Kiekvienas miestas turi savo simbolius. Vieni didžiuojasi senovine architektūra, kiti – iškiliomis asmenybėmis, treti – gamtos stebuklais. O Panevėžys, Aukštaitijos sostinė, turi savo gyvą, kvėpuojančią ir nuolat jaudulį keliančią legendą – krepšinio klubą „Lietkabelis“. Tai daugiau nei komanda. Tai – miesto identiteto dalis, bendruomenę vienijanti jėga ir įrodymas, kad atkaklus darbas bei tikėjimas savo jėgomis gali nuversti kalnus. Per daugiau nei pusę amžiaus „Lietkabelis“ iš gamyklos komandos išaugo į vieną stipriausių Lietuvos ir gerbiamą Europos krepšinio klubą, kurio istorija kupina dramatiškų pakilimų, skaudžių nuopolių ir nepamirštamų pergalių.
Gimimas pramonės širdyje: nuo gamyklos cecho iki respublikos čempionų
Klubo istorijos šaknys glūdi giliai pramoniniame Panevėžio kraštovaizdyje. 1964-ieji metai. Tuometinėje Panevėžio kabelių gamykloje „Lietkabelis“, vienoje didžiausių įmonių ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje, susibūrė entuziastų grupė, nusprendusi suburti krepšinio komandą. Pradžia buvo kukli – varžybos miesto pirmenybėse, treniruotės po darbo valandų ir milžiniškas noras žaisti. Vadovaujama pirmojo trenerio Vlado Knašiaus, komanda greitai demonstravo potencialą.
Jau po kelerių metų, 1968-aisiais, „Lietkabelis“ debiutavo aukščiausioje Lietuvos SSR krepšinio lygoje. Tai buvo didžiulis pasiekimas gamyklos komandai. Panevėžiečiai nebuvo statistai – jie tapo rimta jėga, nuolat kovojančia dėl apdovanojimų. Sovietmečiu komanda net penkis kartus tapo Lietuvos čempionato prizininke, o didžiausi triumfo momentai pasiekti 1985 ir 1988 metais, kai „Lietkabelis“ iškovojo Lietuvos čempionų vardus. Šios pergalės buvo ne tik sportinis laimėjimas, bet ir pasididžiavimo šaltinis visam Panevėžio miestui, įrodant, kad ir pramoninis centras gali diktuoti madas krepšinio aikštelėje. Tuomet komandos vedliais buvo tokie žaidėjai kaip Algimantas Baziukas, Raimundas Valikonis ir kiti, kurių vardai iki šiol su pagarba minimi ištikimiausių sirgalių.
Nepriklausomybės vėjai ir LKL aušra: išlikimo ir įsitvirtinimo metai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1993 metais įkūrus Lietuvos krepšinio lygą (LKL), „Lietkabelis“ buvo vienas iš aštuonių klubų steigėjų. Tai buvo naujas, nelengvas etapas. Pasikeitus ekonominei situacijai, klubas susidūrė su finansiniais iššūkiais, tačiau sugebėjo išlikti ir išlaikyti vietą stipriausiųjų gretose. Šiuo laikotarpiu komanda dažniausiai buvo tvirta LKL vidutiniokė, nuolat patampanti nervus favoritams ir kartais nustebinanti patekusi į atkrintamąsias varžybas.
Dėl finansinių sunkumų klubas ne kartą keitė pavadinimus („Kalnapilis“, „Sema“, „Panevėžys“, „Techasas“), tačiau panevėžiečių širdyse jis visada liko „Lietkabeliu“. Šis periodas užgrūdino klubą, išmokė išgyventi sudėtingomis sąlygomis ir padėjo pamatus ateities sėkmei. Būtent tada komandoje žaidė tokie atmintini žaidėjai kaip Gintaras Leonavičius, vienas pirmųjų legionierių latvis Ainaras Bagatskis, vėliau tapęs žinomu treneriu, ir daugelis kitų, kurie palaikė krepšinio ugnį Panevėžyje.
