Jei pastarąjį dešimtmetį negyvenote atokiame urve be interneto ryšio ir galimybės nueiti į kino teatrą, neabejotinai žinote, kas yra pakalikai (angl. Minions). Šie maži, geltoni, kapsulės formos padarėliai su vienu arba dviem akiniais ir mėlynais džinsiniais kombinezonais tapo neatsiejama mūsų populiariosios kultūros dalimi. Nuo pasirodymo pirmajame „Bjaurusis aš“ (angl. Despicable Me) filme 2010 metais, jie evoliucionavo iš antraplanių pagalbininkų į pasaulinio lygio superžvaigždes, uždirbančias milijardus dolerių ir diktuojančias madas.
Tačiau kas slypi už šio fenomeno? Kodėl keistą, nesuprantamą kalbą vartojantys ir dažnai nelogiškai besielgiantys veikėjai sugebėjo pavergti tiek vaikų, tiek suaugusiųjų širdis visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą? Šiame straipsnyje mes ne tik apžvelgsime jų istoriją, bet ir panagrinėsime psichologines, lingvistines bei kultūrines priežastis, kodėl pakalikai tapo tokie svarbūs šiuolaikiniame pramogų pasaulyje.
Nuo eskizų iki pasaulinės šlovės: netyčinė sėkmė
Įdomiausia pakalikų istorijos dalis yra ta, kad jie niekada nebuvo planuoti kaip pagrindinė atrakcija. Kai „Illumination Entertainment“ kūrė pirmąjį filmą apie piktadarį Gru, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas jo santykiui su trimis našlaitėmis mergaitėmis ir jo bandymui pavogti Mėnulį. Pakalikai tebuvo siužeto įrankis – Gru reikėjo armijos, kuri padėtų jam įgyvendinti piktus kėslus.
Pradinėse koncepcijose šie veikėjai atrodė visiškai kitaip. Režisieriai Pierre’as Coffinas ir Chrisas Renaudas svarstė idėjas, kad Gru pagalbininkai galėtų būti didžiuliai, raumeningi orkai arba robotai. Tačiau filmo biudžetas buvo ribotas, o animuoti sudėtingus personažus kainuoja brangiai. Sprendimas supaprastinti dizainą buvo priimtas iš būtinybės. Kūrėjai nusprendė padaryti juos mažus ir paprastus.
Įkvėpimo buvo semiamasi iš įvairių šaltinių: „Žvaigždžių karų“ džavų (Jawas) ir Vilio Vonkos „Umpa Lumpų“. Galutinis rezultatas – geltona kapsulė su paprastomis galūnėmis – buvo genialus savo paprastumu. Tai leido animatoriams sutelkti dėmesį ne į sudėtingą anatomiją, o į išraiškingumą ir humorą. Taip gimė pakalikai, kokius mes juos žinome šiandien.
Kodėl geltona spalva?
Spalvų psichologija čia suvaidino kritinį vaidmenį. Geltona spalva yra viena ryškiausių spalvų spektre, ji asocijuojasi su džiaugsmu, energija, saule ir optimizmu. Tačiau ji taip pat turi ir kitą pusę – gamtoje geltona spalva dažnai signalizuoja apie pavojų (pvz., bitės ar vapsvos). Pakalikai įkūnija šį dvilypumą: jie yra be galo mieli, bet kartu ir chaotiški, tarnaujantys blogiui (nors ir labai nesėkmingai).
Jų dizaino sėkmė buvo tokia didelė, kad „Pantone“ spalvų institutas netgi sukūrė oficialų atspalvį – „Minion Yellow“. Tai buvo pirmas kartas, kai spalva buvo pavadinta animacinio veikėjo vardu. Tai rodo, kad pakalikai peržengė ekrano ribas ir tapo dizaino ikona.
„Banana!“ – lingvistinis pakalikų stebuklas
Vienas unikaliausių pakalikų bruožų yra jų kalba, gerbėjų dažnai vadinama „Minionese“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip visiškas kliedesys, tačiau įsiklausius atidžiau, galima išgirsti pažįstamų garsų. Šią kalbą sukūrė patys režisieriai, ypač Pierre’as Coffinas, kuris ir įgarsino visus pakalikus.
„Minionese“ nėra atsitiktinių garsų rinkinys. Tai lingvistinis kokteilis, suplaktas iš daugybės pasaulio kalbų:
- Anglų: Pagrindas, dažnai naudojami žodžiai kaip „Banana“ ar „Potato“.
- Ispanų: Dažnai girdimi žodžiai „Para tu“ (tau).
- Italų: Ledai vadinami „Gelato“.
- Prancūzų, indoneziečių, japonų ir net rusų: Įvairūs intarpai ir jaustukai.
