Žodis „bohema“ mūsų sąmonėje dažnai sukelia labai specifinius, kino filmų ir literatūros suformuotus vaizdinius. Tai prirūkytos palėpių studijos Paryžiuje, kur jauni poetai deklamuoja eiles apsvaigę nuo absento, tai tarpukario Kauno kavinės, kuriose gimsta drąsiausi manifestai, arba tai tiesiog laisvas, neįpareigojantis stilius, kurį šiandien matome „Instagram“ nuotraukose. Tačiau kas iš tikrųjų slypi už šios sąvokos? Ar bohema yra tik istorinis reliktas, miręs kartu su XIX amžiaus pabaiga, ar ji vis dar gyvuoja, tik įgavusi kitas formas?
Šiame straipsnyje mes nersime giliau nei įprasti paviršutiniški apibrėžimai. Mes panagrinėsime bohemos ištakas, jos psichologiją, dramatišką istoriją Lietuvoje ir tai, kaip šis reiškinys transformavosi į šių dienų mados bei interjero tendencijas. Tai kelionė per laisvės troškimą, maištą prieš normas ir amžiną klausimą: ar įmanoma gyventi tik menu?
Istorinės Šaknys: Nuo Čigonų Klystkelių iki Paryžiaus Bulvarų
Kad suprastume bohemą, turime grįžti į XIX a. Prancūziją. Pats terminas „bohémien“ prancūzų kalboje iš pradžių buvo naudojamas apibūdinti romus (čigonus), kurie, kaip klaidingai manyta, atkeliavo į Prancūziją iš Bohemijos regiono (dabartinė Čekija). Visuomenės akyse jie buvo klajokliai, gyvenantys už įstatymo ir nusistovėjusių normų ribų, laisvi nuo buržuazinių įsipareigojimų, bet kartu ir atstumti.
Vėliau, apie 1830-uosius, šis terminas pradėtas taikyti jauniems menininkams, rašytojams, muzikantams ir aktoriams, kurie pasirinko panašų, nekonformistinį gyvenimo būdą. Tai buvo sąmoningas socialinis maištas. Po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų iškilusi buržuazija (vidurinioji klasė) vertino stabilumą, pinigus, moralinį padorumą ir karjerą. Tuo tarpu jaunoji karta, dažnai neturtinga, bet išsilavinusi, į visa tai žvelgė su panieka.
Henri Murger ir Bohemos Mito Sukūrimas
Tikroji bohemos „kristalizacija“ įvyko pasirodžius Henri Murger knygai „Scènes de la vie de bohème“ (Bohemos gyvenimo scenos). Būtent šis kūrinys, vėliau tapęs pagrindu garsiajai G. Puccini operai „La Bohème“, romantizavo skurdą. Staiga šaltos palėpės, badavimas vardan meno ir tuberkuliozė tapo ne socialinės atskirties, o dvasinio elito ženklais.
Bohema tapo pereinamuoju laikotarpiu. Daugeliui tai buvo jaunystės etapas, kai, prieš tampant pripažintu menininku ar grįžtant į „normalų“ gyvenimą, buvo leidžiama eksperimentuoti, gyventi šia diena ir ignoruoti finansinę atsakomybę. Tačiau kitiems tai tapo viso gyvenimo filosofija, dažnai vedusia į tragišką pabaigą.
Bohemos Filosofija: Penkios Pagrindinės Kolonos
Nors bohema dažnai asocijuojama su chaosu, ji turi gana aiškią, nors ir nerašytą, vertybių sistemą. Šie principai, nors ir modifikuoti, išlieka aktualūs ir šiandienos laisvamaniams.
- Maištas prieš materializmą. Tikras bohemuojantis asmuo niekina pinigų kaupimą. Turtas vertinamas tik tiek, kiek jis leidžia kurti arba patirti malonumą (nusipirkti dažų, vyno ar bilietą į kelionę). Daiktų kultas laikomas dvasine tuštybe.
