Įsivaizduokite, kad einate judria, akmenimis grįsta Romos gatvele. Aplinkui skamba motorolerių gaudesys, turistų klegesys ir kavos aromatas, sklindantis iš mažų kavinukių. Ir tada, visai netikėtai, už kampo atsiveria aikštė, kurios centre stovi jis – Panteonas. Tai ne tik pastatas. Tai jausmas. Galybė, senovė ir tobulybė, kuri tiesiogine to žodžio prasme atima žadą. Stovint priešais milžiniškas korintines kolonas ir žvelgiant į didingą kupolą, nejučia apima pagarbi baimė. Kaip? Kaip prieš du tūkstančius metų žmonės, neturėdami šiuolaikinių technologijų, galėjo sukurti tokį stebuklą? Panteonas nėra tik gerai išsilaikęs antikinis statinys. Tai gyva istorijos knyga, architektūros triumfas ir vienas ryškiausių Romos imperijos galios simbolių, per amžius keitęs savo paskirtį, bet niekada nepraradęs savo didybės.
Nuo Agripos idėjos iki Adriano vizijos: audringa Panteono gimimo istorija
Panteono istorija prasideda ne nuo to pastato, kurį matome šiandien. Pirmoji šventykla šioje vietoje iškilo dar 27 m. pr. Kr., valdant pirmajam Romos imperatoriui Augustui. Jo statybas inicijavo ir finansavo imperatoriaus žentas bei artimas bendražygis Markas Vipsanijus Agripa. Nors ant dabartinio Panteono frontono puikuojasi būtent Agripos vardas – M·AGRIPPA·L·F·COS·TERTIVM·FECIT („Markas Agripa, Liucijaus sūnus, trečią kartą būdamas konsulu, pastatė“) – originalusis statinys atrodė visiškai kitaip ir, deja, jo neištvėrė laiko išbandymai. Manoma, kad tai buvo tradicinė stačiakampė šventykla su kolonomis, orientuota į pietus, o ne į šiaurę kaip dabar.
Ši pirmoji šventykla, skirta „visiems dievams“ (graikiškai pan reiškia „visi“, o theon – „dievai“), turėjo simbolizuoti Augusto ir jo giminės dieviškąją kilmę. Tačiau likimas jai nebuvo palankus. 80-aisiais mūsų eros metais didžiulis gaisras nuniokojo Romą ir smarkiai apgadino Agripos Panteoną. Nors imperatorius Domicianas bandė jį atstatyti, pastatą vėl sunaikino gaisras, kilęs maždaug 110 metais po Trajano žaibo smūgio.
Tikrasis Panteono atgimimas įvyko valdant imperatoriui Adrianui, maždaug 126 m. po Kr. Adrianas, didelis architektūros ir graikų kultūros mylėtojas, nusprendė ne tiesiog atstatyti, o sukurti kažką visiškai naujo ir precedento neturinčio. Būtent jo vizijos dėka gimė tas Panteonas, kuriuo žavimės šiandien – su milžiniška rotonda ir stulbinančiu kupolu. Įdomu tai, kad Adrianas buvo kuklus ir, skirtingai nei daugelis imperatorių, neįamžino savo vardo ant statinio. Vietoj to, jis paliko originalų Agripos įrašą, taip pagerbdamas pirminį sumanytoją. Šis gestas ilgus amžius klaidino istorikus, kurie manė, kad dabartinis Panteonas ir yra Agripos statinys, tik vėliau perstatytas. Tik XIX amžiuje atlikti archeologiniai tyrimai galutinai patvirtino, kad pastatas, kurį matome, yra Adriano laikų kūrinys.
Architektūrinis genijus: kupolas, okulas ir romėnų inžinerijos paslaptys
Panteono architektūra – tai tikras romėnų inžinerinio mąstymo apogėjus. Tai statinys, kuris ir šiandien kelia daugybę klausimų inžinieriams ir architektams. Jo genialumas slypi keliuose esminiuose elementuose.
Tobulasis kupolas
Neabejotinai įspūdingiausia Panteono dalis yra jo kupolas. Tai didžiausias pasaulyje nelaikantysis betoninis kupolas, išlikęs iki šių dienų. Jo skersmuo – 43,3 metro – yra lygiai toks pat, kaip ir atstumas nuo grindų iki kupolo viršaus. Tai reiškia, kad pastato viduje teoriškai tilptų tobula sfera. Ši geometrinė harmonija sukuria neįtikėtiną erdvės ir pusiausvyros pojūtį.
Kaip romėnams pavyko tai padaryti? Paslaptis slypi genialioje medžiagų ir konstrukcijos kombinacijoje. Pirmiausia, kupolo sienos yra neįtikėtinai storos prie pagrindo – net 6,4 metro – ir palaipsniui plonėja kylant aukštyn, ties okulo kraštu siekdamos vos 1,2 metro. Antra, romėnai naudojo skirtingo tankio betoną. Apatinėms dalims buvo naudojamas sunkus betonas su travertino ir tufos skalda, o kylant aukštyn, į betoną buvo maišomos vis lengvesnės medžiagos, pavyzdžiui, plytų duženos, o pačioje viršūnėje – lengvutė pemza, vulkaninė uoliena. Trečia, kupolo svorį dar labiau sumažina penkios kasečių (įdubų) eilės. Šios 28 kasetės kiekvienoje eilėje ne tik atlieka konstrukcinę funkciją, bet ir sukuria nuostabų vizualinį ritmą, ypač kai pro okulą sklindanti šviesa slenka jomis dienos bėgyje.
