Lietuvos girių glūdumoje, ten, kur šimtametės pušys remia dangų, o žmogaus koja įžengia retai, gyvena vienas paslaptingiausių ir didingiausių mūsų krašto paukščių. Tai – kurtinys (Tetrao urogallus). Dažnai vadinamas miškų karaliumi arba girių monarchu, šis paukštis yra ne tik biologinė rūšis, bet ir neatsiejama mūsų tautosakos, miškų dvasios bei senosios girios simbolis. Deja, šiandien šis didingas sparnuotis yra tapęs vienu iš labiausiai saugomų ir trapiausių Lietuvos gamtos turtų.
Daugelis yra girdėję apie kurtinį, tačiau retas kuris jį yra matęs natūralioje aplinkoje. Ir tai nėra atsitiktinumas – kurtinys yra itin atsargus, jautrus trikdymui ir specifinių gyvenimo sąlygų reikalaujantis paukštis. Šiame straipsnyje pasinersime į paslaptingąjį kurtinių pasaulį, atskleisime jų unikalias biologines savybes, dramatišką tuoktuvių ritualą ir skaudžią realybę, su kuria šie paukščiai susiduria moderniame pasaulyje.
Preistoriška išvaizda ir unikalus dimorfizmas
Kurtinys priklauso fazaninių šeimai ir yra didžiausias vištinis paukštis Europoje. Pirmą kartą pamačius kurtinio patiną, apima jausmas, lyg stebėtumėte gyvūną iš kitos eros. Jo išvaizdoje yra kažkas archajiško, primenančio laikus, kai Lietuvos teritoriją dengė nepertraukiami miškų masyvai.
Girių milžinas – patinas
Suaugęs kurtinio patinas yra įspūdingo dydžio. Jo svoris gali siekti nuo 4 iki 6 kilogramų, o kūno ilgis neretai viršija metrą. Tai masyvus, tvirtas paukštis. Jo plunksnos – tamsios, metančios metalinį, melsvai žalsvą blizgesį, ypač ant krūtinės. Sparnai rusvi, o uodega – plati, kurią susijaudinęs paukštis išskleidžia tarsi vėduoklę.
Vienas iš ryškiausių patino bruožų – ryškiai raudoni „antakiai“ (oda virš akių) ir galinga, lenkta snapo viršūnė, pritaikyta skabyti kietas pušų spyglių šakeles. Po snapu jis turi savotišką plunksnų „barzdą“, kuri vizualiai dar labiau padidina jo galvą ir suteikia orumo.
Maskuotės meistrė – patelė
Tuo tarpu kurtinio patelė, dažnai vadinama kurte, atrodo visiškai kitaip. Tai klasikinis lytinio dimorfizmo pavyzdys. Ji yra gerokai mažesnė už patiną (sveria apie 2–2,5 kg) ir jos plunksnų apdaras yra kuklus, mirguliuojantis rudais, pilkais ir juodais atspalviais.
Tokia išvaizda nėra atsitiktinė gamtos užgaida. Patelės užduotis – perėti kiaušinius ir auginti jauniklius ant žemės, todėl jai gyvybiškai svarbu susilieti su miško paklote – nukritusiais lapais, kankorėžiais ir sausomis šakomis. Jos maskuotė tokia tobula, kad žmogus gali praeiti vos už metro nuo tupinčios patelės ir jos nepastebėti.
Kodėl jis vadinamas „kurtiniu“?
Lietuviškas paukščio pavadinimas tiesiogiai siejasi su viena unikaliausių jo fiziologinių savybių, pasireiškiančių tuoktuvių metu. Pavadinimas kildinamas iš žodžio „kurčias“.