- Kūryba kaip aukščiausia vertybė. Gyvenimas be meno – beprasmis. Nesvarbu, ar tu rašai genialius eilėraščius, ar tiesiog gyveni savo gyvenimą kaip meno kūrinį – kūrybinė saviraiška yra svarbiau už stabilų atlyginimą.
- Laiko sampratos ignoravimas. Bohema negyvena pagal laikrodį „nuo 8 iki 17 valandos“. Naktis dažnai tampa produktyviausiu metu, o rytai skirti miegui. Tai pasipriešinimas pramoniniam laikui, kuris žmogų paverčia mechanizmo dalimi.
- Hedonizmas ir jusliniai malonumai. Maistas, gėrimai, meilė, pokalbiai – visa tai turi būti patiriama intensyviai. Bohema nebijo peržengti moralinių ribų, todėl istoriškai ji dažnai siejama su laisva meile ir eksperimentais su sąmonę keičiančiomis medžiagomis.
- Bendruomeniškumas. Bohema neegzistuoja vakuume. Jai reikia kavinės, salono, studijos – vietos, kur bendraminčiai dalijasi idėjomis. Vienišas menininkas yra atsiskyrėlis, o bohema yra socialinis reiškinys.
Lietuviškoji Bohema: Nuo „Konrado“ Kavinės iki Užupio Respublikos
Lietuva, nors ir būdama toliau nuo Paryžiaus, turi gilias ir spalvingas bohemos tradicijas. Mūsų bohema visada turėjo šiek tiek kitokį atspalvį – ji dažnai buvo persipynusi su tautiniu atgimimu, pasipriešinimu okupacijai ar politiniu aktyvizmu.
Tarpukario Kaunas: Laisvės Alėjos Dvasia
Tarpukariu Kaunas, tapęs laikinąja sostine, išgyveno tikrą kultūrinį sprogimą. To meto bohemos epicentru tapo „Konrado“ kavinė Laisvės alėjoje. Čia rinkdavosi „Keturių vėjų“ atstovai, trečiafrontininkai, rašytojai, aktoriai. Kazys Binkis, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas – jie ne tik kūrė literatūrą, jie kūrė gyvenimo būdą.
Lietuviška tarpukario bohema buvo elegantiška, bet kartu ir aštri. Čia vyko intelektualinės dvikovos, gimė satyros, buvo aptariamos naujausios Europos meno srovės. Tai buvo laikas, kai menininkas jautėsi esąs valstybės kūrėjas, o kavinė buvo jo parlamentas. Skirtingai nei Paryžiuje, kur bohema dažnai buvo visiškai atskirta nuo politikos, Kaune menas ir politika ėjo greta.
Sovietmetis: Virtuvinė Bohema ir Ezopinė Kalba
Okupacijos metais viešoji erdvė buvo cenzūruojama, todėl bohema persikėlė į privačias erdves – į mažas virtuves daugiabučiuose ir apleistas dirbtuves. Tai buvo vadinamoji „virtuvinė bohema“. Čia, prie arbatos puodelio ar stipresnio gėrimo, vyko tikrasis kultūrinis gyvenimas. Buvo skaitoma draudžiama literatūra, klausomasi vakarietiško roko ir džiazo, diskutuojama apie egzistencializmą.
Šiuo laikotarpiu bohema įgavo rezistencinį atspalvį. Būti bohemos dalimi reiškė nebūti sistemos sraigteliu. Ilgi plaukai, nutįsę megztiniai, darbas katilinėje ar sargo būdelėje (kad liktų laiko kūrybai) – tai buvo pasyvus, bet galingas pasipriešinimas sovietinei „darbo liaudies“ ideologijai. Tapytojai, fotografai ir poetai kūrė savo mikro-pasaulius, kuriuose galiojo kitos taisyklės.
Užupis: Nepriklausomybės Bohemos Sala
Atkūrus nepriklausomybę, bohema išlindo iš pogrindžio ir rado savo fizinę vietą Vilniuje – Užupį. Tuo metu tai buvo apleistas, pavojingas, bet pigus rajonas, idealiai tikęs menininkams. Čia gimė Užupio Respublika – unikalus socialinis ir meninis eksperimentas su savo konstitucija, prezidentu ir himnu.
