Pasaulio istorijoje yra asmenybių, kurios tampa savo epochos ir savo tautos vilčių simboliais. Žmonės, kurių vardas neatsiejamas nuo kovos už laisvę, teisingumą ir žmogiškąjį orumą. Šiuolaikinėje Rusijoje tokiu simboliu tapo Aleksejus Navalnas – teisininkas, tinklaraštininkas, politikas ir aršiausias Vladimiro Putino kritikas, kurio gyvenimas virto dramatiška ir tragiška saga apie pasipriešinimą autoritarizmui. Jo mirtis Arkties kalėjime 2024 metų vasarį tapo ne tik asmenine tragedija jo šeimai ir bendražygiams, bet ir niūriu nuosprendžiu bet kokioms vilties apraiškoms šiuolaikinėje Rusijos visuomenėje.
Aleksejaus Navalno istorija – tai ne tik pasakojimas apie vieną žmogų. Tai veidrodis, atspindintis visą postsovietinės Rusijos politinę evoliuciją: nuo chaotiškos dešimtojo dešimtmečio demokratijos iki griežtai centralizuotos, korupcijos persmelktos ir represijomis paremtos V. Putino „valdžios vertikalės“. Norint suprasti Navalno fenomeną, reikia atsigręžti į jo kelio pradžią, kuri nebuvo nei greita, nei lengva.
Kelio pradžia: nuo „Jabloko“ iki nacionalizmo ir tapimo anti-korupcijos kryžiuočiu
Gimęs 1976 metais karininko šeimoje Pamaskvėje, A. Navalnas įgijo teisininko ir finansininko išsilavinimą. Jo politinė karjera prasidėjo 2000-aisiais, kai jis įstojo į liberalią partiją „Jabloko“. Čia jis greitai kilo karjeros laiptais, tapo Maskvos skyriaus vadovo pavaduotoju. Tačiau jau tada ryškėjo jo polinkis į aštresnę retoriką ir veiksmus, kurie netilpo į tradicinės opozicijos rėmus. Būtent tai lėmė jo konfliktą su partijos vadovybe ir galiausiai pašalinimą 2007 metais – oficialiai už „nacionalistinės veiklos propagavimą“.
Šis periodas jo biografijoje yra vienas kontroversiškiausių. Navalnas dalyvavo vadinamuosiuose „Rusiškuose maršuose“, nevengė aštrių pasisakymų apie imigrantus iš Kaukazo ir Vidurinės Azijos. Kritikai iki pat jo mirties primindavo šį etapą kaip tamsią dėmę jo reputacijoje. Pats Navalnas vėliau aiškino, kad siekė dialogo su nacionalistinėmis jėgomis, bandydamas jas įtraukti į platesnį opozicinį judėjimą, tačiau pripažino, kad kai kurie jo tuometiniai pasisakymai buvo klaidingi. Šis laikotarpis parodo jo, kaip politiko, sudėtingumą – jis nebuvo tipiškas liberalus inteligentas, o veikiau politinis pragmatikas, ieškantis būdų pasiekti kuo platesnę auditoriją.
Tikrasis Navalno iškilimas prasidėjo tada, kai jis atrado savo pagrindinį ginklą – internetą. Suprasdamas, kad valstybinė žiniasklaida jam yra visiškai uždaryta, jis tapo vienu pirmųjų Rusijoje, pradėjusių sistemingai naudoti tinklaraštį ir socialinius tinklus politinei kovai. Jo „LiveJournal“ platformoje veikiantis tinklaraštis tapo vieta, kur jis, kaip smulkusis akcininkas, pradėjo viešinti stambių valstybinių korporacijų – „Rosneft“, „Gazprom“, VTB banko – piktnaudžiavimus. Pasinaudodamas akcininko teise reikalauti ataskaitų, jis atskleisdavo korupcines schemas, kurios iki tol buvo paslėptos po sudėtingais finansiniais dokumentais. Navalnas sugebėjo tai, ko nesugebėjo jokia sisteminė opozicija – paversti nuobodžias finansines ataskaitas įtraukiančiais detektyvais, suprantamais kiekvienam.
Antikorupcijos fondas (FBK) ir politinio lyderio gimimas
Suvokęs savo tyrimų potencialą, 2011 metais A. Navalnas įkūrė Antikorupcijos fondą (FBK). Tai buvo unikali organizacija Rusijos padangėje – ne pelno siekianti institucija, finansuojama išskirtinai iš smulkių aukų, kuri vykdė didelio masto žurnalistinius tyrimus apie Rusijos elito korupciją. FBK komanda, sudaryta iš jaunų ir entuziastingų teisininkų, žurnalistų bei duomenų analitikų, tapo tikru galvos skausmu Kremliui.
