Kiekvieni metai atneša mums Gegužės 1-ąją – dieną, kuri daugeliui asocijuojasi su laisvadieniu, pirmaisiais šiltesniais orais, galimybe ištrūkti į gamtą ar tiesiog pailsėti nuo darbų. Tačiau po šia paprasta laisvadienio etikete slypi nepaprastai turtinga, sudėtinga ir netgi kruvina istorija. Tai diena, kurioje susipina senovės pagonių gamtos garbinimo ritualai, atkakli kova už žmogaus teises ir skaudūs totalitarinio režimo prisiminimai. Tai pasakojimas apie pavasario atgimimą, darbininkų viltį ir ideologijų susidūrimą. Tad nusikelkime į praeitį ir atverkime tikruosius šios dienos veidus.
Pirmasis atodūsis: Pagoniškos šaknys ir gamtos triumfas
Dar gerokai prieš tai, kai Gegužės 1-oji buvo susieta su politika ir darbu, ji buvo viena svarbiausių pavasario švenčių visoje Europoje. Mūsų protėviams, kurių gyvenimas tekėjo pagal gamtos ciklą, gegužės pradžia reiškė galutinę žiemos mirtį ir gyvybės sprogimą. Tai buvo metas, kai žemė pagaliau atsibunda iš ilgo įšalo, kai medžiai apsipila pirmaisiais lapais, o pievos pasipuošia gėlių žiedais. Šis gamtos virsmas buvo ne tik stebimas, bet ir aktyviai švenčiamas.
Lietuvoje ir kituose Baltų kraštuose šis laikas buvo siejamas su gamtos jėgų garbinimu. Nors konkrečių, išsamių aprašymų apie senovės lietuvių Gegužės 1-osios ritualus turime nedaug, galime numanyti, kad jie buvo panašūs į kitų Europos tautų tradicijas. Buvo rengiamos gegužinės – linksmos sueigos gamtoje, kurių metu buvo šokama, dainuojama, pinami vainikai. Vienas svarbiausių simbolių – jaunas berželis, kuris buvo puošiamas kaspinais ir gėlėmis. Beržas, kaip medis, pirmasis sužaliuojantis pavasarį, simbolizavo gyvybę, augimą ir jaunystę. Merginos pindavo vainikus, burdavosi, o vaikinai rodydavo savo jėgą ir vikrumą įvairiose varžytuvėse. Buvo tikima, kad šie ritualai padeda užtikrinti gerą derlių, gyvulių prieauglį ir apsaugo nuo piktųjų dvasių.
Panašios tradicijos gyvavo visame žemyne. Keltai šventė Beltane’ą, degindami didžiulius laužus, kurie turėjo apvalyti ir apsaugoti bendruomenę bei gyvulius. Germanų tautos minėjo Valpurgijos naktį, tikėdamos, kad paskutinę balandžio naktį raganos suskrenda į puotą. Visos šios šventės, nors ir skirtingos savo pavadinimais, turėjo bendrą esmę – pasidžiaugti pavasario pergale prieš žiemą ir užsitikrinti gamtos palankumą ateinantiems metams. Tai buvo tyras, organiškas ir gyvybe pulsuojantis ryšys su supančiu pasauliu.
Antrasis atodūsis: Pramonės revoliucija ir gimstanti kova
XIX amžius neatpažįstamai pakeitė pasaulį. Pramonės revoliucija, prasidėjusi Anglijoje ir greitai išplitusi po Europą bei Šiaurės Ameriką, sukūrė naują socialinę klasę – pramonės darbininkus, arba proletariatą. Milijonai žmonių iš kaimų plūdo į sparčiai augančius miestus, tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Tačiau realybė dažnai būdavo žiauri.
Darbo sąlygos gamyklose ir fabrikuose buvo tiesiog nežmoniškos. Darbo diena trukdavo 12, 14, o kartais net 16 valandų. Darbas buvo monotoniškas, pavojingas, dažnai vyko antisanitarinėmis sąlygomis. Atlyginimai buvo apgailėtinai maži, vos leidžiantys sudurti galą su galu. Ypač sunki buvo moterų ir vaikų padėtis – jie dirbo tuos pačius ilgus darbus už dar menkesnį atlygį. Socialinių garantijų, tokių kaip ligos pašalpos ar pensijos, nebuvo nė kvapo. Darbininkai buvo laikomi tiesiog sraigteliais milžiniškoje pelno mašinoje, kuriuos susidėvėjusius buvo galima lengvai pakeisti kitais.
