Lietuvių literatūros panteone yra kūrinių, kurie ne tik pasakoja istoriją, bet ir tampa tautos sąmonės dalimi, išgyvenimų liudijimu ir moraliniu kelrodžiu. Vienas tokių, neabejotinai, yra Balio Sruogos memuarų knyga „Dievų miškas“. Tai ne šiaip atsiminimai iš Štuthofo koncentracijos stovyklos – tai unikalus, ironijos ir grotesko pripildytas žvilgsnis į patį žmogiškumo dugną, kur absurdas tampa kasdienybe, o juokas – vieninteliu ginklu prieš visišką palūžimą. Šis kūrinys – tai ne tik istorinis dokumentas, bet ir gili filosofinė studija apie tai, kas lieka iš žmogaus, kai iš jo atimama viskas.
Kas buvo Balys Sruoga – intelektualas, atsidūręs pragare?
Norint suprasti „Dievų miško“ gelmę, pirmiausia reikia susipažinti su pačiu autoriumi. Balys Sruoga (1896–1947) nebuvo eilinis kalinys. Iki 1943 metų kovo, kai buvo suimtas kartu su kitais keturiasdešimt šešiais Lietuvos inteligentais, jis buvo vienas ryškiausių tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų. Poetas simbolistas, dramaturgas, teatro kritikas, vertėjas, folkloro tyrinėtojas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius – Sruoga buvo tikras eruditas, paniręs į Europos kultūros aukštumas.
Jis studijavo Rusijoje, vėliau Miuncheno universitete Vokietijoje, kur apgynė daktaro disertaciją. Jo akiratis buvo neįtikėtinai platus, o plunksna – aštri ir elegantiška. Sruoga kūrė dramas, kurios statomos teatrų scenose, rašė eiles, formavusias visą poetų kartą, ir ugdė studentus, būsimąjį Lietuvos kultūros elitą. Jis buvo žmogus, pripratęs prie intelektualinių diskusijų, teatro premjerų ir akademinės ramybės. Būtent šis kontrastas tarp jo ankstesnio gyvenimo ir brutalios lagerio tikrovės tapo viena iš pagrindinių „Dievų miško“ ašių. Į Štuthofą pateko ne kovotojas ar politinis veikėjas, o rafinuotas intelektualas, kurio pagrindiniai įrankiai buvo žodis ir mintis. Ir būtent šiuos įrankius jis panaudojo tam, kad išgyventų ir paliudytų.
Kelias į Štuthofą: istorinis kontekstas
Kodėl toks žmogus kaip Balys Sruoga atsidūrė koncentracijos stovykloje? Atsakymas slypi sudėtingoje Antrojo pasaulinio karo istorijoje. 1943 metais nacistinei Vokietijai, patiriančiai vis didesnius nuostolius Rytų fronte, desperatiškai reikėjo naujų kareivių. Buvo nuspręsta suformuoti lietuvišką SS legioną. Tačiau lietuvių tauta, jau patyrusi sovietų okupacijos žiaurumus ir nepasitikinti naciais, šią idėją sutiko itin priešiškai. Mobilizacija visiškai žlugo.
Įniršę okupantai nusprendė imtis atsakomųjų baudžiamųjų veiksmų. Jų taikiniu tapo tautos autoritetai – inteligentai. Buvo tikimasi, kad suėmus ir įkalinus labiausiai gerbiamus visuomenės narius, bus palaužta tautos dvasia ir pasipriešinimas. 1943 m. kovo 16-osios naktį gestapininkai suėmė keliasdešimt žinomų profesorių, teisininkų, menininkų ir visuomenės veikėjų. Tarp jų buvo ir profesorius Balys Sruoga.
Šie žmonės tapo įkaitais. Iš pradžių jie buvo laikomi Kaune, o vėliau išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, esančią netoli Gdansko. Taip Sruoga iš universiteto auditorijos pateko į vietą, kurią vėliau pavadins „Dievų mišku“ – ironiškai apibūdindamas mišką, kuriame stovyklos viršininkai medžiodavo, o pats lageris tapo vieta, kur dievais pasijutę esesininkai žaidė su žmonių likimais.
