Kiekviena tauta turi savo didvyrius. Vieni jų moja kalavijais mūšio lauke, kiti – kuria nemarias eiles, o treti, tylūs ir atkaklūs, plunksna ir protu stato pamatus ateities kartoms. Būtent toks, tylusis milžinas, buvo Simonas Daukantas – žmogus, kuris, galima sakyti, vienas pats grąžino lietuviams jų pačių istoriją. Jis ne tik pirmasis ją parašė gyva, sodria lietuvių kalba, bet ir įkvėpė tikėjimą savo tautos galia, kai aplink atrodė, kad lietuviškumas pamažu gęsta carinės Rusijos imperijos glėbyje. Tai pasakojimas ne tik apie istoriką, bet apie idėjos žmogų, kurio gyvenimo darbas tapo viso tautinio atgimimo kertiniu akmeniu.
Užsispyrusio Žemaičio Kelio Pradžia
Simono Daukanto istorija prasideda atokiame Žemaitijos kampelyje, Kalvių kaime, netoli Skuodo. Gimęs 1793 metais laisvųjų valstiečių šeimoje, jis nuo mažumės matė kitokį pasaulį nei dauguma jo amžininkų, gimusių baudžiavoje. Galbūt būtent ši laisvės dvasia, įgimtas žemaitiškas atkaklumas ir pagarba savo žemei suformavo jo charakterį ir nulėmė viso gyvenimo kryptį. Jo tėvai, suprasdami mokslo svarbą, dėjo visas pastangas, kad gabus sūnus siektų išsilavinimo. Kelias į žinias vedė per Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos mokyklas, kur jaunuolis ne tik krimto lotynų kalbą, bet ir godžiai skaitė viską, kas pakliūdavo į rankas.
Tikrasis lūžis įvyko, kai S. Daukantas įstojo į Vilniaus universitetą. Tuo metu tai buvo vienas svarbiausių Rytų Europos intelektualinių centrų, tikras idėjų katilas. Čia jis studijavo literatūrą, teisę, bet labiausiai jį traukė istorija. Jo mokytoju tapo garsus profesorius Joachimas Lelewelis, kurio paskaitos apie tautų laisvę ir respublikoniškas idėjas neabejotinai paveikė jaunąjį studentą. Tačiau, kitaip nei daugelis to meto studentų, tokių kaip Adomas Mickevičius ar Tomas Zanas, kurie būrėsi į slaptas filomatų ir filaretų draugijas ir savo ateitį siejo su bendra Abiejų Tautų Respublikos idėja, Daukantas liko savotišku vienišiumi. Jo širdis ir mintys buvo sutelktos į vieną tikslą – Lietuvą. Jis matė, kaip nyksta lietuvių kalba, kaip bajorija lenkėja, o istorija pasakojama svetimųjų lūpomis. Jis suprato, kad tauta be savo istorijos yra tauta be ateities.
Didysis Darbas Peterburge: Lietuvos Metrikos Paslaptys
Po 1831 metų sukilimo carinė valdžia uždarė Vilniaus universitetą, palaidodama daugelio jaunų žmonių viltis. Tačiau Daukantui tai tapo naujo, svarbiausio gyvenimo etapo pradžia. Gavęs teisininko laipsnį, jis išvyko į imperijos sostinę Peterburgą, kur įsidarbino Rusijos Senate. Čia jo laukė tikras lobis – Lietuvos Metrika. Tai buvo didžiulis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvas, kuriame saugomi svarbiausi valstybės dokumentai, sutartys, privilegijos – gyva, autentiška praeities liudininkė.