Jų tyrimai, pateikiami kaip profesionalūs, dronų filmavimais ir dokumentais pagrįsti filmai „YouTube“ platformoje, surinkdavo dešimtis milijonų peržiūrų. Filmai apie tuometinio premjero Dmitrijaus Medvedevo „slaptąją imperiją“ („Jis jums ne Dimonas“), generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos sūnų verslo ryšius su nusikalstamu pasauliu ar galiausiai – apie Vladimiro Putino rūmus Gelendžike, tapo tikromis informacinėmis bombomis. Navalnas ir jo komanda smogė į pačią režimo esmę – į jo neįsivaizduojamą gobšumą ir veidmainystę, kai deklaruojamas patriotizmas ir valstybingumo stiprinimas tebuvo priedanga asmeniniam praturtėjimui.
2011-2012 metų masiniai protestai prieš suklastotus Dūmos rinkimų rezultatus iškėlė Navalną į nacionalinės politikos lygmenį. Būtent tada, mitinge Bolotnajos aikštėje, jis tapo vienu iš pagrindinių protestų veidų. Jo gebėjimas kalbėti paprastai, energingai ir be baimės įkvėpė dešimtis tūkstančių žmonių. 2013 metais jis metė iššūkį Kremliaus statytiniui Sergejui Sobianinui Maskvos mero rinkimuose. Nors jam buvo užkirstas kelias į televiziją ir jis nuolat susidurdavo su administraciniu spaudimu, Navalnas, pasitelkęs savanorių armiją ir intensyvią kampaniją „nuo durų prie durų“, sugebėjo surinkti stebėtinai daug – 27% balsų. Tai buvo neginčijamas įrodymas, kad jis yra realus politinis lyderis, turintis platų palaikymą didmiestyje.
Persekiojimas, teismo procesai ir „Protingas balsavimas“
Kuo populiaresnis tapo Navalnas, tuo stipriau jį spaudė valdžios aparatas. Prieš jį ir jo brolį Olegą buvo sufabrikuotos kelios baudžiamosios bylos – „Kirovles“ ir „Yves Rocher“. Šie teismo procesai, kuriuos Europos Žmogaus Teisių Teismas vėliau pripažino politiškai motyvuotais ir neteisingais, turėjo kelis tikslus: diskredituoti jį visuomenės akyse, pavaizduoti kaip eilinį vagį, ir, svarbiausia, teisiškai užkirsti jam kelią dalyvauti bet kokiuose ateities rinkimuose. Jo brolis Olegas buvo įkalintas – tai buvo akivaizdus bandymas jį šantažuoti ir palaužti.
Nepaisydamas nuolatinių areštų, biurų kratų ir bendražygių persekiojimo, Navalnas nepasidavė. Supratęs, kad pats dalyvauti rinkimuose nebegalės, jis sukūrė genialią taktinę strategiją – „Protingą balsavimą“ (rusiškai: Умное голосование). Idėja buvo paprasta: sistema, išanalizavusi rinkėjų nuotaikas konkrečioje apygardoje, pasiūlydavo balsuoti už tą kandidatą, kuris turi daugiausiai šansų nugalėti valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ atstovą, nepriklausomai nuo to kandidato ideologinių pažiūrų. Tai buvo būdas konsoliduoti protesto balsus ir atimti iš Kremliaus monopolį regioniniuose ir vietos parlamentuose. Nors strategijos efektyvumas vertinamas įvairiai, ji neabejotinai sukėlė didelį galvos skausmą valdžiai ir privertė ją griebtis dar atviresnių falsifikacijų.
Apnuodijimas „Novičioku“ ir didvyriškas sugrįžimas
2020 metų rugpjūčio 20 dieną pasaulį apskriejo sukrečianti žinia: skrydžio iš Tomsko į Maskvą metu Aleksejus Navalnas prarado sąmonę. Lėktuvas neplanuotai nusileido Omske, kur politikas komos būklės buvo paguldytas į vietos ligoninę. Gydytojai, akivaizdžiai spaudžiami saugumo struktūrų, delsė nustatyti diagnozę ir trukdė jį pervežti gydymui į Vokietiją. Tik po didžiulio tarptautinio spaudimo ir jo žmonos Julijos Navalnajos atkaklumo, jis buvo nuskraidintas į Berlyno „Charité“ kliniką.
Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos laboratorijos netrukus patvirtino tai, ką daugelis įtarė nuo pat pradžių – Navalnas buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančia medžiaga iš „Novičiok“ grupės. Tai buvo ta pati medžiaga, kuria 2018 metais Solsberyje buvo apnuodyti Sergejus ir Julija Skripaliai. Apnuodijimas cheminiu ginklu buvo aiškus signalas – Kremlius perėjo nuo politinio persekiojimo prie bandymo fiziškai eliminuoti savo pagrindinį oponentą.
Tačiau net ir čia Navalnas sugebėjo atsakyti netikėtu ir galingu ėjimu. Atsigavęs po komos, jis kartu su „Bellingcat“ tyrėjais atliko savo paties pasikėsinimo tyrimą. Jo kulminacija tapo legendinis skambutis vienam iš FSB agentų, dalyvavusių operacijoje. Apsimetęs aukštu saugumo pareigūnu, Navalnas privertė agentą Konstantiną Kudriavcevą detaliai papasakoti, kaip buvo vykdomas pasikėsinimas – kaip nuodai buvo užtepti ant jo apatinių drabužių viešbutyje Tomske ir kodėl operacija nepavyko. Šis pokalbis, įrašytas ir paviešintas, tapo ne tik neginčijamu įrodymu, kad už apnuodijimo stovi Rusijos valstybė, bet ir didžiausiu pažeminimu FSB istorijoje.
