Kadaise manyta, kad abrikosas – tai išskirtinai pietų kraštų privilegija, vaisius, kurio saldumu galima mėgautis tik atostogaujant prie Viduržemio jūros ar Kaukazo kalnų papėdėse. Tačiau klimato kaita ir selekcininkų atkaklumas šią nuostatą apvertė aukštyn kojomis. Šiandien abrikosas tampa vis dažnesniu svečiu lietuviškuose soduose, o savo sultingumu ir aromatu namuose užaugintas vaisius dažnai pranoksta tuos, kuriuos randame prekybos centrų lentynose. Visgi, šis „auksinis obuolys“ nėra pats paprasčiausias sodo gyventojas – jis reikalauja dėmesio, žinių ir meilės. Šiame straipsnyje nersime giliai į abrikosų auginimo subtilybes, veislių pasirinkimą, jų neįkainojamą naudą sveikatai ir kulinarinius atradimus.
Botaninė abrikoso prigimtis: nuo Kinijos iki Lietuvos
Abrikosas (lot. Prunus armeniaca) dažnai klaidingai kildinamas tik iš Armėnijos, nors jo tikroji gimtinė – šiaurės rytų Kinija. Tai kaulavaisis, priklausantis tai pačiai genčiai kaip slyvos, vyšnios ir persikai. Įdomu tai, kad lotyniškas pavadinimas tiesiogiai sieja šį vaisių su Armėnija, kur jis kultivuojamas tūkstančius metų, tačiau tikrasis jo kelias į Europą driekėsi per Didįjį šilko kelią.
Lietuvoje abrikosai vis dar laikomi egzotika, nors senuosiuose dvarų soduose jie bandyti auginti dar XIX amžiuje. Mūsų klimatas šiam medžiui yra tikras iššūkis: jam nebaisios šaltos žiemos (kai kurios veislės atlaiko net -30°C), tačiau pražūtingi gali būti nepastovūs pavasariai. Abrikosas – vienas anksčiausių sodo žiedų. Vos tik pavasario saulė stipriau pašildo, pumpurai sprogsta, ir dažnai pasikartojančios lietuviškos šalnos gali sunaikinti visą būsimą derlių per vieną naktį. Būtent todėl abrikoso auginimas Lietuvoje yra menas balansuoti tarp gamtos stichijų ir agrotechninių gudrybių.
Vietos parinkimas: kur abrikosui patiks labiausiai?
Norint džiaugtis gausiu derliumi, pirmasis žingsnis – teisingas vietos parinkimas. Abrikosas nėra tas medis, kurį galima „įkišti“ bet kur, kur liko laisvos vietos. Jis – sodo aristokratas.
- Saulė ir šiluma: Abrikosui būtina saulėta vieta. Pavėsyje vaisiai bus rūgštūs, nesukaups cukraus, o pats medis skurs. Idealu, jei vieta yra pietinėje arba pietvakarinėje sklypo pusėje.
- Užuovėja: Tai kritinis faktorius. Šiaurės vėjai yra didžiausias abrikosų priešas. Geriausia sodinti taip, kad iš šiaurės pusės medį dengtų pastato siena, tvora ar tanki gyvatvorė. Siena atlieka ir kitą funkciją – dieną ji įkaista, o naktį atiduoda šilumą, taip sušvelnindama temperatūrų svyravimus.
- Dirvožemis: Abrikosai nemėgsta užmirkimo. Jei jūsų sklype gruntiniai vandenys aukštai (arčiau nei 1,5–2 metrai iki paviršiaus), abrikosą teks sodinti ant supilto kauburio. Žemė turi būti puri, laidi orui, neutralaus arba šiek tiek šarminio rūgštingumo (pH 6–7). Rūgščias dirvas būtina kalkinti.
- Reljefas: Venkite sodinti abrikosus daubose. Šaltas oras yra sunkesnis už šiltą, todėl jis „subėga“ į žemiausias vietas. Pavasarinių šalnų metu temperatūra dauboje gali būti keliais laipsniais žemesnė nei ant kalnelio, o tai abrikosų žiedams reiškia mirtį.
Lietuvai tinkamos abrikosų veislės: ką rinktis?
Viena didžiausių pradedančiųjų sodininkų klaidų – pirkti sodinukus, atvežtus iš pietinių kraštų (Lenkijos pietų, Vengrijos ar Italijos), kurie tiesiog nepritaikyti mūsų permainingam klimatui. Rinktis reikėtų vietiniuose medelynuose užaugintus arba specialiai šiauriniams regionams adaptuotus sodinukus. Štai keletas patikrintų veislių:
1. „Kaunas“
Tai viena populiariausių lietuviškų veislių. Ji pasižymi gana geru atsparumu šalčiui ir ligoms. Vaisiai vidutinio dydžio, labai skanūs, aromatingi, o kauliukas lengvai atsiskiria nuo minkštimo. Dera liepos pabaigoje.
