Televizija jau seniai nebėra tik pramoga ar žinių šaltinis. Tam tikrose rankose ji tampa galingu masinio naikinimo ginklu, nutaikytu ne į pastatus, o į žmonių protus. Kai kalbame apie šiuolaikinę Rusijos propagandinę mašiną, neįmanoma aplenkti vieno ryškiausių ir agresyviausių jos sraigtų – laidos „60 минут“ („60 minučių“). Tai nėra paprasta pokalbių laida. Tai kruopščiai surežisuotas spektaklis, kuriame kasdien milijonams žiūrovų diegiama alternatyvi realybė, kurstoma neapykanta Vakarams ir piešiami apokaliptiniai scenarijai.
Šiame straipsnyje mes ne tik apžvelgsime šio reiškinio istoriją, bet ir panagrinėsime jo anatomiją: kokie psichologiniai triukai naudojami, kodėl laidos vedėjai vadinami „propagandos specnazu“ ir kodėl net mums, gyvenantiems Lietuvoje, svarbu suprasti, kaip veikia šis mechanizmas.
„60 minučių“ fenomenas: daugiau nei tik valanda eterio
Pavadinimas „60 minučių“ daugeliui Vakarų žiūrovų asocijuojasi su legendine JAV tiriamąją žurnalistika. Tačiau Rusijos kanalo „Rossija-1“ eteryje rodoma laida, startavusi 2016 metais, neturi nieko bendro su žurnalistine etika ar tiesos paieškomis. Tai politinis pokalbių šou, kuris tapo Kremliaus ruporu pačiu karščiausiu metu – po Krymo aneksijos ir prasidėjus kariniams veiksmams Rytų Ukrainoje.
Laidos formatas iš pirmo žvilgsnio atrodo demokratiškas: studijoje susirenka ekspertai, politikai, žurnalistai ir diskutuoja aktualiausiomis dienos temomis. Tačiau demokratija čia yra tik dekoracija. Kiekviena laida turi aiškų naratyvą, o „diskusija“ tėra triukšmingas monologas, suskirstytas į daugybę balsų, kurie visi gieda tą pačią giesmę, arba yra brutaliai nutildomi.
Vedėjų duetas: Olga Skabejeva ir Jevgenijus Popovas
Laidos sėkmės (arba liūdno populiarumo) paslaptis slypi jos vedėjų charizmoje ir agresyvume. Tai šeimyninis duetas – Olga Skabejeva ir Jevgenijus Popovas. Jų dinamika ekrane yra kruopščiai apgalvota ir papildo viena kitą, sukurdama neišvengiamumo ir spaudimo atmosferą.
- Olga Skabejeva: Dažnai vadinama „Putino televizijos geležine lėle“. Jos stilius – agresyvus, metalinis balso tembras, sarkastiškos pastabos ir kategoriškumas. Skabejeva dominuoja eteryje, ji pertraukia pašnekovus, tyčiojasi iš oponentų ir diktuoja tempą. Jos vaidmuo – būti prokurore, teisėja ir budeliu viename asmenyje. Ji įkūnija tą nekompromisinę, piktą ir „teisingą“ Rusiją, kurią nori matyti Kremlius.
- Jevgenijus Popovas: Iš pirmo žvilgsnio atrodo ramesnis, diplomatiškesnis, tačiau tai tik maskuotė. Jo užduotis – suteikti laidai solidumo, pseudo-analitinio svorio. Kai Skabejeva rėkia, Popovas ironizuoja. Tačiau abu jie veikia kaip vienas mechanizmas, kurio tikslas – ne leisti žiūrovui susidaryti savo nuomonę, o įkalti į galvą vienintelę „teisingą“ versiją.
Kaip konstruojama alternatyvi realybė?
Norint suprasti, kodėl „60 минут“ yra tokia efektyvi, reikia pažvelgti į jos vidinę virtuvę. Tai nėra chaotiškas rėkimas – tai aukštojo lygio manipuliacija, paremta žmogaus psichologija.
1. Emocinis užkratas ir greitis
Vienas pagrindinių laidos bruožų – tempas. Viskas vyksta labai greitai. Temos keičiasi, vedėjai beria žodžius kulkosvaidžio greičiu, ekranuose mirga ryškios, dažnai gąsdinančios antraštės. Psichologijoje tai žinoma kaip kritinio mąstymo slopinimas per kognityvinę perkrovą. Žiūrovas tiesiog nespėja suvirškinti informacijos, patikrinti faktų ar suabejoti. Jis yra bombarduojamas emocijomis – pykčiu, baime, pasididžiavimu.
Kai žmogus yra emociniame pakilime, logika išsijungia. „60 minut“ meistriškai tuo naudojasi, sukeldama žiūrovams nuolatinį nerimo jausmą: „Vakarai puola“, „Branduolinis karas neišvengiamas“, „Mūsų vertybėms gresia pavojus“.