Pavasarinių tuoktuvių giesmės metu, kuri susideda iš kelių dalių, yra momentas, vadinamas „griežimu“. Šios fazės metu paukščio klausos kanalas trumpam užsiveria dėl specifinio žandikaulio kaulo ir kraujagyslių išsidėstymo. Kelias sekundes paukštis tampa visiškai kurčias. Tuo metu jis negirdi nei lūžtančios šakelės, nei medžiotojo žingsnių, nei plėšrūno sėlinimo. Būtent šiuo momentu senovėje medžiotojai prisėlindavo prie paukščio (taip vadinamas „šokinėjimas“ prie kurtinio). Likusį laiką kurtinys yra ypač akylas ir turi puikią klausą, todėl pamatyti jį ne tuoktuvių metu yra beveik neįmanoma misija.
Mistinės tuoktuvės: miško teatras
Kurtinių tuoktuvės – tai vienas įspūdingiausių gamtos spektaklių, vykstančių mūsų platumose. Jos prasideda ankstyvą pavasarį, dažniausiai kovo mėnesį, ir tęiasi iki gegužės. Veiksmas vyksta specialiose vietose – tuoktuvietėse, kurios dažniausiai yra senuose pušynuose, netoli pelkių ar raistų. Įdomu tai, kad tuoktuvietės yra labai pastovios; jei miškas neiškertamas, paukščiai į tą pačią vietą gali rinktis dešimtmečius ar net šimtmečius.
Tuoktuvės prasideda dar neprašvitus. Patinai į tuoktuvietę susirenka iš vakaro, nutūpdami į medžius. Anksti ryte, dar tamsoje, pasigirsta pirmieji garsai. Kurtinio giesmė nėra garsi, ji girdima vos už 200–300 metrų, tačiau ji turi hipnotizuojantį ritmą. Giesmę sudaro keturios dalys:
- Teksėjimas: primena lėtą, ritmišką dviejų sausų pagaliukų daužymą (teks-teks-teks).
- Trele: teksėjimas greitėja ir pereina į vientisą garsą.
- Kamštis (pokštelėjimas): garsas, primenantis iš butelio traukiamą kamštį.
- Griežimas: tai paskutinė fazė, primenanti dalgio galandimą ar šnypštimą. Būtent tuo metu paukštis apkursta.
Saulei tekant, patinai nusileidžia ant žemės. Čia prasideda vizualinė dalis: uodegos išskleidžiamos vėduokle, sparnai nuleidžiami, galva iškeliama aukštyn. Patinai vaikšto ratais, demonstruodami savo grožį ir jėgą. Neretai tarp konkurentų kyla rimtos kovos – paukščiai daužosi sparnais, kapojasi snapais, kartais net iki kraujo.
Patelės stebi šį spektaklį pasislėpusios krūmuose ar ant žemų šakų. Jos pasirenka patį stipriausią, dominuojantį patiną (vadinamąjį tuoktuvietės centrą), su kuriuo poruojasi. Tai užtikrina, kad stipriausi genai bus perduoti kitai kartai.
Buveinė: ne bet koks miškas tinka
Kurtinys yra labai išrankus savo gyvenamajai aplinkai. Tai – indikatorinė rūšis. Jei miške gyvena kurtiniai, tai ženklas, kad ekosistema yra sveika, brandi ir turtinga.
Pagrindiniai kurtinio buveinės reikalavimai:
- Seni pušynai: Kurtiniams būtini brandūs, 80–100 metų ir senesni pušynai. Jaunuolynuose jie negyvena.
- Atvirumas ir erdvė: Miškas turi būti pakankamai retas, kad didelis paukštis galėtų laisvai skraidyti tarp medžių. Tankūs eglynai ar krūmynai jiems netinka.
- Mitybinė bazė: Būtina gausi uogienojų danga (mėlynės, bruknės), kuri užtikrina maistą šiltuoju metų laiku ir priedangą jaunikliams.
- Ramybė: Tai kritinis faktorius. Kurtiniai vengia vietų, kur dažnai lankosi žmonės, važinėja technika ar vykdoma ūkinė veikla.