Aukso amžiaus aušra: atgimimas ir šuolis į elitą
Tikrasis klubo renesansas prasidėjo antrajame šio amžiaus dešimtmetyje. Su naujais ambicingais rėmėjais ir vadovais klubas susigrąžino istorinį „Lietkabelio“ pavadinimą ir pradėjo kryptingą kilimą aukštyn. Lūžio tašku galima laikyti 2015–2016 metų sezoną, kai komanda po ilgos pertraukos iškovojo LKL bronzos medalius. Tačiau tai buvo tik pradžia.
2016–2017 metų sezonas tapo legendiniu. Vadovaujama jauno ir ambicingo trenerio Kazio Maksvyčio, komanda demonstravo neįtikėtiną krepšinį. Surinkę galingą sudėtį su broliais Kšyštofu ir Darjušu Lavrinovičiais priešakyje, panevėžiečiai reguliariajame sezone užėmė antrąją vietą, o tai jau buvo istorinis pasiekimas. Bet tikroji sensacija laukė pusfinalyje. Serijoje iki trijų pergalių „Lietkabelis“ rezultatu 3:1 patiesė ilgametį LKL hegemoną Kauno „Žalgirį“. Ši pergalė sudrebino visą krepšinio Lietuvą. Panevėžys tiesiog alsavo krepšiniu – bilietai į rungtynes būdavo iššluojami akimirksniu, o „Cido“ (dabar – „Kalnapilio“) arena virsdavo pragarišku katilu varžovams. Nors finale teko pripažinti Klaipėdos „Neptūno“ pranašumą, iškovoti sidabro medaliai spindėjo ryškiau už auksą. Tai buvo įrodymas, kad „Lietkabelis“ grįžo į Lietuvos krepšinio elitą.
Šis sėkmingas etapas atvėrė duris ir į tarptautinę areną. Klubas tapo nuolatiniu Europos taurės (EuroCup) turnyro dalyviu, kur ne kartą metė iššūkį turtingiausiems ir galingiausiems Europos klubams. Pergalės prieš tokias komandas kaip Bolonijos „Virtus“, Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ ar Belgrado „Partizan“ garsino Panevėžio vardą visame žemyne. Ypač sėkmingas buvo serbo Nenado Čanako vadovavimo laikotarpis. Jo treniruojama komanda pasižymėjo kietu, disciplinuotu ir komandiniu žaidimu, kuris leido pasiekti ne vieną skambią pergalę ir įveikti Europos taurės aštuntfinalio barjerą.
Legendos ir veidai, kūrę istoriją
Klubo istorija – tai ne tik skaičiai ir medaliai. Ją kūrė žmonės – treneriai ir žaidėjai, atidavę komandai savo širdį ir talentą.
- Treneriai: Nuo pirmojo stratego Vlado Knašiaus iki sėkmės architektų Kazio Maksvyčio ir Nenado Čanako. Kiekvienas iš jų paliko ryškų pėdsaką. K. Maksvytis įdiegė nugalėtojų mentalitetą ir atvedė komandą į LKL finalą. N. Čanakas pavertė „Lietkabelį“ stabilia ir gerbiama Europos taurės komanda, pasižyminčia geležine gynyba ir taktine disciplina.
- Žaidėjai: Per dešimtmečius „Lietkabelio“ marškinėlius vilkėjo daugybė iškilių krepšininkų. Sovietmečio legendos, nepriklausomybės aušros kovotojai ir šių dienų herojai. Broliai Lavrinovičiai savo patirtimi ir charizma tapo 2017-ųjų sidabrinės komandos siela. Donatas Motiejūnas, nors ir trumpai, savo karjeros pradžioje taip pat gynė Panevėžio klubo garbę. Serbas Željko Šakičius, amerikietis Lorenzo Williamsas, latvis Žanis Peineris – tai tik keli legionieriai, tapę tikrais komandos lyderiais ir sirgalių numylėtiniais. Negalima pamiršti ir lietuvių, kurie buvo komandos stuburas: Vytenis Lipkevičius, Gintaras Leonavičius, Paulius Valinskas, Gabrielius Maldūnas – žaidėjai, tapę tikrais Panevėžio patriotais.