2. „Šiaurės triumfas“ (Severnyj Triumf)
Legenda tapusi veislė, puikiai tinkanti mūsų klimatui. Medis auga greitai, yra atsparus žiemos šalčiams. Vaisiai stambūs, sultingi, su švelniu rūgštelės poskoniu. Svarbiausia savybė – žiedpumpuriai gana atsparūs pavasarinėms šalnoms.
3. „Sonia“
Lietuviška selekcija. Vaisiai stambūs, labai gražios išvaizdos (su raudonu šoniuku), puikaus skonio. Veislė savidulkė, kas yra didelis privalumas auginant tik vieną medį, tačiau kryžminis apdulkinimas visada padidina derlių.
4. „Harcot“
Kanadietiška veislė, kuri vis dažniau auginama ir Lietuvoje. Ji vertinama dėl stambių ir labai skanių vaisių. Reikalauja geros apsaugos nuo vėjų, tačiau atsidėkoja gausiu derliumi.
Sodinimas ir priežiūra: žingsnis po žingsnio
Abrikosą geriausia sodinti pavasarį, kol dar neišsprogę pumpurai (balandžio mėnesį). Rudeninis sodinimas rizikingas, nes jaunas medelis gali nespėti įsišaknyti iki didžiųjų šalčių.
Duobės paruošimas
Duobę kaskite plačią ir gilią (apie 80×80 cm). Į dugną būtinai įdėkite drenažo sluoksnį (žvyro, skaldos). Derlingąjį žemės sluoksnį sumaišykite su kompostu, pelenais (abrikosai mėgsta kalį) ir trupučiu superfosfato. Svarbu: jokiu būdu nedėkite šviežio mėšlo, nes jis gali nudeginti šaknis ir skatinti ligų atsiradimą.
Sodinimo gylis
Tai kritinė vieta. Abrikoso negalima pasodinti per giliai. Skiepo vieta privalo likti virš žemės paviršiaus. Jei pasodinsite per giliai, kamienas gali pradėti šusti, o tai veda prie medžio žūties.
Genėjimas – sveikatos garantas
Abrikosai auga labai greitai ir linkę tankinti lają. Genėjimas jiems būtinas ne tik dėl formos, bet ir dėl sveikatos. Tankioje lajoje kaupiasi drėgmė, plinta grybelinės ligos. Pagrindinį genėjimą rekomenduojama atlikti pavasarį, prieš pumpurų sprogimą. Pašalinkite visas į lajos vidų augančias, susisukusias ar pažeistas šakas. Abrikosams geriausiai tinka „taurės“ forma (be centrinio lyderio), kad saulė pasiektų kiekvieną vaisių.
Vis populiarėja ir vasarinis genėjimas (po derliaus nuėmimo). Jo metu pašalinami „vilkūgliai“ (vertikalūs ūgliai) ir praretinama laja. Tai padeda medeliui geriau pasiruošti žiemai ir krauti žiedpumpurius kitems metams.
Didžiausi priešai: ligos ir kenkėjai
Jei pasodinote abrikosą, turite susipažinti su terminu moniliozė (kaukulinė). Tai pati pavojingiausia kaulavaisių liga Lietuvoje. Pavasarį, žydėjimo metu, grybelis per žiedą patenka į šakelę. Žiedai paruduoja ir nudžiūsta, lyg būtų nudeginti ugnimi (todėl liga dar vadinama „moniliniu degimu“), vėliau džiūsta lapai ir ištisos šakos.
Kaip kovoti?
- Būtina išpjaustyti visas pažeistas šakas (pjauti reikia su atsarga, paimant 10–15 cm sveikos medienos) ir jas sudeginti.
- Ankstyvą pavasarį, prieš pumpurų sprogimą, purkšti vario preparatais.
- Žydėjimo pradžioje ir pabaigoje naudoti sisteminius fungicidus (ypač jei pavasaris lietingas ir vėsus).
Kita dažna problema – klijų tekėjimas (gomozė). Tai ne liga, o augalo reakcija į stresą: pašalimą, mechaninius pažeidimus, netinkamą genėjimą ar per didelę drėgmę. Pastebėjus klijus, žaizdą reikia išvalyti iki sveiko audinio ir užtepti sodo tepalu.
Abrikosas – sveikatos šaltinis
Abrikosas vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl išskirtinės maistinės vertės. Kinų medicinoje jis laikomas vaisiumi, skatinančiu ilgaamžiškumą. Ir ne be reikalo.
Širdies draugas
Abrikosuose gausu kalio, kuris yra gyvybiškai svarbus širdies raumens veiklai ir kraujospūdžio reguliavimui. Džiovinti abrikosai kalio turi dar daugiau nei švieži, todėl jie dažnai rekomenduojami žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis.
Regėjimo sargas
Ryški oranžinė vaisiaus spalva išduoda didelį beta-karoteno (vitamino A pirmtako) kiekį. Tai vienas stipriausių antioksidantų, saugančių akis nuo degeneracinių procesų ir gerinančių regėjimą prieblandoje. Vos pora abrikosų gali patenkinti didelę dalį paros vitamino A poreikio.