Užupio konstitucija puikiai atspindi bohemišką dvasią: „Žmogus turi teisę būti unikalus“, „Žmogus turi teisę klysti“, „Žmogus turi teisę būti laimingas“, „Žmogus turi teisę būti nelaimingas“. Tai tapo manifestu, įtvirtinančiu teisę į asmeninę laisvę be primestų standartų. Nors šiandien Užupis yra prestižinis ir brangus rajonas, jo legenda yra gyvas lietuviškos bohemos paminklas.
Bohema Šiandien: Stilius, Interjeras ir „Boho“ Mada
Šiandien žodis „bohema“ dažniau sutinkamas mados žurnaluose ir interjero dizaino bloguose nei literatūros kritikoje. Terminas sutrumpėjo iki „Boho“ ir tapo estetine kategorija. Tačiau ar tai reiškia bohemos mirtį, ar tiesiog jos evoliuciją?
„Boho“ Stilius Interjere: Jaukumo Chaos
Bohemiškas interjeras yra tiesioginė priešingybė minimalizmui. Jei minimalizmas sako „mažiau yra daugiau“, tai boho sako „daugiau yra įdomiau“. Tai namai, kurie pasakoja istoriją. Pagrindiniai bruožai:
- Eklektika. Senas močiutės fotelis šalia modernaus šviestuvo, persiškas kilimas ir suvenyrai iš kelionių po Aziją. Nėra griežtų derinimo taisyklių.
- Natūralios medžiagos. Medis, rotangas, linas, vilna, keramika. Vengiama plastiko ir sintetikos, nes bohema visada siekė ryšio su gamta.
- Augalų gausa. Namai paverčiami džiunglėmis. Tai ne tik estetika, bet ir gyvybės simbolis.
- Rankų darbas. Vertinami unikalūs, amatininkų kurti daiktai, o ne masinė gamyba.
Kodėl šis stilius toks populiarus šiandien? Nes šiuolaikinis žmogus, pavargęs nuo sterilių biurų ir technologijų, namuose ieško šilumos, asmeniškumo ir netobulumo grožio. Boho interjeras leidžia atsipalaiduoti, nes jame nereikia palaikyti idealios tvarkos.
Bohemiška Mada: Festivalių Dvasia Kasdienybėje
Madoje „Boho-chic“ išpopuliarėjo 2000-aisiais (dėka Kate Moss ir Siennos Miller), tačiau jo šaknys siekia hipių laikus. Plazdančios suknelės, kutai, skrybėlės, daugybė papuošalų, sluoksniavimas – tai laisvės išraiška per drabužius. Tai stilius, kuris sako: „Aš nesu suvaržytas korporatyvinių taisyklių“.
Įdomu tai, kad šiuolaikinis „boho“ dažnai yra gana brangus. Tai paradoksas – stilius, kilęs iš skurstančių menininkų, kurie rengėsi tuo, ką rado sendaikčiuose, tapo prabangos preke. Visgi, tikroji bohemiška mada yra ne apie prekių ženklus, o apie gebėjimą derinti nesuderinamus dalykus ir kurti unikalų įvaizdį.
Tamsioji Bohemos Pusė: Kai Romantika Susiduria su Realybe
Kalbėdami apie bohemą, negalime ignoruoti jos šešėlio. Romantizuotas įvaizdis dažnai slepia skausmingą realybę. Istorinė bohema buvo neatsiejama nuo savinaikos. Piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais dažnai buvo laikomas būdu išplėsti sąmonę ar pabėgti nuo slegiančios realybės, tačiau tai nusinešė daugybę talentingų gyvybių.
Finansinis nestabilumas, kuris jaunystėje atrodo kaip nuotykis, vyresniame amžiuje tampa našta. Bohemiškas gyvenimas reikalauja aukų – dažnai kenčia šeimyniniai santykiai, sveikata, socialinis saugumas. Psichologai pastebi, kad bohemiškas gyvenimo būdas kartais gali būti tiesiog atsakomybės vengimo forma arba būdas maskuoti gilesnes psichologines problemas po „kenčiančio menininko“ kauke.
