau nereikėtų apsigauti – po ramybe slypi kietas charakteris. Jis moka būti nepatogus, užsispyręs ir nelinkęs į kompromisus, jei jaučia, kad tiesa jo pusėje. Tai savybės, kurios padėjo jam išgyventi politinėje mėsmalėje, kur silpnesni būtų seniai palūžę.
Naujas etapas: Briuselis ir Europos Parlamentas
2024-ieji metai atnešė naują posūkį A. Verygos karjeroje. Išrinktas į Europos Parlamentą, jis perkelia savo kovą į tarptautinę areną. Tai natūralus žingsnis politikui, kuris Lietuvoje pasiekė beveik viską, kas įmanoma sveikatos politikos srityje. Briuselyje jo laukia kitokie iššūkiai, tačiau temos išlieka panašios: visuomenės sveikata, vėžio prevencija, psichikos sveikatos problemos.
Įdomu, kaip jo griežta pozicija dėl alkoholio ir tabako rezonuos su kitų Europos šalių atstovais. Europa yra įvairialypė – Pietų šalys su savo vyno kultūra gali sunkiai priimti „lietuviškąjį modelį“. Tačiau A. Veryga niekada nebijojo būti vienas prieš visus. Europos Parlamente jis turi galimybę kelti klausimus, kurie dažnai nustumiami į paraštes dėl galingų lobistų įtakos.
Be to, darbas EP jam suteikia progą atsitraukti nuo kasdienių Lietuvos politinių rietenų ir pažvelgti į problemas globaliau. Tai gali būti naudinga ne tik jam, bet ir LVŽS partijai, kuriai reikia stiprių, tarptautinį svorį turinčių lyderių.
Ar istorija jį išteisins?
Vertinti politiko palikimą, kol jis dar aktyvus, yra rizikinga, tačiau tam tikras išvadas jau galima daryti. Aurelijus Veryga neabejotinai įeis į Lietuvos istoriją kaip ministras, kuris nebijojo daryti nepopuliarių sprendimų. Jis parodė, kad politinė valia gali nugalėti verslo interesus ir visuomenės inerciją.
Jo kritikai sakys, kad jis buvo pernelyg dogmatiškas, kad jo metodai buvo per šiurkštūs, o bendravimas – per daug didaktiškas. Tačiau jo šalininkai matys jį kaip žmogų, kuris nuoširdžiai rūpinosi tautos išlikimu. Tiesa, kaip visada, yra kažkur per vidurį.
Svarbiausia, ką A. Veryga padarė – jis pakeitė diskursą. Prieš dešimtmetį kalbos apie alkoholio reklamos draudimą atrodė kaip utopija. Šiandien tai realybė. Sveikatos tema iš politinės programos paraščių persikėlė į patį centrą. Ir tai didele dalimi yra būtent šio užsispyrusio žemaičio (nors gimęs Užventyje, charakteriu jis tikras kovotojas) nuopelnas.
Verdiktas: Politikas, kurio neįmanoma ignoruoti
Aurelijus Veryga nėra tas politikas, kuris siekia būti mylimas visų. Jis veikiau siekia būti teisus ir rezultatyvus. Jo karjera – tai pavyzdys, kaip profesinė kompetencija, sujungta su politine galia, gali keisti visuomenės normas. Nesvarbu, ar jūs jį palaikote, ar griežtai kritikuojate, negalite paneigti fakto: Lietuva po A. Verygos kadencijos tapo kitokia. Blaivesnė? Taip. Sveikesnė? Tikėtina. Laimingesnė? Čia jau kiekvieno asmeninis atsakymas.
Šiandien, stebėdami jį Europos Parlamente, matome jau nebe tą patį „liemenės ministrą“, o subrendusį, patyrusį politiką, kuris žino savo vertę ir savo misiją. Ir kas žino, galbūt didžiausios jo kovos dar tik priešakyje. Viena aišku – ramybės jis nežada niekam, kas pelnosi iš žmonių sveikatos sąskaitos.