Šios kalbos genialumas slypi jos universalume. Jums nereikia subtitrų, kad suprastumėte, ką sako pakalikas. Jų intonacija, kūno kalba ir pavieniai atpažįstami žodžiai perduoda emociją ir prasmę bet kurios tautybės žiūrovui. Tai paverčia filmus apie pakalikus idealiais eksportui – humoras nepasimeta vertime, nes vertimo iš esmės nereikia. Tai yra „tyliojo kino“ tradicija, pritaikyta garsiniam kinui – Čarlio Čaplino ar Pono Byno lygio fizinė komedija, kuriai žodžiai yra antraeilis dalykas.
Trys muškietininkai: Kevinas, Stiuartas ir Bobas
Nors pakalikų yra tūkstančiai (o gal ir milijonai), filmuose išryškėjo trys pagrindiniai archetipai, kurie geriausiai atskleidėsi filme „Minions“ (2015). Kiekvienas jų atstovauja skirtingą asmenybės tipą, leidžiantį žiūrovams susitapatinti:
- Kevinas: Aukštas, su dviem akimis ir mažu plaukų kuokštu viršugalvyje. Jis yra „didysis brolis“, lyderis, strategas. Kevinas dažniausiai yra tas, kuris sugalvoja planą ir bando suvaldyti chaosą. Jis atstovauja atsakomybę ir rūpestį.
- Stiuartas: Vidutinio ūgio, vienaakis, su sklastymu per vidurį. Stiuartas yra paauglys maištininkas. Jis dažnai atrodo abejingas, mėgsta muziką (ypač groti gitara), yra šiek tiek sarkastiškas ir tingus. Jis atstovauja „kietąjį“ požiūrį į gyvenimą.
- Bobas: Mažas, apkūnus, plikas, su skirtingų spalvų akimis (heterochromija). Bobas yra amžinas vaikas. Jis nešiojasi pliušinį meškiuką Timą, viskuo žavisi ir yra begalinio gerumo įsikūnijimas. Bobas atstovauja tyrumą ir naivumą.
Vėlesniuose filmuose, pavyzdžiui, „Minions: The Rise of Gru“, atsirado ir naujų ryškių personažų, tokių kaip plepys Otto, kuris įnešė dar daugiau dinamikos. Tačiau būtent ši trijulė tapo pakalikų veidu.
Psichologinė trauka: kodėl mes juos mylime?
Mokslininkai ir psichologai taip pat domisi pakalikų fenomenu. Kodėl suaugę žmonės juokiasi iš geltonų žmogeliukų, kurie daužo vienas kitam per galvas? Atsakymas slypi giliai mūsų psichikoje.
„Mielas agresyvumas“ ir kūdikiškos savybės
Pakalikai pasižymi savybėmis, kurios evoliuciškai mus traukia: didelės akys, didelės galvos lyginant su kūnu, trumpos galūnės. Tai vadinama „kūdikio schema“ (vok. Kindchenschema). Mūsų smegenys yra užprogramuotos reaguoti į šiuos bruožus rūpesčiu ir švelnumu. Tačiau pakalikai šalia savo mielumo yra ir nevaldomi, kartais net destruktyvūs. Šis kontrastas sukuria komišką efektą.
Schadenfreude ir fizinė komedija
Pakalikų humoras dažniausiai remiasi „slapstick“ žanru – fizine komedija, kurioje gausu griuvimų, smūgių ir nelaimingų atsitikimų. Žiūrovai patiria saugų „Schadenfreude“ (džiaugsmą dėl kito nesėkmės) jausmą. Kadangi pakalikai atrodo tarsi guminiai ir nesunaikinami, mes galime juoktis iš jų nelaimių be kaltės jausmo. Kai pakalikas susprogdinamas, jis tiesiog nusipurto suodžius ir bėga toliau. Tai leidžia mums išlaisvinti vidinį poreikį chaosui saugioje aplinkoje.
Lojalumo troškimas
Nepaisant jų chaotiškumo, pakalikai yra be galo lojalūs. Jų egzistencijos tikslas – tarnauti didžiausiam piktadariui, bet iš tikrųjų jie tarnauja savo šeimai (vienas kitam ir Gru). Šiuolaikiniame susvetimėjusiame pasaulyje toks besąlygiškas atsidavimas ir bendruomeniškumas yra labai patrauklus. Jie visada veikia kaip komanda, ir net jei susipyksta, greitai susitaiko.
Kultūrinis poveikis ir „Facebook mamų“ fenomenas
Pakalikai seniai peržengė kino teatrų ribas. Jie tapo interneto folkloru. Įdomu tai, kad pakalikų memai tapo specifiniu fenomenu, ypač tarp vyresnės kartos interneto vartotojų, dažnai ironiškai vadinamų „Facebook mamomis“.
Kodėl pakaliko atvaizdas dedamas šalia citatos apie tai, kaip sunku atsikelti pirmadienio rytą arba kaip svarbu gerti kavą, nors pats personažas su tuo neturi nieko bendro? Pakalikai tapo universaliu emocijų avataru. Jų veido išraiškos yra tokios aiškios ir hiperbolizuotos, kad tinka bet kokiai situacijai iliustruoti. Jie gali būti pikti, liūdni, sarkastiški, džiugūs ar tiesiog kvaili. Dėl savo neutralumo (jie neturi rasės, tautybės, aiškaus amžiaus) kiekvienas gali projektuoti savo jausmus į juos.