„Dievų miškas“ – neįprastas žvilgsnis į lagerio siaubą
Daugelis knygų apie koncentracijos stovyklas yra persmelktos skausmo, nevilties ir tiesioginio siaubo aprašymų. Skaitytojas jose susiduria su kankinimais, badu, mirtimi. Balio Sruogos kūrinys kitoks. Nors jame netrūksta šiurpių detalių, autorius renkasi visiškai kitokį pasakojimo būdą – ironiją, groteską ir juodąjį humorą.
Ironija ir groteskas kaip išgyvenimo būdas
Skaitydamas „Dievų mišką“ ne kartą pagauni save besišypsantį ar net besijuokiantį, tačiau tas juokas greitai užstringa gerklėje. Būtent tokio efekto ir siekė autorius. Jis vaizdavo lagerio realybę kaip absurdų teatrą, makabrišką spektaklį, kuriame budeliai yra nevykę aktoriai, o jų žiaurumas – apgailėtinas bandymas įrodyti savo galią. Sruoga aprašo stovyklos viršininkus ne kaip demoniškus piktadarius, o kaip riboto mąstymo, primityvius biurokratus, kurių pedantiškumas ir absurdiški įsakymai kelia ne tik baimę, bet ir pašaipą.
Pavyzdžiui, scena, kurioje kaliniai verčiami valandų valandas dainuoti linksmas vokiškas daineles, kol patys alpsta iš bado ir nuovargio, yra ne tik tragiška, bet ir šiurpiai komiška. Sruoga demaskuoja visą sistemą kaip beprasmį, idiotišką mechanizmą. Ši ironija nebuvo bandymas sumenkinti kančią. Priešingai, tai buvo vienintelis būdas išsaugoti sveiką protą ir žmogiškąjį orumą. Juokas tapo savotišku skydu, psichologine gynyba, leidžiančia atsiriboti nuo siaubo ir pamatyti jo beprasmybę. Pasakojimas iš intelektualo perspektyvos leido jam analizuoti, o ne tik jausti. Jis stebėjo viską tarsi iš šalies, fiksuodamas detales, kurios atskleidė ne tik sistemos žiaurumą, bet ir jos kvailumą.
Lagerio „visuomenė“ ir jos hierarchija
Sruoga meistriškai tapo visą lagerio socialinės struktūros paveikslą. Tai nebuvo vienalytė masė. Pačiame viršuje – „dievai“, esesininkai, stovyklos administracija. Žemiau jų – privilegijuotų kalinių kasta, vadinamieji „kapai“ (vok. Kapo) ir bloko vyresnieji. Dažnai tai būdavo kriminaliniai nusikaltėliai, kurie, siekdami išgyventi ir gauti papildomą maisto davinį ar geresnes sąlygas, besąlygiškai vykdydavo esesininkų įsakymus ir neretai būdavo žiauresni už pačius prižiūrėtojus. Jie mušdavo, kankindavo ir engdavo kitus kalinius, taip įtvirtindami savo valdžią.
Pačiame dugne – „musulmonai“, kaip lagerio žargonu buvo vadinami visiškai išsekę, viltį praradę kaliniai, virtę vaikštančiais skeletais, laukiančiais savo mirties. Tarp šių polių egzistavo sudėtingas santykių tinklas, kuriame persipynė baimė, neapykanta, bandymai išlikti, kartais – netikėti žmogiškumo blyksniai. Sruoga detaliai aprašo šią „atvirkščią visuomenę“, kurioje tradicinės moralės normos nustoja galioti, o išgyvenimo instinktas nustelbia viską.
Žmogus nežmoniškumo akivaizdoje
„Dievų miškas“ kelia esminius klausimus apie žmogaus prigimtį. Ką reiškia būti žmogumi, kai aplinkui karaliauja chaosas ir smurtas? Kur yra riba, ties kuria žmogus praranda savo veidą? Sruoga neromantizuoja kalinių. Jis atvirai rodo, kaip badas, baimė ir nuolatinis pažeminimas griauna žmogiškuosius ryšius, kaip buvę draugai tampa priešais dėl duonos kąsnio, kaip išnyksta solidarumas.
