Tikriausiai nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie šį fenomeną. Vienas pavadinimas priverčia kilstelėti antakį, kitus – raudonuoti, o trečius – pulti į paieškas internete. „Putės skonio čipsai“ (arba oficialiau – vulvos skonio traškučiai) tapo neabejotinai garsiausiu, skandalingiausiu ir labiausiai aptarinėjamu pastarųjų metų užkandžiu ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tačiau kas slypi už šios provokuojančios pakuotės? Ar tai tik genialus marketingo triukas, skirtas „trolinti“ visuomenę, ar visgi gurmaniškas eksperimentas, vertas jūsų dėmesio? Šiame straipsnyje mes neriame gilyn į šią traškią kontroversiją, analizuojame skonį, rinkodaros strategiją ir socialinį poveikį.
Nuo idėjos iki skandalo: Kaip gimė drąsiausias Lietuvos užkandis?
Viskas prasidėjo nuo lietuviško prekių ženklo „CHAZZ“, kuris jau anksčiau garsėjo savo nestandartiniu požiūriu į daržovių traškučius. Tačiau noras išsiskirti perpildytoje užkandžių rinkoje reikalavo kažko daugiau nei burokėliai ar morkos. Reikėjo sprogimo.
Gamintojai teigia, kad idėja gimė stebint šiuolaikinę visuomenę. Tyrimai (ir paprasčiausias apsidairymas aplink) rodo, kad „Millennials“ ir „Z“ kartos atstovai vis mažiau laiko skiria gyvam bendravimui ir intymumui, o vis daugiau – socialiniams tinklams. Seksualinis gyvenimas, pasak kūrėjų, eina į antrą planą. Taigi, šie traškučiai buvo pristatyti ne tik kaip maistas, bet kaip socialinė žinutė, kvietimas pokalbiui, drąsai ir barjerų laužymui.
Žinoma, tokia idėja negalėjo praslysti nepastebėta. Vos pasirodę prekyboje, „putės skonio čipsai“ sukėlė audrą. Konservatyvesnė visuomenės dalis piktinosi vulgarumu ir moralės normų nepaisymu, tuo tarpu liberalesnis jaunimas ir užsienio žiniasklaida (apie tai rašė net tokie gigantai kaip „New York Post“ ar „Daily Mail“) gyrė už drąsą ir humoro jausmą. Tai buvo momentas, kai maistas peržengė gastronomijos ribas ir tapo kultūriniu pareiškimu.
Skonio anatomija: Ką iš tiesų jaučia liežuvis?
Tai yra pagrindinis klausimas, kankinantis visus, kurie dar nedrįso ar nespėjo paragauti šio gaminio. Kaip technologams pavyko atkurti *tą* specifinį skonį? Ir ar jis autentiškas?
Pirmiausia, svarbu suprasti, kad skonio suvokimas yra labai subjektyvus, o kai kalbame apie tokį intymų dalyką, asociacijos vaidina didesnį vaidmenį nei realūs receptoriai. Gamintojai teigia, kad kuriant receptūrą nebuvo naudojami jokie „keisti“ ingredientai. Tai nėra magija – tai prieskonių mokslas.
- Pagrindinės natos: Ragautojai dažniausiai išskiria kreminį, švelniai rūgštų ir tuo pačiu „umami“ (pikantišką) poskonį. Tai nėra skonis, kuris šokiruoja savo bjaurumu ar keistumu. Greičiau tai primena gurmanišką grietinės, svogūnų ir specifinių žolelių derinį.
- Sudėtis: Jei pažvelgsime į etiketę, pamatysime, kad paslaptis slypi natūraliuose prieskoniuose. Čia nerasite sintetinių „lytinių organų kvapiųjų medžiagų“. Skonis išgaunamas derinant džiovintus svogūnus, česnakus, grietinėlės miltelius, mielių ekstraktą ir lauro lapus.
- Tekstūra: Kaip ir kiti šio gamintojo produktai, tai yra kieti, traškūs, katile kepti (kettle cooked) traškučiai. Jie storesni nei įprasti masinės gamybos traškučiai, todėl skonis atsiskleidžia lėčiau.
Daugelis maisto tinklaraštininkų, atlikusių akluosius testus, pripažįsta: jei nežinotumėte pavadinimo, greičiausiai pasakytumėte, kad tai kokybiški, šiek tiek aštroki grietinės ir svogūnų traškučiai su savitu charakteriu. Tačiau pakuotė ir smegenų lūkesčiai padaro savo – skonis atrodo „kitoks“ vien dėl to, kad tikitės kažko intymaus.