Šiame beviltiškumo ir išnaudojimo fone ėmė bręsti pasipriešinimas. Darbininkai pradėjo burtis į profesines sąjungas, kad galėtų kartu kovoti už savo teises. Vienas pagrindinių ir universaliausių reikalavimų, suvienijusių darbininkus visame pasaulyje, buvo aštuonių valandų darbo dienos įvedimas. Šūkis „Aštuonios valandos darbo, aštuonios valandos poilsio, aštuonios valandos laisvalaikio“ tapo vilties ir kovos simboliu. Šis reikalavimas nebuvo tik apie trumpesnį buvimą fabrike – tai buvo kova už orumą, už teisę į poilsį, šeimą, švietimą ir tiesiog žmogišką gyvenimą.
Trečiasis atodūsis: Kruvinoji Gegužės 1-oji Čikagoje
Visos šios įtampos kulminaciją pasiekė 1886 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Profesinių sąjungų federacija paskelbė, kad nuo gegužės 1 dienos visoje šalyje prasidės visuotinis streikas, reikalaujant aštuonių valandų darbo dienos. Centriniu šio judėjimo miestu tapo Čikaga – tuo metu sparčiausiai augantis pramonės centras, garsėjęs ypač aktyviu darbininkų judėjimu.
Gegužės 1-ąją į Čikagos gatves išėjo dešimtys tūkstančių streikuojančių darbininkų. Demonstracijos buvo taikios, tačiau atmosfera mieste buvo įkaitusi iki baltumo. Gamyklų savininkai ir valdžia buvo nusiteikę priešiškai, spauda kurstė neapykantą streikuotojams, vadindama juos anarchistais ir komunistais, norinčiais sugriauti Ameriką.
Įtampa sprogo gegužės 3 dieną. Prie „McCormick“ žemės ūkio mašinų gamyklos, kurios darbininkai streikavo jau kelis mėnesius, kilo susirėmimai tarp streikuotojų ir streiklaužių, kuriuos gamyklos administracija pasamdė vietoje atleistų darbuotojų. Įsikišo policija ir ėmė šaudyti į minią, nužudydama kelis darbininkus.
Reaguodami į šį brutalumą, darbininkų lyderiai kitam vakarui, gegužės 4-ajai, sušaukė mitingą Heimar_keto (Haymarket) aikštėje. Mitingas vyko taikiai, tačiau pačioje pabaigoje, kai žmonės jau skirstėsi, į aikštę atžygiavo gausus policijos būrys ir pareikalavo miniai išsivaikščioti. Tuo metu iš minios į policininkų gretas buvo sviesta bomba. Sprogimas ir po jo kilęs chaosas pareikalavo aukų iš abiejų pusių – žuvo keli policininkai ir civiliai. Policija atsakė beatodairiška ugnimi į minią.
Po šių įvykių mieste prasidėjo tikra raganų medžioklė. Nors bombos metikas taip ir nebuvo nustatytas, buvo areštuoti aštuoni žinomi Čikagos darbininkų judėjimo lyderiai, daugiausia anarchistinių pažiūrų. Teismas, vykęs isteriškoje ir priešiškoje atmosferoje, buvo akivaizdi parodija. Be jokių svarių įrodymų, remiantis vien jų politinėmis pažiūromis ir viešomis kalbomis, septyni iš aštuonių kaltinamųjų buvo nuteisti mirties bausme. Keturi iš jų buvo pakarti 1887 metų lapkričio 11 dieną. Jų paskutiniai žodžiai tapo įkvėpimu ateities kartoms: „Ateis diena, kai mūsų tyla bus galingesnė už balsus, kuriuos jūs smaugiate šiandien!“.
Heimar_keto afera sukrėtė visą pasaulį. Čikagos kankiniai tapo darbininkų kovos už teisybę simboliu. Būtent jų atminimui 1889 metais Paryžiuje susirinkęs Antrasis Internacionalas (tarptautinė socialistų organizacija) paskelbė Gegužės 1-ąją Tarptautine darbininkų solidarumo diena, ragindama viso pasaulio darbininkus šią dieną rengti demonstracijas ir reikalauti savo teisių, pirmiausia – aštuonių valandų darbo dienos.
Ketvirtasis atodūsis: Gegužės 1-oji okupuotoje Lietuvoje
Į Lietuvą, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos sudėtyje, Gegužės 1-osios idėjos atkeliavo XX amžiaus pradžioje. Pirmosios darbininkų gegužinės buvo nelegalios, rengiamos slapta pamiškėse ar atokesnėse vietose. Tai buvo ne tik proga paminėti tarptautinę darbininkų dieną, bet ir galimybė susitikti bendraminčiams, aptarti politinę padėtį, pasidalinti nelegalia spauda. Tokie susibūrimai buvo pavojingi – caro policija ir žandarai aktyviai persekiojo bet kokias politines organizacijas.