Dvidešimt metų, diena iš dienos, po varginančio valdiško darbo, Simonas Daukantas eidavo į archyvą ir pasinerdavo į senųjų raštų studijas. Tai buvo titaniškas, alinantis darbas. Prastomis sąlygomis, dažnai prie žvakės šviesos, jis skaitė, analizavo ir perrašinėjo tūkstančius puslapių. Jis neieškojo nei šlovės, nei turtų. Jo vienintelis tikslas buvo surinkti medžiagą ir parašyti Lietuvos istoriją – tokią, kokios dar niekas nebuvo parašęs. Ne lenkų ar rusų akimis, o lietuvio akimis ir, svarbiausia, lietuvių kalba. Būtent Peterburge gimė keturi svarbiausi jo veikalai, nors dienos šviesą jie išvydo daug vėliau:
- „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ – pats pirmasis bandymas sistemiškai išdėstyti Lietuvos istoriją lietuviškai.
- „Istorija žemaitiška“ – kurioje, kaip ir pavadinimas sako, ypatingą dėmesį skyrė savo gimtajam kraštui.
- „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ – bene pats originaliausias ir brandžiausias jo darbas, kuriame jis ne tik aprašė įvykius, bet ir bandė atskleisti senovės lietuvių charakterį, jų papročius, tikėjimą, pasaulėžiūrą.
- „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ – paskutinis, populiariau parašytas veikalas, skirtas plačiajai visuomenei.
Šie darbai nebuvo tik sausas faktų dėstymas. Tai buvo aistringas pasakojimas, himnas prarastai LDK galybei ir laisvei.
Aukso Amžiaus Vizija: Istorija kaip Įkvėpimo Šaltinis
Reikia suprasti, kad Simonas Daukantas buvo romantizmo epochos žmogus. Jo tikslas nebuvo vien akademinis tikslumas šiuolaikine prasme. Jo misija buvo kur kas didesnė – pažadinti tautos savigarbą ir pasididžiavimą. Dėl to jo veikaluose Lietuvos praeitis, ypač ikikrikščioniškasis laikotarpis ir Vytauto Didžiojo laikai, yra idealizuojama, vaizduojama kaip savotiškas „aukso amžius“.
Daukanto Lietuva – tai laisvų, drąsių ir dorų žmonių kraštas. Tai galingų kunigaikščių valdoma valstybė, kurios gyventojai mylėjo laisvę labiau už viską, gerbė savo dievus ir gyveno santarvėje su gamta. Jis piešė ryškų kontrastą tarp šios idiliškos praeities ir vėlesnių laikų, ypač po Liublino unijos, kurią jis laikė Lietuvos savarankiškumo praradimo pradžia. Pasak jo, unija su Lenkija, svetimi papročiai ir svetima kalba pamažu naikino lietuviškąją dvasią. Daukantas sąmoningai aštrino šį kontrastą, norėdamas parodyti savo amžininkams, ką jie prarado ir ką privalo susigrąžinti. Jo istorija buvo ne tik praeities aprašymas, bet ir moralinis priekaištas bei įkvepiantis pavyzdys ateičiai. Jis rašė ne bajorams, kurie jau seniai kalbėjo lenkiškai, o paprastiems valstiečiams, artojams – tiems, kurie jo akyse ir buvo tikrieji tautos gyvasties saugotojai.
Kalba – Tautos Siela ir Ginklas
Simonas Daukantas puikiai suprato, kad be kalbos tauta negali egzistuoti. Istorija buvo turinys, o kalba – forma, neatsiejama nuo pačios esmės. Rašydamas savo veikalus, jis susidūrė su milžinišku iššūkiu: lietuvių kalba, ilgus amžius vartota daugiausia buityje, stokojo žodžių sudėtingoms istorinėms, teisinėms ar filosofinėms sąvokoms išreikšti. Daukantas ėmėsi titaniško kalbos kūrėjo darbo.