Be to, rinkodaros mašina veikia be priekaištų. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, parduotuvės lūžta nuo prekių su pakalikais: nuo dantų pastos ir pusryčių dribsnių iki patalynės ir drabužių. Tai sukuria uždarą ratą: kuo daugiau jų matome, tuo labiau jie tampa norma. Vaikai, užaugę su „Bjauriuoju aš“, dabar patys tampa paaugliais ar suaugusiais, ir nostalgija išlaiko šį prekės ženklą gyvą.
Priešingybė: Blogieji pakalikai
Kalbant apie pakalikus, negalima nepaminėti jų antitezės, pasirodžiusios filme „Bjaurusis aš 2“. Tai violetiniai, susivėlę ir itin agresyvūs mutantai. Jų dizainas taip pat nėra atsitiktinis. Spalvų rate violetinė yra tiksli geltonos spalvos priešingybė. Jei geltonieji pakalikai yra linksmi ir mieli, tai violetiniai yra laukiniai ir baisūs.
Šis kontrastas dar labiau pabrėžia įprastų pakalikų gerumą. Nors geltonieji pakalikai tarnauja blogiui, jie patys iš prigimties nėra blogi – jie tiesiog ieško stipraus lyderio. Tuo tarpu violetiniai mutantai yra nekontroliuojama jėga. Tai suteikia istorijoms balanso ir parodo, kad net ir „blogiečiai“ pakalikai turi moralinį kompasą, lyginant su tikraisiais monstrais.
Pakalikai Lietuvoje: dubliažas ir populiarumas
Lietuvoje pakalikai turi ypatingą statusą. Mūsų šalyje animaciniai filmai visada buvo populiarūs, tačiau „Bjaurusis aš“ franšizė sumušė ne vieną lankomumo rekordą. Didelę dalį sėkmės lemia kokybiškas lietuviškas dubliažas. Nors patys pakalikai kalba savo „kalba“ ir dažniausiai nėra verčiami (arba verčiami minimaliai), aplinkinių personažų įgarsinimas ir adaptacija lietuviškam humorui padeda filmui tapti artimam.
Lietuvių kalboje žodis „pakalikas“ anksčiau turėjo gana negatyvią konotaciją – tai buvo pataikūnas, tarnas, vykdantis nešvarius darbus. Tačiau šie filmai pakeitė žodžio emocinį krūvį. Dabar, išgirdus žodį „pakalikas“, pirmiausia prieš akis iškyla ne piktas tarnas, o geltonas, besijuokiantis padarėlis. Tai puikus pavyzdys, kaip popkultūra gali keisti kalbą ir žodžių reikšmes.
Ar pakalikai mus kada nors apleis?
Kritikai dažnai prognozavo, kad „Minionų burbulas“ sprogs. Sakyta, kad rinka persisotins, žmonėms atsibos geltona spalva ir nesuprantami garsai. Tačiau realybė rodo ką kita. Filmas „Minions: The Rise of Gru“ (2022) vėl susižėrė milžiniškas sumas ir netgi sukėlė „Gentleminions“ tendenciją, kai paaugliai į kino teatrus ėjo vilkėdami kostiumus, taip išreikšdami ironišką (ir kartu nuoširdžią) pagarbą savo vaikystės herojams.
„Illumination“ studija ir „Universal Pictures“ sukūrė amžinąjį variklį. Pakalikai tapo tokie pat ikoniški kaip Peliukas Mikis ar Kempiniukas Plačiakelnis. Jie yra pakankamai lankstūs, kad prisitaikytų prie besikeičiančių laikų, bet pakankamai paprasti, kad išliktų atpažįstami.
Apibendrinimas: daugiau nei tik animacija
Galiausiai, pakalikai yra daugiau nei tik rinkodaros triukas ar animacinis pokštas. Jie yra veidrodis, kuriame atsispindi mūsų pačių troškimas priklausyti grupei, mūsų noras kvailioti ir mūsų poreikis juoktis iš paprastų dalykų. Pasaulyje, kuris dažnai būna sudėtingas, pilkas ir rimtas, šie geltoni chaoso agentai įneša spalvų ir primena, kad kartais viskas, ko reikia laimei, yra ištarti „Banana!“ ir nuoširdžiai pasijuokti iš savęs.
Nesvarbu, ar jūs juos dievinate, ar jų nekenčiate – ignoruoti jų neįmanoma. Pakalikai atėjo, pamatė ir užkariavo, ir panašu, kad jie niekur nesiruošia trauktis. Ir galbūt, tik galbūt, tai yra visai neblogas dalykas.
pakalikai, Minions, Bjaurusis aš, Illumination Entertainment, animaciniai filmai, Gru, Kevinas Stiuartas Bobas, Pierre Coffin, populiarioji kultūra, filmai šeimaitext
Pramogos