Dažniausiai kurtinius galima rasti didžiųjų Lietuvos girių – Dainavos, Rūdninkų, Labanoro, Karšuvos – nuošaliuose kampeliuose, ypač ten, kur miškas ribojasi su aukštapelkėmis. Aukštapelkės jiems tarnauja kaip saugi nakvynės vieta ir maisto šaltinis.
Mityba: nuo spyglių iki uogų
Kurtinio mityba radikaliai keičiasi priklausomai nuo sezono. Tai dar viena prisitaikymo prie atšiaurių sąlygų savybė.
Žiemą kurtiniai tampa tikrais „spygliuočių vegetarais“. Pagrindinis jų maistas – paprastosios pušies spygliai. Per dieną suaugęs paukštis gali suesti neįtikėtiną kiekį spyglių. Kad galėtų suvirškinti tokį sunkų, celiuliozės pilną maistą, kurtinių virškinimo sistema žiemą pailgėja, o skrandyje kaupiami gastrolitai – smulkūs akmenukai. Šie akmenukai veikia kaip girnos, sutrindami kietus spyglius skrandyje. Be akmenukų paukštis žūtų iš bado net ir pilnu skrandžiu maisto.
Vasarą ir rudenį racionas tampa įvairesnis. Pagrindą sudaro mėlynės (uogos, lapai, stiebai), girtuoklės, bruknės, spanguolės. Taip pat lesami įvairūs žoliniai augalai. Mažiems kurtiniukams pirmosiomis gyvenimo savaitėmis gyvybiškai svarbūs baltymai, todėl jie minta vabzdžiais, lervomis ir vorais. Jei vasara šalta ir lietinga, vabzdžių būna mažai, todėl jauniklių mirtingumas drastiškai išauga.
Grėsmės ir nykimo priežastys
Deja, statistika negailestinga. Per pastaruosius dešimtmečius kurtinių populiacija Lietuvoje sparčiai mažėjo. Nors tikslų skaičių nustatyti sunku dėl jų slapto gyvenimo būdo, manoma, kad šiuo metu šalyje gyvena vos keli šimtai patinų. Kurtinys įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir yra saugomas valstybės.
Pagrindinės nykimo priežastys:
1. Buveinių naikinimas ir fragmentacija: Tai didžiausia problema. Intensyvi miškininkystė, plynì kirtimai, senų miškų keitimas jaunuolynais sunaikina kurtiniams tinkamas vietas. Net jei miškas atsodinamas, jis kurtiniui taps tinkamas tik po 80–100 metų. Be to, miškų masyvų skaidymas keliais ir linijomis izoliuoja populiacijas, todėl prasideda inbrydingas (giminingas kryžminimasis), silpninantis genofondą.
2. Trikdymas: Kurtiniai ypač jautrūs tuoktuvių ir perėjimo metu. Miškininkystės darbai, uogautojai, grybautojai, o pastaruoju metu ir gamtos fotografai bei keturračių vairuotojai, baido paukščius. Pabaidyta nuo lizdo patelė dažnai nebegrįžta, ir kiaušiniai atšąla.
3. Plėšrūnai: Nors suaugęs kurtinys turi mažai priešų (vilkai, lūšys, kilnieji ereliai), kiaušinius ir jauniklius naikina daugybė plėšrūnų. Didžiausią žalą daro invazinės rūšys – usūriniai šunys (mangutai), taip pat šernai, lapės ir kiaunės. Šernų populiacijos didėjimas miškuose tiesiogiai koreliuoja su ant žemės perinčių paukščių mažėjimu.
4. Klimato kaita: Šiltos žiemos be sniego ir drėgnos, šaltos vasaros pradžios neigiamai veikia kurtinių išgyvenamumą. Be sniego dangos žiemą kurtiniai tampa lengviau pastebimi plėšrūnams, nes jų tamsus siluetas išryškėja, o pavasarinės liūtys pražudo mažus, dar neapsiplunksnavusius jauniklius.
Apsaugos priemonės: ar pavyks išsaugoti?