Okulas – akis į dangų
Kupolo viršūnėje žiojėja beveik 9 metrų skersmens atvira anga – okulas (lot. oculus – „akis“). Tai vienintelis natūralios šviesos šaltinis visame pastate. Okulas atlieka ne tik praktinę, bet ir gilią simbolinę funkciją. Tai tiesioginis ryšys su dangumi, su dievais. Dienos metu pro jį slenkantis saulės spindulys veikia kaip milžiniškas saulės laikrodis, apšviesdamas vis kitą interjero dalį. Balandžio 21-ąją, Romos įkūrimo dieną, vidurdienio saulės spindulys krenta tiesiai ant įėjimo durų – manoma, kad imperatorius, įžengdamas į šventyklą šią dieną, būdavo apšviečiamas dieviškos šviesos.
Daugelis turistų klausia: o kas būna, kai lyja? Ar į vidų nepriloja? Populiarus mitas teigia, kad dėl oro srovių lietaus lašai į vidų nepatenka. Tačiau tai netiesa. Lyjant lietus tikrai patenka į vidų, tačiau romėnai ir tai numatė. Originaliose marmurinėse grindyse, kurios yra šiek tiek išgaubtos, įrengta vos pastebima drenažo sistema su mažomis skylutėmis, pro kurias vanduo nuteka į požeminius kanalus. Tai dar vienas subtilus, bet genialus inžinerinis sprendimas.
Iš pagonių šventyklos į krikščionių bažnyčią: išlikimo paslaptis
Po Romos imperijos žlugimo daugybė antikinių pastatų buvo apleisti, išgrobstyti ar tiesiog nugriauti, o jų medžiagos panaudotos naujoms statyboms. Panteoną išgelbėjo jo transformacija. 609 metais Bizantijos imperatorius Fokas padovanojo pastatą popiežiui Bonifacui IV. Šis Panteoną pašventino ir pavertė krikščionių bažnyčia, dedikuota Šv. Mergelei Marijai ir visiems kankiniams (Santa Maria ad Martyres). Būtent šis statusas apsaugojo jį nuo sunaikinimo.
Tiesa, transformacija nebuvo visiškai sklandi. Iš pastato buvo pašalintos pagoniškos dievų statulos. Vėliau, XVII amžiuje, popiežiaus Urbono VIII (iš Barberinių giminės) nurodymu nuo portiko stogo buvo nuimtos bronzinės sijos, kurios buvo išlydytos ir panaudotos baldakimo statybai Šv. Petro bazilikoje bei patrankoms Šv. Angelo pilyje. Šis poelgis taip papiktino romiečius, kad gimė posakis: „Ko nepadarė barbarai, tą padarė Barberiniai“ (Quod non fecerunt barbari, fecerunt Barberini).
Amžinojo poilsio vieta: nuo Rafaelio iki Italijos karalių
Bėgant amžiams, Panteonas tapo ne tik maldos namais, bet ir prestižine laidojimo vieta. Čia palaidoti iškilūs Italijos žmonės, pavertę šventyklą nacionaliniu mauzoliejumi. Bene garsiausias čia palaidotas asmuo – Renesanso genijus Rafaelis Santis. Jis pats pasirinko šią vietą savo amžinojo poilsio vieta, norėdamas būti palaidotas ten, kur antikinė didybė susitinka su tobula harmonija. Ant jo sarkofago iškaltas elegiškas užrašas, kurį parašė kardinolas Pietro Bembo: „Čia guli tas Rafaelis, kuriam gyvam esant gamta bijojo būti nugalėta, o jam mirus – bijojo mirti kartu su juo“.
Be Rafaelio, Panteone ilsisi ir pirmieji du suvienytosios Italijos karaliai – Viktoras Emanuelis II, vadinamas „Tėvynės tėvu“ (Padre della Patria), ir jo sūnus Umbertas I su savo žmona karaliene Margarita. Jų monumentalūs kapai nuolat saugomi karališkosios gvardijos savanorių, pabrėžiant Panteono svarbą Italijos nacionalinei tapatybei.
Panteonas šiandien: gyvas paminklas ir įkvėpimo šaltinis
Šiandien Panteonas yra vienas lankomiausių objektų Romoje, kasmet pritraukiantis milijonus lankytojų. Tai vis dar veikianti bažnyčia, kurioje reguliariai vyksta mišios. Ypač įspūdinga tradicija yra Sekminių (Pentekosto) dieną, kai po mišių pro okulą yra beriami tūkstančiai raudonų rožių žiedlapių, simbolizuojančių Šventosios Dvasios nužengimą ant apaštalų. Šis reginys sukuria magišką ir nepamirštamą atmosferą.
Panteono architektūrinė koncepcija padarė milžinišką įtaką Vakarų architektūrai. Jo formos ir idėjos buvo kopijuojamos ir interpretuojamos daugybę kartų. Garsiausi pavyzdžiai – Panteonas Paryžiuje, skirtas pagerbti iškiliausius Prancūzijos žmones, Thomaso Jeffersono projektuota Virdžinijos universiteto rotonda bei JAV Kapitolijaus pastatas Vašingtone.
Stovint Panteono centre ir žvelgiant aukštyn į dangaus akį, galima pajusti ne tik istorijos svorį, bet ir nepalaužiamą žmogaus kūrybinės dvasios galią. Tai pastatas, kuris matė imperijų gimimą ir žlugimą, pagoniškus ritualus ir krikščioniškas mišias, karalių laidotuves ir milijonų turistų žvilgsnius. Ir vis dėlto jis stovi – ramus, didingas ir tobulas. Panteonas nėra tik akmuo ir betonas; tai amžinybės idėja, įkūnyta formoje, tai tiltas, jungiantis Antiką su dabartimi ir primenantis mums, kad tikri šedevrai yra nepavaldūs laikui.