Jis buvo vienas pirmųjų lietuvių kalbos normintojų ir naujadarų kūrėjų. Būtent jam turime būti dėkingi už tokius, dabar mums įprastus, žodžius kaip „laikrodis“, „prekyba“, „vaistininkas“, „vietovė“, „apybraiža“, „pokalbis“, „valstybė“, „nuosavybė“. Žinoma, ne visi jo sukurti žodžiai prigijo, kai kurie skamba keistai ir archajiškai, tačiau jo indėlis į bendrinės lietuvių kalbos žodyno plėtrą yra milžiniškas. Jis įrodė, kad lietuvių kalba yra lanksti, turtinga ir pajėgi išreikšti pačias sudėtingiausias mintis. Be istorinių veikalų, jis parengė ir lenkų-lietuvių bei lotynų-lietuvių kalbų žodynus, rinko tautosaką. Kiekvienas jo darbas buvo skirtas vienam tikslui – sustiprinti lietuvybę per kalbą ir istoriją.
Tylus Sugrįžimas ir Amžinasis Palikimas
Po ilgo ir varginančio darbo Peterburge S. Daukantas, jau palaužtos sveikatos ir beveik be pragyvenimo lėšų, grįžo į Lietuvą. Čia jo laukė ne šlovė ir pripažinimas, o tolesnis skurdas ir klajonės. Kurį laiką jis glaudėsi Varniuose, pas kitą didį tautos švietėją – Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. Du didieji žemaičiai, du skirtingi keliai, bet vienas tikslas – tautos gerovė. Nors jų požiūriai į kai kuriuos dalykus skyrėsi, jie abu suprato vienas kito darbo svarbą. Valančius rėmė Daukantą, leido jam naudotis savo biblioteka, tačiau senkančios istoriko jėgos ir ligos neleido imtis naujų didelių darbų.
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Simonas Daukantas praleido Papilėje, kur mirė 1864 metais. Jis buvo palaidotas senosiose kapinėse, ant aukšto Ventos šlaito. Jo kapas paprastas, be jokios prabangos, tačiau antkapinis užrašas, iškaltas Motiejaus Valančiaus iniciatyva, pasako viską: „Tegul jo prakilnus pavyzdys moko mylėti savo tautą“. Šie žodžiai tapo Daukanto gyvenimo ir darbų testamentu.
Nors būdamas gyvas S. Daukantas nesulaukė didelio pripažinimo, o jo veikalai nebuvo masiškai spausdinami, jo pasėta sėkla sudygo po kelių dešimtmečių. Būtent jo darbais rėmėsi ir iš jų įkvėpimo sėmėsi naujoji lietuvių inteligentų karta – „Aušros“ ir „Varpo“ kūrėjai, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka. Daukantas jiems suteikė ideologinį pagrindą, įrodė, kad lietuviai turi didingą praeitį ir yra verti laisvės bei nepriklausomos valstybės. Jis ne tik parašė istoriją – jis ją sukūrė kaip galingą tautinio atgimimo įrankį.
Daukantas Šiandien: Daugiau nei Vardas Aikštėje
Šiandien Simono Daukanto vardas puikiai žinomas kiekvienam lietuviui. Jo vardu pavadinta pagrindinė aikštė priešais Prezidentūrą Vilniuje, gatvės, mokyklos. Jam pastatyti paminklai. Tačiau ar dažnai susimąstome, kas iš tiesų slypi už šio vardo? Tai ne tik istorikas. Tai simbolis tylaus, pasiaukojančio ir atkaklaus darbo vardan Tėvynės. Tai pavyzdys, kad vienas žmogus, vedamas didžios idėjos, gali nuveikti daugiau nei ištisos armijos.
Daukanto gyvenimas mums primena apie pamatines vertybes: meilę savo kalbai, pagarbą savo istorijai ir pareigą savo tautai. Jo darbai moko, kad tautos stiprybė slypi ne tik ekonominiuose rodikliuose ar karinėje galioje, bet ir jos dvasioje, kultūroje, istoriniame pasakojime, kurį kuriame ir perduodame iš kartos į kartą. Prisimindami Simoną Daukantą, prisimename ir tą užsispyrusį žemaitį, kuris tamsoje ir vienatvėje, raidė po raidės, žodis po žodžio, kūrė šviesesnę ateitį Lietuvai.