Po gydymo Vokietijoje Navalnas atsidūrė kryžkelėje. Jis galėjo likti saugiuose Vakaruose, tapti politiniu emigrantu ir tęsti kovą iš toli. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. 2021 metų sausio 17 dieną, puikiai žinodamas, kad vos nusileidęs bus areštuotas, jis grįžo į Maskvą. Tai buvo sąmoningas, beveik biblinis apsisprendimas – nebijoti, nepasiduoti ir savo pavyzdžiu parodyti, kad kova už ateitį turi vykti Rusijoje. „Aš nebijau. Ir kviečiu jus nebijoti“, – sakė jis prieš skrydį. Šis poelgis pavertė jį ne tik politiku, bet ir moraliniu autoritetu.
Kalėjimas, kankinimai ir mirtis: paskutinis pasipriešinimo aktas
Kaip ir tikėtasi, Navalnas buvo suimtas iškart po pasų kontrolės oro uoste. Po skuboto, teatriniu farsu virtusio teismo, surengto tiesiog policijos nuovadoje, jis buvo pasiųstas į koloniją. Netrukus po jo arešto FBK paviešino savo garsiausią tyrimą – dviejų valandų filmą „Putino rūmai“, kuris surinko šimtus milijonų peržiūrų ir išprovokavo didžiausius protestus per pastaruosius dešimt metų visoje Rusijoje.
Gyvenimas kolonijoje tapo lėta egzekucija. Jis buvo nuolat, be jokio pagrindo, siunčiamas į baudos izoliatorių (SHIZO) – mažą, šaltą kamerą, kurioje kaliniai laikomi už menkiausius nusižengimus. Jam nebuvo teikiama tinkama medicininė pagalba, nors jo sveikata akivaizdžiai blogėjo. Prieš jį buvo keliamos vis naujos, absurdiškos bylos, o jo kalinimo terminas pratęsiamas iki absurdiškų skaičių – galiausiai jam buvo skirta daugiau nei 30 metų laisvės atėmimo. Paskutinė jo kalinimo vieta buvo IK-3 „Poliarinis vilkas“ kolonija Charpo gyvenvietėje, toli už poliarinio rato – vieta, žinoma dėl savo ypač žiaurių sąlygų.
Nepaisant visko, Navalnas nepalūžo. Per savo advokatus jis toliau perduodavo laiškus, kurie buvo skelbiami socialiniuose tinkluose. Jie buvo kupini ne nevilties, o stebėtino optimizmo, ironijos ir nesulaužomos dvasios. Jis juokavo apie kalėjimo buitį, analizavo politinę situaciją ir nuolat ragino savo šalininkus nepasiduoti.
2024 metų vasario 16 dieną Rusijos Federalinė bausmių vykdymo tarnyba pranešė, kad Aleksejus Navalnas mirė. Oficiali priežastis – „atskyręs trombas“. Tačiau niekas – nei jo šeima, nei bendražygiai, nei Vakarų lyderiai – nepatikėjo šia versija. Visiems buvo aišku – jis buvo nužudytas. Nužudytas lėtai, sistemingai, kankinant ir atimant bet kokią medicininę pagalbą.
Palikimas: „Nebijokite“
Aleksejaus Navalno palikimas yra daugialypis. Jis nebuvo šventasis – jo politinėje biografijoje buvo ir kontroversiškų epizodų. Tačiau jis tapo neginčijamu Rusijos pasipriešinimo simboliu. Jis įrodė, kad net ir totalios propagandos sąlygomis įmanoma pasiekti milijonus žmonių ir atverti jiems akis į režimo prigimtį. Jis sukūrė unikalią politinę ir žiniasklaidos organizaciją, kuri tęsia savo veiklą net ir po jo mirties.
Svarbiausia, ką paliko Navalnas, yra jo asmeninis pavyzdys. Pavyzdys drąsos, kuri nugali baimę. Pavyzdys pasiaukojimo vardan savo įsitikinimų. Jo garsiausi žodžiai, pasakyti teismo salėje, tapo jo testamentu: „Jūs nepasodinsite visos šalies“. O filme, nufilmuotame dar prieš grįžtant į Rusiją, į klausimą, ką daryti, jei jį nužudys, jis atsakė paprastai: „Nepasiduokite. Jei jie nusprendė mane nužudyti, vadinasi, mes esame neįtikėtinai stiprūs“. Nors Aleksejaus Navalno gyvybė buvo nutraukta, jo mirtis ne nužudė, o tik sustiprino idėją apie kitokią, „nuostabią ateities Rusiją“, kurios jis taip siekė.