Virškinimo pagalbininkas
Abrikosuose gausu ląstelienos, kuri gerina žarnyno peristaltiką. Tai puikus natūralus būdas kovoti su vidurių užkietėjimu. Tačiau svarbu jausti saiką – suvalgius per daug šviežių vaisių (o ypač užsigėrus šaltu vandeniu), galima sulaukti nemalonių staigmenų.
Odos grožis
Abrikosų kauliukų aliejus plačiai naudojamas kosmetikoje, tačiau ir valgant vaisius oda gauna naudos. Vitaminai C ir E padeda išlaikyti odos elastingumą, kovoja su laisvaisiais radikalais ir lėtina senėjimo procesus.
Abrikosų kauliukai: vaistas ar nuodas?
Atskira tema – abrikosų kauliukų branduoliai. Sklando mitai, kad jie gali išgydyti vėžį dėl juose esančio amigdalino (dar vadinamo vitaminu B17). Tačiau mokslo bendruomenė į tai žiūri atsargiai.
Amigdalinas, patekęs į organizmą, skyla ir išskiria cianidą – stiprų nuodą. Nors maži kiekiai organizmui gali būti nepavojingi, didesnis suvalgytų kauliukų kiekis gali sukelti rimtą apsinuodijimą. Todėl eksperimentuoti su kauliukų valgymu reikėtų labai atsargiai, o vaikams jų geriau visai neduoti. Termiškai apdorojant (kepant), amigdalino kiekis sumažėja, tačiau rizika išlieka.
Kulinarinė abrikoso magija: daugiau nei tik uogienė
Lietuviškoje virtuvėje abrikosai dažniausiai virsta kompotais arba uogienėmis. Tačiau šis vaisius yra nepaprastai universalus ir tinka tiek desertams, tiek pikantiškiems patiekalams.
Abrikosai ir mėsa
Džiovinti abrikosai yra klasikinis Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos virtuvės ingredientas. Jie puikiai dera troškiniuose su aviena, vištiena ar antiena. Saldžiarūgštis abrikosų skonis subalansuoja mėsos riebumą ir suteikia patiekalui egzotišką natą. Pabandykite įdaryti vištą abrikosais ir ryžiais – rezultatas nustebins.
Grilinti abrikosai
Vasaros vakarėliui prie grilio galite paruošti nuostabų desertą. Abrikosus perpjaukite pusiau, išimkite kauliukus ir trumpai apkepkite ant grotelių. Patiekite su rutuliuku vanilinių ledų, šlakeliu medaus ir smulkintais pistacijų riešutais. Karšto vaisiaus ir šaltų ledų kontrastas – nepakartojamas.
Aštrus abrikosų padažas (čatnis)
Jei derlius gausus ir uogienių jau prigaminta, išvirkite abrikosų čatnį (chutney). Abrikosus virkite su svogūnais, actu, cukrumi, imbieru, aitriąja paprika ir prieskoniais (gvazdikėliais, cinamonu). Toks padažas idealiai tiks prie sūrių rinkinio ar keptos mėsos.
Patarimai norintiems įsigyti sodinuką
Nusprendėte, kad jūsų sode trūksta abrikoso? Štai kontrolinis sąrašas prieš vykstant į medelyną:
- Klauskite apie poskiepį. Lietuvoje abrikosai dažniausiai skiepijami į kaukazinę slyvą (alychą) arba į sėjinukus. Alycha geriau tinka sunkesnėms, drėgnesnėms dirvoms, o abrikoso sėjinukas – lengvesnėms, sausesnėms.
- Apžiūrėkite kamieną. Jis turi būti lygus, be pažeidimų, žievė nesutrūkinėjusi.
- Šaknų sistema. Jei perkate sodinuką atviromis šaknimis, jos turi būti drėgnos, gyvybingos, neapdžiūvusios. Vazonuose auginti sodinukai prigyja geriau, nes sodinant nepažeidžiamos šaknys.
- Amžius. Geriausia sodinti 1–2 metų sodinukus. Vyresni medeliai sunkiau prigyja ir lėčiau adaptuojasi naujoje vietoje.
Išvada: verta rizikos
Abrikosų auginimas Lietuvoje vis dar išlieka tam tikra loterija su gamta. Vienais metais šakos gali lūžti nuo vaisių gausos, kitais – šalna gali pasiglemžti visus žiedus. Tačiau sodininkystė tuo ir žavinga – tai nuolatinis mokymasis, stebėjimas ir viltis.
Tas momentas, kai stovite savo sode, nusiskinate saulės sušildytą, minkštą, oranžinį abrikosą, perplėšiate jį pusiau ir pajuntate tą nepakartojamą aromatą – atperka visas pavasario baimes dėl šalnų ir vargus genint šakas. Tai skonis, kurio nenusipirksite jokioje parduotuvėje. Tai – jūsų darbo ir gamtos dovanos skonis. Tad jei turite sode laisvą, saulėtą kampelį – pasodinkite abrikosą. Tai investicija į sveikatą, grožį ir džiaugsmą ateinančioms kartoms.