Viskas kardinaliai pasikeitė po sovietų okupacijos. Komunistinis režimas pasisavino Gegužės 1-ąją ir pavertė ją vienu svarbiausių savo ideologinių įrankių. Iš dienos, simbolizuojančios laisvą darbininkų valią ir kovą PRIEŠ išnaudojimą, ji virto priverstinės ištikimybės režimui demonstracija.
Sovietinės Gegužės 1-osios buvo grandiozinio masto, tačiau tuščiaviduriai spektakliai. Visuose miestuose ir miesteliuose vykdavo privalomi paradai. Darbo kolektyvai, moksleiviai, studentai – visi turėjo žygiuoti pro tribūnas, kuriose stovėdavo vietiniai partijos sekretoriai ir kiti funkcionieriai. Žmonės nešė Lenino, Stalino (vėliau – kitų komunistų vadų) portretus, raudonas vėliavas, transparantus su absurdiškais lozungais, šlovinančiais partiją, komunistinę ateitį ir „brolišką tarybinių tautų draugystę“. Visur skambėjo patriotinės dainos ir maršai. Už bandymą nedalyvauti parade grėsė nemalonumai darbe ar mokslo įstaigoje.
Tai buvo ciniškas pasityčiojimas iš tikrosios Gegužės 1-osios dvasios. Režimas, teoriškai skelbęsis darbininkų valdžia, iš tiesų pavertė juos beteisiais vergais, o laisvos valios ir solidarumo šventę – prievartos ir propagandos įrankiu. Vyresnės kartos žmonėms Lietuvoje Gegužės 1-oji iki šiol kelia dvejopus jausmus: viena vertus, tai buvo laisvadienis ir pavasario šventė, kita vertus – neišvengiamai asocijuojasi su sovietmečio prievarta ir melu.
Penktasis atodūsis: Diena šiandien – prasmės paieškos
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Gegužės 1-osios statusas vėl pasikeitė. Kurį laiką ji net nebuvo laisvadienis, nes stipriai asocijavosi su sovietine praeitimi. Tačiau ilgainiui, atsižvelgiant į europines tradicijas ir norint pagerbti dirbančiuosius, ji vėl buvo įtraukta į valstybinių švenčių sąrašą. Dabar Gegužės 1-oji Lietuvoje yra kur kas ramesnė ir įvairiapusiškesnė.
Dalis žmonių ją mato per istorinę darbininkų teisių prizmę. Profesinės sąjungos kasmet rengia nedideles eisenas ar mitingus, kuriuose kelia aktualias socialines problemas: nepakankamus atlyginimus, socialinę nelygybę, darbuotojų teisių pažeidimus. Tai yra bandymas grąžinti dienai jos pirminę, kovotojišką prasmę.
Tačiau daugumai Lietuvos gyventojų tai tiesiog Tarptautinė darbo diena, kuri reiškia papildomą laisvadienį. Tai proga pailsėti, pabūti su šeima, atidaryti grilio sezoną ar tiesiog pasidžiaugti pavasariu. Šiame kontekste šiuolaikinė Gegužės 1-oji, nors ir nesąmoningai, grįžta prie savo pačių seniausių, pagoniškų šaknų – pavasario ir gamtos atgimimo šventės.
Pasaulyje Gegužės 1-osios tradicijos taip pat labai skiriasi. Prancūzijoje, Vokietijoje ar Italijoje vyksta masinės profsąjungų demonstracijos, kartais peraugančios į susirėmimus su policija. Jungtinėje Karalystėje „May Day“ yra labiau festivalis su senovinėmis tradicijomis, pavyzdžiui, šokiais aplink gegužės stulpą (maypole). Daugelyje šalių tai tiesiog Darbo diena, skirta pagerbti dirbančiuosius.
Išvada: diena, talpinanti savyje viską
Gegužės 1-oji yra tarsi veidrodis, atspindintis pastarųjų kelių šimtmečių žmonijos istoriją. Joje telpa viskas: pirmykštis džiaugsmas dėl atgimstančios gamtos, brutali pramonės amžiaus realybė, drąsi ir pasiaukojanti kova už žmogaus orumą, totalitarinių režimų cinizmas ir šiuolaikinio pasaulio įvairovė bei prieštaravimai. Tai diena, primenanti mums, kad teisės, kuriomis šiandien džiaugiamės – aštuonių valandų darbo diena, laisvadieniai, socialinės garantijos – nebuvo duotybė. Jos buvo iškovotos atkakliu, sunkiu ir kartais net kruvinu darbu. Todėl keldami į orą pirmąjį pavasario šašlyką, galbūt verta bent akimirkai prisiminti ir tuos, kurių dėka turime laiko juo mėgautis. Ir tuo pačiu pasidžiaugti pavasariu – taip, kaip džiaugėsi mūsų protėviai prieš šimtus metų. Nes Gegužės 1-oji yra apie tai – apie gyvybę, darbą ir laisvę.