Tačiau net ir šiame pragare jis įžvelgia mažus stebuklus. Tai gali būti tylus palaikymo žodis, pasidalintas cigaretės dūmas ar tiesiog bandymas išlaikyti tiesią nugarą. Knygoje svarbi vieta tenka vadinamajai „lavonų nešikų brigadai“, kurioje dirbo ir pats autorius. Šis darbas, nors ir fiziškai bei psichologiškai sekinantis, tapo savotiška išsigelbėjimo forma – kaliniai gaudavo papildomą maisto davinį ir tam tikrą „laisvę“ stovyklos teritorijoje. Sruoga su jam būdinga ironija aprašo šios brigados kasdienybę, paversdamas mirties rutiną makabrišku, bet kartu ir gyvybingumo kupinu pasakojimu. Kūrinys parodo, kad net ir pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis žmogaus dvasia ieško būdų išlikti, prisitaikyti ir, svarbiausia, neprarasti savęs stebėtojo vaidmens.
Kūrinio parašymo istorija ir cenzūros gniaužtai
1945 metų pavasarį, artėjant frontui, Štuthofo kaliniai buvo išvaryti mirties žygiu. Sruoga, kaip ir daugelis kitų, buvo išlaisvintas, tačiau jo sveikata buvo visiškai pakirsta. Grįžęs į Lietuvą, jis atsidūrė Birštono sanatorijoje. Būtent ten, per porą mėnesių, lyg apsėstas, jis ir parašė „Dievų mišką“. Tai buvo lyg terapija, bandymas išlieti visą susikaupusį siaubą ir absurdą, paversti jį žodžiais, kad pačiam netektų išprotėti.
Tačiau kūrinio kelias pas skaitytojus buvo ilgas ir duobėtas. Sruoga rašė jau sovietų okupuotoje Lietuvoje, kur literatūrai buvo keliami griežti socialistinio realizmo reikalavimai. Kūriniai turėjo vaizduoti didvyrišką kovą, heroizmą, nekintamą tikėjimą pergale. Sruogos ironiškas, nepatogus, deherojizuotas pasakojimas apie kančią visiškai netilpo į šiuos rėmus. Sovietiniams cenzoriams jo knyga pasirodė ideologiškai kenksminga. Jie negalėjo suprasti ir priimti tokio požiūrio į fašizmo žiaurumus. Jie reikalavo, kad autorius perrašytų knygą, padarytų ją „teisingesnę“, optimistiškesnę.
Balys Sruoga atsisakė. Jis sakė: „Aš rašiau ne rašalu, o krauju. Keisti nieko negaliu.“ Šis principingumas jam brangiai kainavo. Knyga nebuvo išleista. Palūžusios sveikatos ir dvasinių jėgų autorius mirė 1947 metais, taip ir nepamatęs savo svarbiausio kūrinio išspausdinto. „Dievų miškas“ skaitytojus pasiekė tik po dešimties metų, 1957-aisiais, jau po Stalino mirties, prasidėjus vadinamajam „atšilimui“.
„Dievų miško“ palikimas ir reikšmė šiandien
Šiandien „Dievų miškas“ yra privalomas kūrinys Lietuvos mokyklų programose. Ir ne veltui. Tai vienas stipriausių ir originaliausių liudijimų apie XX amžiaus katastrofas pasaulinėje literatūroje. Jis stovi greta tokių kūrinių kaip Primo Levi „Ar tai žmogus?“ ar Elie Wiesel „Naktis“, tačiau išsiskiria savo unikaliu stiliumi.
Kūrinio universalumas slypi jo gebėjime per juodąjį humorą ir absurdą atskleisti totalitarinių režimų esmę. Sruoga parodo, kaip bet kokia ideologija, pasiekusi kraštutinumą, virsta beprasmiu ir žiauriu farsu. Knyga moko kritinio mąstymo, gebėjimo pamatyti ne tik sistemos fasadą, bet ir jos vidinį supuvimą. 2005 metais pagal knygą buvo sukurtas ir to paties pavadinimo filmas (rež. Algimantas Puipa), kuris, nors ir sulaukė prieštaringų vertinimų, dar kartą priminė visuomenei apie šį išskirtinį kūrinį.
„Dievų miškas“ yra paminklas ne tik Štuthofo aukoms, bet ir žmogaus dvasios tvirtumui. Tai knyga, kurią perskaičius ilgai lieka nejaukus jausmas – kartėlis dėl patirto žiaurumo ir kartu savotiškas susižavėjimas autoriaus intelektualine galia, leidusia paversti pragarą literatūra. Tai liudijimas, kad net ir tamsiausiose istorijos properšose žmogus gali rasti jėgų juoktis. O juokas, kaip paaiškėjo, kartais gali būti galingesnis už bet kokį ginklą.