Psichologinis efektas: Kodėl mes perkame tai, kas verčia raudonuoti?
„Putės skonio čipsai“ yra puikus pavyzdys, kaip veikia šiuolaikinė vartotojų psichologija. Kodėl žmonės moka didesnę kainą (o šie traškučiai tikrai nėra pigiausi rinkoje) už 90 gramų bulvių? Atsakymas slypi ne kalorijose, o emocijose.
1. Smalsumo faktorius (FOMO)
Kai visas internetas kalba apie vieną produktą, atsiranda natūralus noras „patikrinti pačiam“. Baimė praleisti kažką svarbaus (FOMO – Fear Of Missing Out) verčia žmones pirkti net tai, ko jiems iš tikrųjų nereikia. Žmonės nori turėti savo nuomonę diskusijoje: „Taip, aš ragavau, man patiko/nepatiko“.
2. Tobula dovana „bajeriui“
Šis produktas užpildė labai specifinę nišą dovanų rinkoje. Ką padovanoti draugui gimtadienio proga, kai norisi pajuokauti? Ką neštis į bernvakarį ar mergvakarį? „Putės skonio čipsai“ tapo neatsiejama suaugusiųjų vakarėlių dalimi. Tai dovana, kuri garantuoja reakciją – juoką, nuostabą ar diskusiją. Tai ledlaužis (ice-breaker), kuris iškart pakeičia vakarėlio atmosferą.
3. Maištas prieš normas
Pirkdamas tokį produktą, vartotojas tarsi parodo, kad jis nėra suvaržytas, kad jis turi humoro jausmą ir nebijo tabu temų. Tai savotiškas socialinis signalas.
Marketingo pamokos: Kaip parduoti be reklamos?
Vienas įdomiausių šios istorijos aspektų yra tai, kaip produktas išpopuliarėjo. Socialiniai tinklai („Facebook“, „Instagram“, „TikTok“) turi griežtas taisykles dėl seksualinio turinio. Atrodytų, reklamuoti traškučius su žodžiu „Pussy“ ant pakuotės turėtų būti neįmanoma – reklamos turėtų būti blokuojamos.
Tačiau „CHAZZ“ komanda pasinaudojo vadinamuoju „Streisand efektu“. Kuo labiau kažkas yra draudžiama ar cenzūruojama, tuo labiau žmonės to nori. Jie sukūrė turinį, kuris buvo ant ribos, ir leido vartotojams patiems tapti reklamos nešėjais. Tūkstančiai „selfių“ su traškučių pakeliu, „TikTok“ vaizdo įrašai su ragavimo reakcijomis – tai milijonų vertės reklama, kurią įmonė gavo praktiškai nemokamai.
Be to, pakuotės dizainas yra minimalistinis, bet rėkiantis. Ryškios spalvos, provokuojantis užrašas anglų kalba (kad suprastų visas pasaulis) ir N-18 ženkliukas sukuria ekskliuzyvumo jausmą. Tai nėra prekė vaikams, tai prekė suaugusiems, kas automatiškai suteikia jai „premium“ statusą užkandžių lentynoje.
Ar tai tikrai „tik suaugusiems“?
Nors ant pakuotės puikuojasi užrašas N-18, teisiškai traškučiai nėra alkoholis ar tabakas, todėl jų pardavimas nėra griežtai ribojamas amžiaus cenzu įstatymiškai (nebent pati prekybos vieta nusprendžia kitaip). Tačiau šis ženklinimas yra dar viena genialios rinkodaros dalis.
Jis sukuria „uždrausto vaisiaus“ efektą. Be to, tai apsauga nuo pasipiktinusių tėvelių („mes juk įspėjome, kad tai N-18”). Visgi, turinys yra tiesiog bulvės ir prieskoniai. Nėra jokių haliucinogeninių ar lytinį potraukį skatinančių medžiagų (afrodiziakų poveikis čia labiau placebo efektas). Tad jei jūsų paauglys netyčia paragautų šio traškučio, jam nieko nenutiktų – nebent kiltų nepatogių klausimų tėvams apie pavadinimo reikšmę.
Tęsinys: Lygybė lėkštėje
Pamatę sėkmę su „putes skonio čipsais“, gamintojai nesustojo. Kad būtų išlaikyta lyčių lygybė (ir, žinoma, kad vėl būtų sukeltas ažiotažas), netrukus rinkoje pasirodė ir „Pimpalo skonio traškučiai“ (Dick flavour).