2. „Mušamų berniukų“ teatras
Kitas svarbus elementas – oponentų atranka. Laidoje dažnai dalyvauja „ekspertai“ iš Vakarų, Ukrainos ar Lenkijos. Tačiau jų vaidmuo yra kruopščiai surežisuotas. Tai vadinamieji „mušami berniukai“. Dažniausiai tai yra marginalūs veikėjai arba žmonės, kuriems mokama už tai, kad jie viešai būtų pažeminti.
Scenarijus visada tas pats: „Vakarų atstovas“ bando pasakyti kažką, kas prieštarauja Kremliaus linijai, ir tuoj pat yra užsipuolamas vedėjų bei kitų studijos svečių. Jis yra pertraukiamas, iš jo tyčiojamasi, jo argumentai iškraipomi. Žiūrovui siunčiama aiški žinutė: žiūrėkite, kokie jie kvaili, silpni ir neteisūs. Tai sukuria iliuziją, kad Rusija laimi ne tik mūšio lauke, bet ir intelektualinėje kovoje, nors ta kova tėra parodija.
3. Terminologijos perkeitimas
George’as Orwellas savo romane „1984“ aprašė „naujakalbę“, ir „60 минут“ yra puikus jos pavyzdys realiame gyvenime. Laidoje žodžiai praranda savo pradinę reikšmę ir įgauna naują, propagandinį krūvį.
Pavyzdžiui, bet kokia kritika Rusijos atžvilgiu vadinama „rusofobija“. Ukrainos valdžia vadinama „režimu“ arba „naciais“. Vakarų lyderiai vaizduojami kaip bepročiai, marionetės arba degeneratai. Nuolat kartojant šiuos epitetus, jie įsitvirtina žiūrovų sąmonėje kaip neginčijami faktai. Ilgainiui žiūrovas net nebekvestionuoja, kodėl demokratiškai išrinkta valdžia vadinama „chunta“ – jam tai tampa savaime suprantama tiesa.
Pagrindiniai naratyvai: apie ką kalbama „60 minučių“?
Nors temos keičiasi priklausomai nuo aktualijų, pagrindinės laidos ašys išlieka stebėtinai stabilios jau daugelį metų. Tai tarsi trys banginiai, ant kurių laikosi visa laidos dramaturgija.
Vakarų nuosmukis ir moralinė degradacija
Viena mėgstamiausių temų – kaip blogai viskas yra Vakaruose. Europoje žmonės šąla, badauja, praranda savo kultūrinį identitetą. JAV draskoma vidinių konfliktų ir greitai žlugs. Šis naratyvas skirtas dviem tikslams: pirma, paguosti Rusijos gyventojus („pas mus gal ir nėra idealu, bet pažiūrėkite, koks košmaras ten“), ir antra, sukurti priešo įvaizdį, kuris yra ne tik karinė, bet ir egzistencinė grėsmė.
Šioje laidoje ypač dažnai eksploatuojamos LGBTQ+ temos, pristatant jas kaip Vakarų civilizacijos pabaigos ženklą. Tai daroma siekiant sutelkti konservatyviąją Rusijos visuomenės dalį aplink „tradicinių vertybių“ gynėją – valstybę.
Ukraina kaip nesėkminga valstybė
Nuo 2014 metų Ukraina yra nuolatinė, kasdienė laidos tema. Retai kuri laida praeina be Ukrainos paminėjimo. Naratyvas čia paprastas ir žiaurus: Ukraina nėra tikra valstybė, ji valdoma išorės jėgų, ji yra pavojinga pati sau ir kaimynams. Skabejeva ir Popovas metų metus dehumanizavo ukrainiečius, ruošdami dirvą 2022 metų invazijai. Kai karas prasidėjo, visuomenė jau buvo apdorota – jiems buvo įteigta, kad jie kovoja ne su broliška tauta, o su „absoliučiu blogiu“.
Branduolinio pelenų retorika
Būtent laidoje „60 минут“ ir panašiuose formatuose normalizuota mintis apie branduolinį karą. Čia neretai rodomi grafikai, per kiek laiko Rusijos raketos pasiektų Londoną, Berlyną ar Vašingtoną. Vedėjai ir svečiai apie tai kalba su šiurpą keliančiu lengvabūdiškumu, tarsi tai būtų ne pasaulio pabaiga, o paprastas taktinis ėjimas.
Tai – bauginimo taktika, skirta Vakarų auditorijai (tikintis, kad šie fragmentai bus išversti ir parodyti ten) ir savotiškas „raminamasis“ vidaus auditorijai – „mes turime vėzdą, kurio visi bijo, todėl esame saugūs“.
Lietuva „60 minučių“ taikiklyje
Nors pagrindinis dėmesys tenka didžiosioms galioms ir Ukrainai, Baltijos šalys, įskaitant Lietuvą, taip pat gauna savo „šlovės“ dozę. Mūsų šalis šioje laidoje pristatoma kaip „pikta nykštukė“, kuri loja ant dramblio.