Be to, šiandien susiduriame su „buržuazine bohema“ (vadinamaisiais „bobo“ – bourgeois bohemians). Tai pasiturintys žmonės, kurie vartoja bohemišką estetiką (perka brangius vintažinius baldus, geria rūšinę kavą madingose kavinėse), bet gyvena saugų, kapitalistinį gyvenimą. Kritikai teigia, kad tai paverčia bohemą preke, atimdama iš jos esminį – maišto – elementą.
Skaitmeninė Bohema: Naujoji Karta
Ar bohema išnyko? Ne, ji persikėlė į internetą. Šiuolaikiniai „skaitmeniniai klajokliai“ (digital nomads) yra tiesioginiai XIX a. klajojančių menininkų palikuonys. Jie atsisako sėslaus gyvenimo, neprisiriša prie vienos vietos, dirba iš Balio paplūdimių ar Portugalijos kaimelių kavinukių, ir vertina patirtis labiau nei daiktus.
Jų studija – nešiojamas kompiuteris, jų drobė – socialiniai tinklai ar tinklaraščiai. Nors technologijos pasikeitė, esminis troškimas išliko tas pats: nepriklausomybė, laisvė disponuoti savo laiku ir atmetimas tradicinio karjeros modelio „nuo universiteto iki pensijos“.
Taip pat matome „maker“ (kūrėjų) judėjimą – žmones, kurie palieka gerai apmokamus darbus korporacijose, kad žiestų puodus, keptų duoną ar kurtų papuošalus. Tai grįžimas prie lėtojo gyvenimo, prie rankų darbo vertės, kas yra gryniausia bohemos filosofija.
Kodėl Mums Reikia Bohemos?
Pasaulyje, kuris darosi vis labiau reglamentuotas, optimizuotas, suskaičiuotas ir nuspėjamas, bohemos idėja veikia kaip būtinas atsvaras. Mums reikia to chaoso elemento. Mums reikia priminimo, kad gyvenimas nėra tik BVP augimas, efektyvumo didinimas ar tobulas namų sutvarkymas.
Bohema moko mus:
- Nebijoti būti kitokiais. Net jei visi eina į vieną pusę, galima eiti į kitą.
- Vertinti akimirką. Sustoti ir pasigrožėti saulėlydžiu, net jei vėluoji į susitikimą.
- Kad klaidos yra kūrybos dalis. Tobulumas yra nuobodus.
- Kad bendravimas yra vertybė. Gyvas pokalbis prie vyno taurės yra brangesnis už tūkstantį „patiktukų“.
Apibendrinimas: Bohema Kaip Būsena, O Ne Vieta
Bohema nėra tik istorinis laikotarpis ar madingas interjero stilius. Tai dvasinė būsena. Jums nereikia gyventi apleistoje palėpėje ar dėvėti keistų drabužių, kad būtumėte bohemos dalimi. Jei jūs renkatės kūrybą vietoje rutinos, jei jums laisvė svarbiau už saugumą, jei gebate matyti grožį ten, kur kiti mato tik netvarką – jumyse gyvena bohemos dvasia.
Lietuvoje, kur pragmatizmas dažnai ima viršų, bohemiškas požiūris yra tarsi grynas oro gurkšnis. Jis primena, kad mes esame ne tik darbuotojai ar vartotojai, bet ir kūrėjai. Tad galbūt kitą kartą, kai jausitės spaudžiami visuomenės lūkesčių, leiskite sau šiek tiek „pabohemuoti“ – išjunkite telefoną, pasiimkite gerą knygą, išeikite pasivaikščioti be tikslo ir leiskite gyvenimui tiesiog tekėti.
Nes galų gale, kaip sakė vienas garsus bohemos atstovas: „Mes neturime pinigų, bet mes turime žvaigždes.“