Tai parodė, kad kompanija žiūri į situaciją su humoru ir ironija. Vyriškoji versija taip pat sulaukė susidomėjimo, ypač kaip komplektas poroms ar mergvakarių atributas. Skonio prasme, jie taip pat buvo kuriami remiantis asociacijomis, o ne tiesiogine imitacija, dažniausiai pasitelkiant aštresnius, dūminius poskonius.
Kulinarinė vertė: Ar verta pirkti antrą kartą?
Atmeskime marketingą ir pakalbėkime apie maistą. Ar šie traškučiai yra skanūs?
Dauguma vartotojų atsiliepimų svyruoja nuo „visai nieko“ iki „labai įdomu“. Retas kuris sako, kad jie neskanūs. „CHAZZ“ naudoja tikras daržoves ir kepa jas mažesnėse partijose žemesnėje temperatūroje, todėl patys traškučiai yra mažiau riebaluoti nei pramoniniai analogai ir išlaiko tikresnį bulvės skonį.
Tačiau kaina yra veiksnys, kuris dažnai atbaido nuo reguliaraus pirkimo. Tai nėra kasdienis užkandis prie televizoriaus. Tai – pramoginis užkandis. Žmonės jį perka dėl patirties, dėl progos. Todėl tikėtina, kad daugelis pirkėjų yra vienkartiniai – nusipirko, paragavo, pasijuokė, nusifotografavo ir viskas.
Visgi, gurmanai, vertinantys natūralius prieskonius be skonio stipriklių (MSG), gali rasti šiuose traškučiuose malonų atradimą. Prieskonių balansas yra kruopščiai parinktas, o ne tiesiog „užpiltas chemija“.
Lietuva pasauliniame keistų skonių žemėlapyje
Įdomu tai, kad „putės skonio čipsai“ įrašė Lietuvą į pasaulinį keistų užkandžių žemėlapį. Iki tol pasaulis stebėjosi japonais, gaminančiais „Pepsi“ su agurkų skoniu, ar amerikiečiais su bekonu aplietu šokoladu.
Lietuviškas produktas parodė, kad ir maža Baltijos šalis gali būti drąsi, inovatyvi ir nebijanti rizikuoti. Tai tapo puikiu pavyzdžiu, kaip vietinis verslas gali konkuruoti su tarptautiniais gigantais ne biudžetu, o idėjomis. Užsienio turistai dažnai ieško šių traškučių kaip suvenyro iš Lietuvos – tai daug įdomiau nei gintariniai karoliai ar magnetukas ant šaldytuvo.
Kur rasti ir kaip patiekti?
Jei nusprendėte, kad jūsų gyvenimui trūksta šiek tiek pikantiškumo, šių traškučių rasite ne visur. Dėl savo specifinio pobūdžio, didieji prekybos centrai iš pradžių žiūrėjo į juos atsargiai. Tačiau dabar jų galima rasti specializuotose gurmaniškose parduotuvėse, degalinėse, o lengviausia – užsisakyti internetu tiesiai iš gamintojo.
Patarimai degustacijai:
- Aklasis testas: Supilkite traškučius į dubenį ir nepasakykite svečiams, koks tai skonis. Stebėkite jų reakcijas ir spėjimus. Tik po to atskleiskite paslaptį. Tai garantuoja linksmybes.
- Deriniai: Šie traškučiai dėl savo grietinėlės ir svogūnų natų puikiai dera su lengvu šviesiu alumi arba sausu baltuoju vynu. Putojantis vynas taip pat gali būti įdomus kontrastas riebumui.
- N-18 Vakarėlis: Naudokite juos kaip stalo žaidimų prizą arba bausmę (priklausomai nuo požiūrio).
Apibendrinimas: Daugiau nei tik provokacija
Galima mėgti šią idėją, galima jos nekęsti, tačiau negalima paneigti fakto – „putės skonio čipsai“ yra rinkodaros šedevras. Jie privertė mus kalbėti apie maistą ne tik kaip apie kuro šaltinį organizmui, bet kaip apie kultūrinį reiškinį.
Už šokiruojančio pavadinimo slepiasi kokybiškas, Lietuvoje pagamintas produktas, kuris drįso mesti iššūkį nuobodžiai užkandžių rinkai. Ar jie pakeis jūsų gyvenimą? Tikriausiai ne. Ar jie praskaidrins penktadienio vakarą ir suteiks temą pokalbiui? Be jokios abejonės.
Tad jei esate atviri naujovėms ir turite humoro jausmą, šis pakelis yra skirtas jums. Juk galų gale, gyvenimas per trumpas valgyti tik druska pagardintus traškučius.