Dažniausiai naudojami naratyvai apie Lietuvą:
- Ekonominis žlugimas: Nuolat kartojama, kad be Rusijos išteklių ir tranzito Baltijos šalys mirs badu, uostai sustos, o pramonė išnyks.
- Istorijos perrašymas: Lietuva kaltinama fašizmo garbinimu, sovietinių paminklų griovimas prilyginamas nusikaltimui prieš žmoniją.
- Rusakalbių diskriminacija: Bet kokie bandymai stiprinti valstybinę kalbą ar reguliuoti švietimą pateikiami kaip etninis valymas.
Lietuviui žiūrėti tokias laidas gali būti ir juokinga (dėl akivaizdžių nesąmonių), ir baisu (suprantant, kad milijonai žmonių tuo tiki). Tačiau ignoruoti to negalima – tai, kas kalbama „60 minučių“ studijoje, dažnai tampa oficialios Rusijos užsienio politikos preliudija.
Propagandos ekonomika: kodėl jie tai daro?
Būtų naivu manyti, kad Skabejeva, Popovas ir kiti propagandistai yra tiesiog aklai tikintys fanatikai. Tai – didžiulis verslas. Oficialūs duomenys ir nutekinta informacija rodo, kad pagrindinių valstybinių kanalų vedėjai uždirba sumas, apie kurias paprasti Rusijos gyventojai gali tik pasvajoti.
Jų atlyginimai skaičiuojami milijonais rublių per mėnesį. Ironiška, kad kovodami su „pūvančiais Vakarais“, patys propagandistai (iki sankcijų įvedimo) mielai rinkdavosi atostogas Italijoje, pirko nekilnojamąjį turtą Europoje ir leido vaikus į Vakarų universitetus. Šis cinizmas yra viena šlykščiausių sistemos dalių: pardavinėti neapykantą vargšams, kad pats galėtum gyventi kaip karalius.
Laida „60 минут“ yra brangus projektas. Moderni studija, didžiuliai ekranai, brangiai apmokami ekspertai – visa tai rodo, kokią didelę reikšmę Kremlius teikia televizinei propagandai. Tai investicija į režimo stabilumą.
Kaip apsisaugoti nuo informacinio toksino?
Gyvenant informacinio karo sąlygomis, kiekvienas iš mūsų tampa taikiniu. Nors „60 minut“ kuriama visų pirma Rusijos vidaus rinkai, jos atgarsiai pasiekia ir mus per socialinius tinklus, „YouTube“ ištraukas ar giminaičius, kurie vis dar žiūri rusišką televiziją.
Štai keletas principų, padedančių išlaikyti sveiką protą:
Šaltinių higiena
Pirmiausia, būtina suprasti, kad Rusijos valstybinė žiniasklaida nėra žiniasklaida. Tai – kariuomenės padalinys. Todėl bet kokią informaciją, ateinančią iš ten, reikia vertinti ne kaip faktą, o kaip ginklą. Jei „60 minut“ kažką teigia, dažniausiai tiesa yra visiškai priešinga arba stipriai iškraipyta.
Emocinis atsiribojimas
Propaganda veikia per emocijas. Jei perskaitę antraštę ar pamatę vaizdo įrašą pajuntate staigų pyktį, baimę ar norą rėkti – sustokite. Greičiausiai tai manipuliacija. „60 minut“ tikslas yra išvesti jus iš pusiausvyros. Ramus, analitinis požiūris yra geriausias priešnuodis.
Faktų tikrinimas
Šiais laikais melas turi trumpas kojas. Dauguma „60 minut“ paskleistų klastočių (fake news) yra greitai demaskuojamos nepriklausomų faktų tikrintojų. Prieš dalindamiesi sensacinga žinia, patikrinkite, ką apie tai rašo patikimi Vakarų ar Lietuvos šaltiniai.
Pabaigai: triukšmas, slepiantis tylą
Laida „60 минут“ yra triukšminga, spalvinga ir agresyvi. Tačiau po visu šiuo fasadu slypi baimė. Baimė, kad žmonės pradės mąstyti savarankiškai. Baimė, kad tiesa prasimuš pro ekranus. Baimė, kad be išorinio priešo vidinės problemos taps per daug akivaizdžios.
Ši laida yra tarsi narkotikas, skirtas visuomenei nuraminti ir mobilizuoti. Tačiau, kaip ir kiekvienas narkotikas, jis reikalauja vis didesnių dozių. Retorika tampa vis aštresnė, grasinimai – vis baisesni, o atotrūkis nuo realybės – vis gilesnis. Stebint „60 minučių“ evoliuciją, galima matyti ne tik vienos laidos, bet ir viso politinio režimo degradaciją.
Mums, stebėtojams iš šalies, tai priminimas: laisvė mąstyti ir gauti objektyvią informaciją yra privilegija, kurią reikia branginti ir ginti. Nes kai eterį užvaldo tokios laidos kaip „60 minut“, 60 minučių tiesos tampa neįmanoma prabanga.