Namų tvirtovė „Kalnapilio“ arena ir nepakartojami sirgaliai
Kalbant apie „Lietkabelį“, negalima nepaminėti dviejų neatsiejamų dalių – namų arenos ir sirgalių. „Kalnapilio“ arena (buvusi „Cido“) svarbiausių rungtynių metu virsta tikra tvirtove. Raudonai ir baltai pasipuošę aistruoliai sukuria neįtikėtiną atmosferą, kuri įkvepia savus ir baugina varžovus. Sirgalių palaikymas – tai šeštasis žaidėjas aikštelėje. Jų ištikimybė, ypač sunkesniais komandai periodais, yra didžiausias klubo turtas. Jie keliauja paskui komandą po visą Lietuvą ir Europą, įrodydami, kad Panevėžys – tikras krepšinio miestas.
Komandos sėkmė suvienijo miestą. Pergalės tapo bendru džiaugsmu, o pralaimėjimai – bendru liūdesiu. Žmonės, anksčiau galbūt nesidomėję sportu, pradėjo sekti komandos rezultatus, aptarinėti rungtynes ir didžiuotis savo miesto klubu. „Lietkabelis“ tapo pokalbių tema, bendru vardikliu, jungiančiu skirtingų kartų ir profesijų panevėžiečius.
Klubo filosofija ir ateities vizija
Šiandien „Lietkabelis“ yra stabilus, ambicingas ir aiškią viziją turintis klubas. Jo filosofija remiasi keliais kertiniais principais: protinga legionierių atranka, lietuviško branduolio išlaikymas ir komandinis žaidimas. Klubas nesivaiko garsių pavardžių, o ieško alkstančių, motyvuotų ir komandos sistemai tinkančių žaidėjų. Tai leidžia su palyginti nedideliu biudžetu sėkmingai konkuruoti tiek LKL, tiek Europos taurės turnyruose.
Klubo ateities tikslai – aiškūs. Išlaikyti pozicijas LKL elite ir kasmet kovoti dėl medalių, siekiant pagaliau iškovoti taip trokštamą čempionų titulą. Taip pat – sėkmingai pasirodyti tarptautinėje arenoje, reguliariai patekti į Europos taurės atkrintamąsias varžybas ir toliau garsinti Lietuvos bei Panevėžio vardą.
Klubas taip pat skiria dėmesį ir jaunųjų krepšininkų ugdymui, bendradarbiaudamas su Panevėžio sporto mokykla ir kurdamas krepšinio piramidę, kurios viršūnėje – pagrindinė komanda. Tai investicija į ateitį, siekiant, kad ateityje „Lietkabelio“ marškinėlius vilkėtų kuo daugiau savo miesto talentų.
Daugiau nei krepšinis: „Lietkabelio“ reikšmė Panevėžiui
Apibendrinant ilgą ir spalvingą „Lietkabelio“ istoriją, akivaizdu, kad tai yra kur kas daugiau nei sporto komanda. Tai – socialinis reiškinys. Tai – Aukštaitijos sostinės pasididžiavimas, įkvėpimo šaltinis jaunajai kartai ir gyvas įrodymas, kad Panevėžys yra stiprus, gyvybingas ir ambicingas miestas. „Lietkabelio“ pergalės suteikia teigiamų emocijų, kelia miesto prestižą ir vienija bendruomenę kaip niekas kitas.
Nuo kuklios pradžios gamyklos sporto salėje iki sausakimšų arenų Europos didmiesčiuose – „Lietkabelio“ kelias buvo ilgas ir duobėtas, bet visada vedantis aukštyn. Ši komanda savo kovingumu ir atsidavimu pelnė ne tik panevėžiečių, bet ir visos Lietuvos krepšinio gerbėjų pagarbą. Ir kol raudonai balta sirgalių jūra palaikys savo komandą, Aukštaitijos krepšinio širdis, vardu „Lietkabelis“, toliau garsiai plaks pergalės ritmu.