Lietuvoje dedamos didelės pastangos išsaugoti šią rūšį. Svarbiausios kurtinių gyvenamosios vietos yra įtrauktos į „Natura 2000“ tinklą. Čepkelių, Viešvilės ir kiti rezervatai yra pagrindiniai šių paukščių prieglobsčiai.
Viena iš efektyviausių priemonių – miško kirtimų ribojimas tuoktuvietėse ir aplink jas. Nustačius tuoktuvietę, aplink ją brėžiama apsaugos zona, kurioje draudžiama ūkinė veikla, ypač pavasarį ir vasarą. Taip pat vykdomos plėšrūnų gausos reguliavimo programos.
Vykdomi ir veisimo nelaisvėje bei reintrodukcijos projektai. Paukščiai veisiami specialiose voljerose, pratinami prie natūralaus maisto ir vėliau paleidžiami į laisvę. Tačiau tai sudėtingas procesas – nelaisvėje užauginti paukščiai dažnai neturi reikiamų instinktų išvengti plėšrūnų.
Kaip elgtis miške?
Jei esate gamtos mylėtojas, geriausia pagalba kurtiniams – netrukdyti jiems. Jei pavasarį, lankydamiesi miške, netyčia užklydote į vietą, kurioje girdisi keisti garsai ar matote didelius paukščius:
- Nedelsdami sustokite ir tyliai pasitraukite ta pačia kryptimi, iš kurios atėjote.
- Nebandykite paukščių fotografuoti, vytis ar stebėti iš arti.
- Laikykitės miško takelių ir nevaikščiokite po brūzgynus balandžio–birželio mėnesiais.
- Laikykite šunis su pavadėliais. Palaidas šuo gali sunaikinti visą kurtinių vadą per kelias minutes.
Reikia suprasti, kad kiekvienas pabaidymas tuoktuvių metu eikvoja paukščio energiją, o pabaidymas nuo lizdo beveik garantuoja jauniklių žūtį.
Rakelis – gamtos klaida ar retenybė?
Kalbant apie kurtinius, verta paminėti ir įdomų gamtos fenomeną – hibridizaciją. Kartais gamtoje susikryžmina kurtinys ir tetervinas. Toks palikuonis vadinamas rakeliu.
Rakeliai dažniausiai būna nevaisingi, tačiau jie pasižymi agresyvumu. Tuoktuvių metu rakeliai dažnai atskrenda į kurtinių arba tetervinų tuoktuvietes ir sukelia chaosą, vaikydami tikruosius „šeimininkus“ ir trukdydami normaliam dauginimosi procesui. Jų giesmė yra keistas abiejų rūšių garsų mišinys, neturintis tikslios struktūros. Rakelių atsiradimas dažnai rodo, kad vienos iš rūšių (dažniausiai kurtinių) populiacija toje vietoje yra kritiškai sumažėjusi, ir patelės, nerasdamos savo rūšies patino, poruojasi su tetervinais.
Kultūrinė reikšmė ir ateitis
Kurtinys – tai ne tik biologinis vienetas. Tai senųjų, žmogaus nepaliestų girių simbolis. Jo buvimas liudija apie miško didybę ir paslaptį. Senovės lietuvių tautosakoje kurtinys buvo gerbiamas, o jo medžioklė buvo apipinta ritualais ir prietarais.
Šiandien kurtinys stovi ant išnykimo slenksčio. Jo likimas priklauso ne tik nuo gamtininkų ar miškininkų, bet ir nuo visuomenės sąmoningumo. Ar esame pasiryžę palikti vietos laukinei gamtai, ar norime paversti visus miškus tik medienos plantacijomis ir pramogų parkais?
Išsaugoti kurtinį reiškia išsaugoti senąjį Lietuvos mišką – su samanų kilimais, pelkių akimis ir paslaptinga tyla, kurią pavasario rytais nutraukia tik mistinis girių monarcho griežimas. Tai kova ne tik už vieną paukščių rūšį, bet už visą Lietuvos gamtos paveldą, kurį privalome perduoti ateities kartoms.